Po pusvalandžio pati nustebau apsižiūrėjusi, kad ištuštinau savo lėkštę ne vieną, o net tris kartus. Pasisotinusi, pilnu, jau negurgiančiu pilvu, nusprendžiau, jog dabar atėjo laikas pailsinti galvą. Todėl grįžau į savo kambarį nusnūsti tikėdamasi, kad sapnai manęs nelankys.
Pabudau maždaug trečią valandą po pietų, greitai nusiprausiau veidą ir išėjau pasivaikščioti. Klaidžiodama be jokio tikslo, pamačiau juodą iškabą su trimis aukso spalvos hieroglifais: „Arbatinė „Didelis puodelis“.
Perskaičius „Didelis puodelis“, man suspurdėjo širdis. Puiku. Visuomet mėgau didelius daiktus. Ir dosnius žmones, tokius kaip Aleksas. Ir, žinoma, milžinišką, neaprėpiamą dykumą, iš kurios ką tik buvau grįžusi…
Žvelgdama į šiuos tris hieroglifus – „Arbatinė „Didelis puodelis“, nors neseniai buvau sočiai papusryčiavusi, pasijutau taip, tarsi būčiau beviltiškai apkerėta kokios nors femme fatal .
Įžengus į vidų, salėje sklindantis, raminantis arbatos aromatas pasiekė mano šnerves ir ėmė jas glostyti. Arbatinė buvo šviesi ir erdvi, interjeras raudonos ir auksinės spalvų, simbolizuojančių sėkmę ir šventiškumą. Visos padavėjos vilkėjo raudonus čeongsam – prigludusias kiniškas sukneles aukštomis apykaklėmis ir labai giliais šoniniais praskiepais, kad gundančios kojos eidamos „žaistų slėpynių“. Besišnekučiuojantiems svečiams virš galvų kabojo apskriti raudoni ir keturkampiai juodi žibintai su raudonais spurgeliais, taip pat dailiai išdrožinėti aukso spalvos paukščių narveliai. Stalai buvo užtiesti raudonomis staltiesėmis, kuriose auksiniais siūlais buvo išsiuvinėti kinų hieroglifai: Fu – „sėkmė“, Lu – „turtai“ ir Šou – „ilgaamžiškumas“. Ant daugelio sienų kabėjo įrėminti paveikslai ir hieroglifai. Mano žvilgsnis užkliuvo už vieno stulpelio ir jį perskaičiau:
Arbata yra būdas rasti draugų,
grožėtis menais,
puoselėti Kelią.
Ji tarsi nušvitimas.
Ant vienos iš sienų kabojo milžiniškas, kinų maniera nutapytas paveikslas, vaizduojantis žydinčias slyvas. Priešais jį buvo pastatyta nedidelė, raudonu kilimu uždengta pakyla, o šalia užrašytas dvieilis:
Nesijuok iš prastų mano eilių.
Geriausia arbata visuomet gardi kaip graži moteris.
Oho! Perskaičiusi šį netikėtą palyginimą, staiga pasijutau labai graži ir užsimaniau pasilepinti pačia geriausia arbata.
Jaunutė padavėja palydėjo mane prie mažo stalelio.
– Panele, jūs čia pirmą kartą? – paklausė ji šypsodamasi ir rodydama dailius dantis.
– Taip.
– Jūs turistė?
– Taip. Iš kur žinote?
– Jūs, turistai, išsiskiriate iš kitų.
– Kuo?
– Nežinau, gal atrodote vakarietiškai, – paaiškino ji, duodama valgiaraštį.
Pažvelgiau į didžiulę įvairovę arbatų poetiškais pavadinimais: „Geležinė bodhisatva“, „Šaltagalvis ulongas“, „Senovinė Puero arbata“, „Plaukuota Geltonojo kalno viršūnė“, „Didelė raudona mantija“, „Baltas bijūnas“, „Prieš lietų“, „Drakono šaltinis“, „Rūkas ir debesis“, „Melsvai žalsvas pavasaris“, „Nuraudęs lotosas“, „Burtininko slyva“… Galėjai užsisakyti, ko tik nori, jie visko turėjo. Tad, norėdama nuslėpti sumišimą ir nemokšiškumą, nusprendžiau rinktis arbatą pagal kainą. Bet netrukus pamačiau, jog kai kurios arbatos, pavyzdžiui, „Didelė raudona mantija“ ir viena ypatinga „Geležinės bodhisatvos“ rūšis, kainuoja du šimtus renminbių už puodelį, ir mano dosnumas staiga išgaravo.
Tikriausiai matydama, kad negaliu apsispręsti, raminamu kaip žalioji arbata balsu padavėja pasiūlė:
– Tiesiog pasirinkite kurią nors, panele. Visos mūsų arbatos aukščiausios rūšies. Bet, jei norite mano patarimo, paragaukite „Senovinės Puero arbatos“.
– Ar dėl to, kad ji labai tiks man prie veido? – pajuokavau.
Padavėja net pašoko.
– O ne, žinoma, ne!
Pasijutau truputį kalta, nes mergina, rodos, iš tiesų išsigando.
– Ne tai norėjau pasakyti, panele. Atrodote labai jauna ir graži.
– Ačiū. Jūs irgi.
Nuraudusi padavėja pridūrė:
– Kadangi esate ne vietinė, galbūt nežinote, kad Puero arbata kasdien vis brangsta. Aukcionuose arbatos kolekcininkai už kelis jos svarus moka tikrą aukso kainą.
– Tikrai?
Ji linktelėjo.
– O šią partiją mūsų viršininkas ką tik įsigijo aukcione. Todėl ją ir rekomendavau. – Truputį patylėjusi, padavėja pridūrė: – Jei nueitumėte kitur, gali būti, kad nusipirktumėte ne Puero arbatos, o klastotės.
Išpūčiau akis norėdama parodyti, kad man sunku tuo patikėti.
– Ar arbatos lapelius galima „suklastoti“?
Mergina nusijuokė.
– Žinoma! Spalvą galima išgauti dažikliais, o aromatą – sintetiniais kvapais.
– O dangau! – dabar nusijuokiau ir aš. – Kokio amžiaus jūsų Puero arbata?
– Trejų metų.
– Tokia brandi?
– Taip, arbatai tai garbingas amžius. Turime ir dar senesnių arbatos rūšių, bet jas saugome labai ypatingiems ir garbingiems svečiams.
– Garbingiems?
– Turėtumėte žinoti, panele, kad mūsų arbatinė labai garsi, įkurta 1940 metais. Jums pasisekė, kad šiandien gavote stalelį, nes atėjote anksti. Net įžymybėms ir kino žvaigždėms tenka pas mus iš anksto užsisakyti arbatos ir rezervuoti vietas teatralizuotiems pasirodymams. Siūlome arbatos ruošimo ceremoniją, Pekino operą, populiarių dainų koncertus, pasakojimus ir magų pasirodymus.
Dar truputį maloniai paplepėjome ir pagaliau aš užsisakiau aštuonis šimtus renminbių kainuojantį arbatinuką brandžios Puero arbatos. Po penkių minučių padavėja atnešė ją ant didelio lakuoto padėklo, karštą rankšluostį ir dvi lėkštes užkandžių – džiovintų alyvuogių, japoninių citrinų, cukruotų slyvų, medumi aplietų japoninių šliandrų ir arbūzų sėklų rinkinį. Jai nuėjus, siurbtelėjau labai karšto gelsvo skysčio ir giliai atsidusau. Nors pastaruoju metu mane buvo užgriuvę daugybė įvykių, pajutau keistą palengvėjimą ir net laimę. Galbūt dėl to, kad išaiškėjo kai kurios mano gyvenimo paslaptys, apie kurias, tiesa, iki šiol nė nenutuokiau.
Gurkšnodama brandžią arbatą, triaukšdama ryškiai raudonas arbūzo sėklas ir kimšdama saldžiarūgštes slyvas su karstelėjusiomis japoninėmis citrinomis, ėmiau galvoti apie savo santykius su velione motina ir su antrąja, kuri netrukus mirs. Suprantama, kad ir ką bloga mirusioji padarė tai, kuri dar gyva, vis dėlto ji mane užaugino, buvo man gera ir niekas, net tiesa, negali užgesinti mano meilės jai.
Ir vis dėlto dabar jaučiau švelnius jausmus ir savo naujai, narsiai, paslaptingai motinai. Ar man pasitaikys proga slapčia žvilgtelėti į tolimiausią jos sielos kertelę ir nugirsti bent kelias slaptas mintis, kol jos nepranyko amžiams?
Mano akys klaidžiojo kaip ir mintys. Mačiau, kad į arbatinę renkasi vis daugiau žmonių. Būreliai vyrų gyvai šnekučiavosi, – tikriausiai apie verslą ir politiką. Puikiai atrodančios, nepriekaištingai pasiūtus kostiumėlius ir sukneles vilkinčios moterys neskubėdamos gurkšnojo arbatą, ilgais nagais stropiai aižė kukurūzų sėklas ir susidomėjusios dalijosi gandais.
Nors arbatinėje darėsi gana triukšminga, žemės prieskonį turinti ir maloniai kvepianti gelsva arbata mane ramino. Šildantis, raudonas ir auksinis salės spindesys tarsi apsiautė mane prisiminimų ir ilgesio skraiste.
Dar valandą gurkšnojau arbatą, mąsčiau ir žiūrėjau į ateinančius ir išeinančius žmones ir pagaliau giliai širdyje ėmiau pripažinti, kad Mindė Medison yra mano motina, pajutau tarp mudviejų tekančią ir mane su ja siejančią či . Nenorėjau, kad Medison mirtų. Bet ar jai dar buvo vilties pasveikti?
Читать дальше