Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Man palengva tolstant nuo minios, staiga pamačiau mažą vaiką, kuris, prasibrovęs pro žmones ir gailiai verkdamas, pasileido paskui automobilį.

Iškišau galvą pro langą, modama ir šaukdama:

– Mitai! Mitai!

Bet automobilis dabar lėkė pirmyn tarsi leopardas. Mito tėvas pasivijo be perstojo mojuojantį sūnų ir paėmė ant rankų, tada visa išnyko man iš akių kaip miražas ir pajutau skruostais riedant ašaras.

Nusibraukiau jas ir sunkiai atsidusau. Po kelerių metų visa tai atrodys kaip kadaise regėtas sapnas. Net jei turėčiau progą grįžti, kažin ar tuos žmones teberasčiau? Ar jaunuolis, vardu Mitas, prisimintų kinę, kuri jį vaikystėje beprotiškai mylėjo kaip tikra motina? Nukreipiau žvilgsnį pirmyn, susitvardžiau ir ėmiau galvoti apie manęs laukiančią kelionę.

Kadangi buvau pratusi viską tvarkyti pati, sukdavausi ir spręsdavau greitai. Tad per šešias valandas viską suspėjau: traukiniu nuvažiuoti į Urumčį, nuskristi į Pekiną, sėdusi į taksi pasiekti miesto centrą, užsiregistruoti viešbutyje šalia Vangfudzingo, kuriame para kainuoja šimtą renminbių ir iš kurio viskas gana lengvai pasiekiama, ir įsikurti savo kambaryje.

Atsisėdusi ant lovos, išsiėmiau iš piniginės pluoštą banknotų ir suskaičiavau – man buvo likę penkiolika tūkstančių ir truputis smulkių. Laiminga lengviau atsidusau, kad dar liko tiek daug pinigų. Dabar jaučiausi turinti teisę pažiūrėti televizorių, viešbučio restorane valgyti visus savo mėgstamus patiekalus ir prieš susitardama su teisininku Lo dėl susitikimo porą dienų pasivartyti lovoje.

Nuėjau į vonios kambarį nusimaudyti po dušu ir nerūpestingai niūniuodama pajutau ant odos liejantis karštą vandenį. Paskui susisupau į storą rankšluostį, klestelėjau ant sofos ir įsijungiau televizorių – tokios prabangos neturėjau nuo tada, kai įkėliau koją į Kiniją (televizorius su „sniegu“ ekrane nesiskaitė). Nors buvo rodoma saldi, ašaras spaudžianti muilo opera, numojau ranka į proto balsą ir spoksojau į ekraną, kol filmas baigėsi.

O paskui pykau ant savęs už veltui praleistas valandas.

Nekantravau, jaučiausi vieniša ir man prieš akis iškilo Alekso veidas. Ar greitai vėl jį pamatysiu, ar vis dėlto susitikimo reikės laukti labai ilgai? Šito nežinojau. Viskas priklauso nuo to, kiek viskas užtruks ir ar susitikimai su teisininku ir mano teta bus komplikuoti. Apsivilkau suknelę, nusileidau į registratūrą ir paprašiau darbuotojos sujungti mane su Alekso apartamentais Niujorke.

Daug kartų mėginusi, galų gale ji man pranešė, kad niekas neatsako.

Tada prisiminiau kitą Alekso duotą telefono numerį ir padaviau jį merginai. Tik nežinojau, gal tai Donos arba Frenko naujųjų namų numeris?

Po dešimties minučių pagaliau pavyko prisiskambinti ir registratorė padavė man ragelį.

– Alio…

Išgirdau moters, bet ne Donos balsą, ir man iš karto palengvėjo. Man prisistačius ir pasakius, kad ieškau Alekso, ji angliškai, bet su akcentu, tarė:

– Panele Lin, Alekso tėvai prašė, jei paskambinsite, pasakyti, kad nesirūpintumėte dėl jų sūnaus. Jis pasveiks.

– Kaip suprasti, „jis pasveiks“? Ar jis vis dar serga?

– Nežinau.

– Gerai, ačiū. Ar galėčiau sužinoti, su kuo kalbuosi?

– Aš Marija, ūkvedė.

Supratau, kad klausimas beprasmis, bet vis tiek jį uždaviau:

– Marija, kur aš dabar paskambinau?

– Į ponios Adler butą.

– Ačiū. Ar šeimininkė yra? Gal galėčiau su ja pasikalbėti?

– Ne, ji išėjusi.

Supratau, kad ūkvedei liepta daugiau nieko apie Aleksą nepasakoti.

– Gerai, labai jums ačiū, Marija. Jei kartais pamatytumėte Aleksą, prašau jam pasakyti, kad skambinau ir kad su juo susisieksiu. Ir dar pasakykite, tegul dėl manęs nesirūpina, man sekasi gerai.

– Perduosiu.

Padėjusi ragelį pasijutau šiek tiek nejaukiai. Ar Aleksui viskas gerai? Marija buvo tokia nešneki, kad, tiesą sakant, taip ir nesužinojau, kokia tikroji jo sveikatos būklė. Grįžusi į savo kambarį, parašiau Aleksui laišką, paskui vėl nulipau į viešbučio vestibiulį ir įmečiau jį į pašto dėžę. Nerimavau, bet nesugalvojau, kaip kitaip su juo susisiekti. Tad galų gale nusprendžiau nebesiblaškyti, baigti gautas užduotis ir susižerti tris milijonus dolerių.

Kitos dienos rytą atsikėliau nuvargusi ir išbadėjusi, tad nuėjusi į viešbučio restoraną sukirtau sočius pusryčius: dubenėlį ryžių nuoviro, marinuotų daržovių, sūdytą kiaušinį, truputį žemės riešutų, bandelių su troškinta kiauliena ir karšta arbata. Paskui grįžau į kambarį, pasiėmusi dienoraštį ilgokai aprašinėjau įvykius, o tada ėmiau tvarkyti kelionėje padarytas nuotraukas. Nuliūdusi pirštais braukiau per žvilgantį nuotraukų popierių glostydama Alekso veidą ir plaukus. Galų gale atsiguliau į lovą ir užsnūdau.

Kai pabudau, buvo jau pusė septintos vakaro. Vėl norėjau valgyti, todėl paskambinau kambarių tarnybai ir užsisakiau su alkoholiu troškintos vištienos, troškintos žuvies su imbierais ir laiškiniais svogūnais, dar „Cingtao“ alaus. Tiek daug suvalgyti negalėjau, bet norėjau pasimėgauti maisto gausa ir pasilepinti, nes Aleksas toli ir negalim to padaryti drauge.

Pavakarieniavusi bandžiau įsivaizduoti visus įmanomus būsimo susitikimo su Lo ir Minde Medison scenarijus. Jau tiek daug buvau nuveikusi, bet kai vėl apie tai pagalvojau, visas šis reikalas atrodė labai keistas. O jei tai kokia nors gudrybė, – jei apskritai nėra jokios „tetos“ ir jokių trijų milijonų dolerių aš negausiu?

Praėjo dar dvi dienos ir antrosios popietę jau sėdėjau teisininkų kontoroje priešais poną Lo, Mindės Medison advokatą, su kuriuo susipažinau prieš pusmetį, vos atvykusi į Pekiną. Kaip ir anąkart, Lo santūriu ir įkyriu tonu, kaip dera teisininkui, pažėrė privalomų, bet nieko nereiškiančių mandagybių. Tada padaviau jam užrašus, kuriuose buvo aprašyta, kur keliavau, ką nuveikiau, ir visa patvirtinta nuotraukomis. Visa tai pervertęs, jis, negaišdamas laiko, perėjo prie reikalo.

– Panele Lin, man prireiks šiek tiek laiko perskaityti jūsų kelionės ataskaitą, kad galėčiau pristatyti ją panelei Medison. Gavę visus reikiamus patvirtinimus, žengsime dar vieną žingsnį ir surengsime jūsų susitikimą. Likite viešbutyje ir laukite mano skambučio. Aš atvažiuosiu ir nuvešiu jus pasimatyti su teta.

– Tiesą sakant, maniau, kad susitiksiu su ja šiandien.

– Kai bus tinkamas metas pasimatyti su panele Medison, aš jums pranešiu.

Jis kalbėjo gana įsakmiai, o jo veido išraiška taip pat nieko gera nežadėjo.

Kas man daugiau beliko? Tik sutikti.

Po poros dienų ponas Lo man paskambino ir pranešė, kad šiandien po pietų susitarė dėl susitikimo su Minde Medison. Paklausiau, kur jis vyks, bet advokato atsakymas mane suerzino:

– Netrukus sužinosite.

Nustebau, kai automobilis, kuriuo vykome į susitikimą, išvažiavo iš Pekino ir atsidūrėme man nepažįstamoje vietovėje. Mintyse svarsčiau, ar mano teta tokia turtinga, kad gyvena viloje Pekino priemiestyje? Mėginau išklausinėti Lo, bet jis užsispyręs vengė tiesiai atsakyti į mano klausimus. Jis buvo taip įnikęs į mano ataskaitą ir stirtą kitų dokumentų, kad visiškai nekreipė dėmesio į mano pastangas užmegzti pokalbį – nei mandagų, nei jokį kitokį.

Po beveik dviejų valandų mašina pagaliau sustojo priešais didžiulį, apšiurusį, pilką pastatą, nė iš tolo nepanašų į prabangią vilą. Mudu išlipome ir aš penkias minutes sekiau paskui Lo, kol pasiekėme namą, o prie jo, mano nuostabai, stovėjo keli rūstūs sargybiniai. Praėjome pro du uniformuotus vyrus su automatais rankose ir įžengėme į klaidų koridorių. Ten mūsų paprašė parodyti asmens dokumentus. Pastebėjau, jog kartu su asmens dokumentu Lo padavė ir voką, kurį sargybinis mitriai paslėpė.