Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Tada vėl prabilo Lo:

– Panele Lin, jūs vienintelė galite padėti savo motinai.

– Ne, neturiu motinos, laukiančios mirties bausmės vykdymo. Mano mama mirusi. Taškas!

Lo pervėrė mane skvarbiu, galima sakyti, net bauginamu žvilgsniu.

– Panele Lin, leiskite pakartoti: Mindė Medison, arba Cai Mindi, yra tikroji jūsų motina, o velionė mama Cai Maifong – teta.

Papurčiau galvą.

– Tokia yra tiesa.

– Įrodykite.

– Taip ir padarysiu, tik šiek tiek vėliau. – Jis truputį sušvelnino toną. – Turite apie savo gyvenimą žinoti tiesą, ji tiek daug metų buvo nuo jūsų slepiama.

Priekaištingai dūrusi pirštu į teisininką, o tada ir į mirties kaukę, pasakiau:

– Jei tiesa yra ta, kad ji mano motina, tuomet geriau tokios teisės neturėčiau.

– Neturite iš ko rinktis.

– Kodėl?

– Nes tik dukters užuojauta gali išgelbėti jos motinai gyvybę.

Medison skruostais ritosi didelės ašaros. Ji nusibraukė jas nešvariu skuduru.

Prisiminiau, kiek kančių per visą gyvenimą mano mamai teko iškęsti, ir mano širdis truputį suminkštėjo. Tačiau, nors ir nenorėjau, mano žodžiai nuskambėjo pašaipiai:

– Paaiškinkite kaip, nes nesu nei valstybės pareigūnė, nei gydytoja.

– Esame pateikę apeliaciją, todėl mums reikia laimėti laiko, kad panelė Medison atgautų jėgas ir galėtų kovoti. Todėl ir buvote paprašyta atgabenti iš Dangaus kalnų ypatingąjį snieginį lotosą. Šis augalas – paskutinė jūsų motinos viltis. Net jei jis nepagydys mirtinos ligos, tai bent sustiprins, kad ji galėtų bent kiek laiko praleisti su jumis, savo dukra.

Jausdama, kad bjauriai įsiskausta galva, ir neturėdama jėgų priešintis, niūriai tariau:

– Gerai. Ką dar galiu padaryti?

– Būkite maloni savo motinai.

Kaip tik tą akimirką grįžęs sargybinis atidarė kameros duris ir mostu paragino mus išeiti.

Mudviem su Lo tolstant nuo kameros, negirdėjau nieko, išskyrus Medison raudą.

Automobilyje jo paklausiau:

– Pone Lo, ar turite kokį nors įrodymą, kad Mindė Medison tikrai yra mano motina?

– Žinoma, – atsakė jis su tokiu pasitikėjimu, kad nusiminiau, lyg būčiau atsidūrusi Juodojo Drakono ežero dugne.

31

Mano motina – ir gyva, ir mirusi

Kitą dieną, kaip buvau žadėjusi, vėl atėjau į Lo kontorą ir jis parodė mano gimimo liudijimą. Grafoje „Motina“ buvo įrašyta: Cai Mindi. „Mindi“ buvo beveik tas pats kaip „Mindė“, o „Cai“ – mano mamos pavardė, tik jos vardas buvo Maifong. Bet kodėl ši moteris iš kinės, vardu Cai Mindė, tapo Minde Medison?

Lo paaiškino:

– Sužinojusi, kad valdžia ketina pričiupti meno kontrabandininkus, Cai Mindė trumpai buvo ištekėjusi už anglo, – vieno iš savo gerbėjų, užsienyje gyvenančio pažįstamo, kuris padėdavo parduoti meno kūrinius, – kad galėtų išvykti iš šalies. Ji tikėjosi, kad nauja užsienietiška pavardė sutrukdys valdžiai išsiaiškinti tikrąją jos tapatybę. Bet jos viltys neišsipildė.

– Kaip toliau susiklostė jos svetimšalio vyro likimas?

– Panelei Medison jo reikėjo tik pavardei pasikeisti ir pagalbos gabenant meno kontrabandą į Europą. Tad, kai tas žmogus grįžo į Londoną, ji su juo išsiskyrė.

Tikrai neatrodė, kad ši silpna, mirštanti, į šmėklą panaši moteris kada nors būtų buvusi gražuolė femme fatale . Ir staiga supratau, kodėl mama niekada nerodė man gimimo liudijimo. Buvau mačiusi tik Honkonge išduotą savo asmens tapatybės kortelę.

Paauglystėje, kai užeidavo hormonų audros, labai su ja pykdavausi ir šaukdavau: „Geriau tu nebūtum mano motina!“ arba „O, kad tu būtum mirusi!“ Taigi dabar buvau nubausta keista išmintingo posakio „Gerai pagalvok, ko nori“ karma.

Atsidususi pasiteiravau:

– Pone Lo, ką man dabar daryti?

– Prieš mirdama jūsų motina norėjo pasimatyti su jumis ir išpirkti savo kaltę už tai, ką padarė. Galbūt jai nederėjo meluoti, kad jus prisikviestų, bet ji neturėjo kitos išeities.

– Ar ką tik prasitarėte, kad ji melavo? Tai ji tikrai mano motina ar vis dėlto ne?

– Hm… – Advokato veidas atrodė kaip gyvūno, patekusio tarp uolos ir šautuvą laikančio medžiotojo.

– Prašyčiau atsakyti!

– Žinoma, kad Mindė Medison, arba Cai Mindė, yra jūsų motina. Tik jums žadėtų pinigų nėra.

Pajutau, kaip man į galvą siūbteli kraujas.

– Tikėjausi iš jūsų išgirsti, kada man bus sumokėta. Tad paaiškinkite, ką turite omenyje sakydamas, kad pinigų nėra?

– Tai, kad jų nėra.

– Kalbate rimtai?

Jis linktelėjo.

– Nurimkite, panele Lin. Kadaise tie pinigai buvo, bet valdžia juos konfiskavo.

Man nederėjo pasitikėti jokiu Kinijoje gyvenančiu žmogumi ir tikriausiai turėjau pirmiausia pasitarti su Krisu, kuris piniginius reikalus išmanė geriau už mane.

– Iš kur tuomet ji paėmė tuos penkiasdešimt tūkstančių, kuriuos gavau?

– Tie penkiasdešimt tūkstančių buvo beveik viskas, ką ji dar turėjo. Likusius pinigus Mindė Medison išleido gyvenimo sąlygoms kalėjime pasigerinti – kai turi storą kaip rajūno pilvas piniginę, daug ką gali padaryti…

Aš pašaipiai tariau:

– Trys milijonai. Dieve… ar aš visa tai padariau veltui?!

– Ne, anaiptol. Gavote penkiasdešimt tūkstančių, susitikote su savo motina ir galbūt net išgelbėsite jai gyvybę.

Jaučiausi per daug prislėgta, kad galėčiau ką nors atsakyti.

– Šiandien galite užduoti jai tiek klausimų, kiek jums patinka, ir pasilikti tiek, kiek norite. Ir patarčiau pamiršti pinigus. Dabar svarbiausia grąžinti jūsų motinai gerą vardą ir pasiekti, kad jai būtų atšaukta mirties bausmė.

– Bet kaip aš tai padarysiu?

– Jau paprašiau ekspertų patikrinti Deimantinę sutrą ir auksinį Budą, kuriuos grąžinote į Turpano muziejų. Kai paaiškės, kad jie – originalai, kaltinimai dėl vagystės bus panaikinti.

– Bet argi jie nežino, kad labai ilgai muziejuje buvo eksponuojamos klastotės?

– Valdžios atstovams terūpi atgauti originalus, jie nenori apsijuokti prieš visą pasaulį pripažindami, kad jiems iš po nosies buvo pavogtos šios brangenybės. Ar atvežėte iš muziejaus paimtas klastotes?

Linktelėjusi galvą, išėmiau jas iš kuprinės ir padaviau Lo.

Kelias minutes jis atidžiai apžiūrinėjo šiuos daiktus.

– Sunaikinsiu juos ir neliks įrodymų, kad jie apskritai kada nors egzistavo.

– Sunaikinsite? Prašom nedaryti to! Ar galiu juos pasilikti? Gal jie ir klastotės, bet vis tiek gražūs, be to, kol juos gavau, man tiek daug teko patirti: kopti į kalną taku be laiptų, išmėginti apversto lotoso pozą, vaidinti beprotybės priepuolį, kad pergudraučiau Plaukiantį Debesį…

Lo nusijuokęs tarė:

– Apie tai nė negalvokite. O dabar duokite gabalėlį molio, kurį nuskėlėte nuo terakotinės kario figūros, ir augalus.

Viską jam atidaviau. Jam apžiūrinėjant molio gabalėlį, paklausiau:

– Kokia nauda iš šios molio nuoskilos?

Lo priekaištingai į mane pažvelgė.

– Šio gabalėlio pakaks įrodyti, kad tas karys – klastotė ir kad Minė Medison ne tik jo nevogė, bet niekada ir neketino. Taigi kai bus patvirtinta, kad molis toli gražu nėra senas, o abu muziejaus eksponatai tikri, valdžia daugiau nelaikys jos kalėjime, o juo labiau nevykdys mirties nuosprendžio.

Paskui labai nustebau pamačiusi, kad Lo ne tik apžiūrėjo snieginius lotosus, bet ir su nepaprasta meile pakėlė juos prie nosies, patrynė ir pauostė.

– Nė nenumanote, kaip jūsų motinai tai svarbu. Iš visų Kinijos vaistinių augalų snieginis lotosas geriausiai gydo vėžį ir ilgina gyvenimą. Jeigu ji bus paleista iš kalėjimo ir pasveiks, galėsime kalbėti apie laimingą pabaigą.