Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Bet jis mirė!

– Pasiėmiau jo pelenus.

– Hm…

– Kadangi Vangdzinas taip mėgo Takla Makano dykumą, nusprendžiau kartu su savo plaukų sruoga joje palaidoti ir dalį jo pelenų, mat tuomet, jei vis dėlto po mirties nebūsiu palaidota drauge su juo, mudu vis tiek būtume kartu. Likusius pelenus parsigabenau namo.

Tylėdama mėginau surinkti visas šios Šilko kelio dėlionės dalis. Taigi „dulkės“, kurias mudu su Aleksu radome dėžutėje ir išbėrėme, iš tiesų buvo Vangdzino pelenai! Tik, žinoma, neketinau šito sakyti Medison.

Patapšnojusi man per ranką, ji tarė:

– Lile, galvok apie savo kelionę kaip apie vertingą gyvenimo patirtį ir malonų bei liūdną prisiminimą, kurį galėsi apmąstyti senatvėje. Už pinigus tokių dalykų nenupirksi.

Nusijuokiau.

– Suprantama, juk man žadėtų pinigų ir nėra, – nusišaipiau, o paskui pagalvojusi paklausiau: – Gal norite, kad dar ką nors padaryčiau?

– Aplankyk mane kuo dažniau, kad galėtume atsigriebti už prarastą laiką.

– Norėjote pasakyti: „už jūsų prarastą laiką“? Nes aš visiškai laiminga gyvendama Niujorke.

– Atleisk, kad į visa tai įpainiojau. Bet patikėk, Lile, nepasigailėsi. Kai mirsiu, tai suprasi.

– Galbūt gyvensite amžinai kaip dauguma apsukrių žmonių. Jie apgauna mirtį.

Bet ji pertraukė mane ir skubiai ėmė berti žodžius, tarsi mėgindama išlieti tai, ką daugybę metų laikė širdyje:

– Dukrele, turiu tau pasakyti dar kai ką, kol ne per vėlu.

– Ką gi? Ar reikia dar nemokamų paslaugų?

Ji numojo ranka į mano pašaipą ir paskubomis kalbėjo toliau:

– Anksčiau nedrįsau pasakyti. Tu Vangdzino, o ne to senio duktė.

Išgirdusi šią naujieną, vos nenualpau. Negalėjau patikėti, kad per šią kelionę praradau ne tik žadėtus tris milijonus dolerių, bet dar ir tėvus. Tiesa, gavau kitus, nors ir neketinau keisti jais tų, kuriuos iki šiol laikiau tėvais.

Jau ketinau paprieštarauti, bet Medison atidarė stalčių, išėmė du didelius vokus ir padavė man.

– Grįžusi į viešbutį pasižiūrėk, kas viduje, bet paskui man grąžink. – Ji nutilo ir kelis kartus giliai įkvėpė. – Daugiau papasakočiau apie tavo tikrą tėvą, bet dabar jau pavargau. Gal kitą kartą.

Nors savo tėvo nekenčiau, netikėta žinia, kad mano tėvas – kitas žmogus, išmušė iš vėžių. Kartais tiesa gniuždo. Tad man palengvėjo išgirdus, jog Medison per daug pavargo, kad galėtų viską man atskleisti.

– Taip, gal kitą kartą. Kodėl jums dabar nepailsėjus?

Ji pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu.

– Noriu, kad man pažadėtum, jog nueisi prie savo tėvo Vangdzino kapo, pagerbsi jį ir pasisakysi esanti jo duktė.

Nieko neatsakiau.

– Jis labai apsidžiaugs tave pamatęs.

Išgirdus šiuos žodžius, mane nukrėtė šiurpas.

Tą vakarą grįžusi į viešbutį pirmiausia atplėšiau vieną voką. Jame buvo krūvelė Vangdzino laiškų, rašytų Medison, kupinų meilės ir susižavėjimo.

Mano brangiausioji Minde,

nepraeina nė dienos, kad apie tave negalvočiau.

Vis kaltinu save, o kartais ir savo tėvynę, kad negalime čia garantuoti tau puikios ateities, tad tikiuosi, jog susikursi geresnį gyvenimą Honkonge. Be to, man baisiai gaila, kad, baigusi universitetą, turi dirbti fabrike ir už menką atlygį gaminti perukus.

Tad man labai palengvėjo sužinojus, kad tavo sesuo susirado turtingą vyrą ir kad gerai tavimi rūpinasi.

O aš prastai miegu. Trokštu tiek daug pasiekti ir taip stipriai tave myliu, kad mano širdis, rodos, tuoj plyš.

Būk gera, rašyk man kuo dažniau. Tavo laiškai man vienintelė paguoda.

Myliu tave –

Dzinas

Matyt, Medison narsa Vangdzinui darė tikrai nemenką įspūdį. Ji, jauna moteris, sėdo į valtelę, įveikusi šėlstančias Guangdongo upės bangas pasiekė Honkongą ir pelnėsi duoną dirbdama fabrike. Taigi Medison tikrai buvo drąsi ir galbūt šį būdo bruožą aš paveldėjau iš jos?

Paskui atplėšiau kitą voką ir radau jame krūvelę nuotraukų.

Pirmoje iš jų buvo nufotografuota labai jauna ir graži Mindė Medison su siauraakiu, kumpanosiu, inteligentiškos išvaizdos vyru.

Atidžiai į jį įsižiūrėjau. Ir tose tiesiai į mane žiūrinčiose akyse pamačiau kažką pažįstama. Nors, žinoma, anksčiau niekada nebuvau jo mačiusi. Ir staiga man tarsi atsivėrė akys. Aš kaip du vandens lašai panaši į jį! Tas panašumas buvo didesnis nei tarp auksinio Budos klastotės ir originalo.

Stovėdamas prieš fotoaparato objektyvą Vangdzinas šypsojosi ir jo lūpų kampučiai buvo ne pakilę, o truputį nusvirę žemyn. Pagaliau visa savo esybe suvokiau, kad Vangdzinas tikrai mano tėvas, – mano šypsena buvo visiškai tokia pat kaip jo, – ir man ėmė svaigti galva.

Vangdzinui ant skruosto kaptelėjo ašara ir dabar jis atrodė labai liūdnas, lyg būtų ilgėjęsis Medison. Arba savo dukters, apie kurią taip ir nespėjo sužinoti. Tačiau neabejojau, sprendžiant iš išraiškingo jo žvilgsnio ir aistros, didesnės už mylimos moters aistrą, Medison taip pat mylėjo Vangdziną.

Nusprendžiau, jog privalau aplankyti Vangdzino, savo tėvo, kapą.

32

Atiduodant pagarbą prie kapo

Kitą dieną Lo išnuomotu automobiliu nuvažiavome kelias mylias už Pekino į kapines, kuriose buvo vos keli kapai.

Kai atvykome, Lo man pasakė:

– Panele Lin, aš liksiu mašinoje, kad galėtumėte pabūti su tėvu viena. – Jis parodė toliau į kapines ir pridūrė: – Septintas kapas iš dešinės. Antkapyje pamatysite jo vardą ir pavardę. – O tada nustebino mane nuo priekinės sėdynės paimdamas puokštę geltonų chrizantemų, pamerktų į vazą, ir paduodamas ją man. – Štai gėlės, atiduokite jas tėvui.

Nuraudau. Nė nepagalvojau, kad turėčiau ką nors atnešti prie kapo. Pasijutau nepatogiai, nes Kinijoje pagerbti savo protėvius – labai svarbu. Honkonge siaodzi siansun , – mylintys sūnūs ir dorybingi vaikaičiai, – protėviams aukoja visokias įmanomas ir neįmanomas įsivaizduoti aukas: in pinigus, aukso ir sidabro luitus, auksinius Rolex laikrodžius, didžiulius namus, automobilius ( Mercedes , BMW , Porche ), Louis Vuitton ir Hermés rankines… Tačiau kinai – praktiški ir taupūs, tad aukoja tik popierines šių daiktų kopijas. Sudegintų jų esybė pakyla į dangų ir pradžiugina mirusįjį.

Vienintelis tikras dalykas, aukojamas per mylinčių giminaičių atliekamus ritualus, yra maistas. Keptą paršelį aukoti būtina. O paskui galima pridėti dar velionio mėgtą patiekalą, deserto, užkandžių, vyno, arbatos, cigarečių. Tačiau gyvieji, išreiškę savo meilę ir kaip dera daug kartų žemai nusilenkę, galų gale patys tą maistą ir suvalgo. Ir niekas niekada nesužinos, ar alkanos dvasios tikrai gavo savo dalį. Tad protėvių kapų pagerbimas gyviesiems yra ir proga dar kartą skaniai ir sočiai pavalgyti.

Paėmiau iš Lo vazą su gėlėmis ir išlipusi iš automobilio nedrąsiai pasukau prie kapo, pasveikinta ne itin linksmai nuteikiančios iškabos ant kapinių vartų:

Šiandien mano kūnas grįžta į motiną žemę.

Rytoj ten pat keliaus ir tavasis.

Ėmiau skaičiuoti: „Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni…“

– Na, štai ir aš, tėve, – kreipiausi į mirusįjį, žmogų, iš kurio kūno ir kraujo buvau gimusi, bet kurio taip ir nepažinojau.

Antkapyje buvo nuotrauka juodais rėmeliais, iš kurios skvarbiu žvilgsniu į mane žvelgė jaunas vyras – su akiniais, santūriai šypsodamasis, nusvirusiais lūpų kampučiais. Pamėginau įsivaizduoti, kaip šis vyras iš vienamatės nespalvotos nuotraukos ištiesia ranką, norėdamas paliesti mane – savo dukterį, kurios net nežinojo turįs. Mano žvilgsnis nuslydo žemyn ir perskaičiau įrašą: