Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Aleksai, ar tu pavyduliauji?

Staiga kartu su jo balsu plūstelėjo galinga či srovė.

– O kaip tu manai? Turiu būti atsargus. Iš pradžių Krisas, tada Lopnoras, o dabar šis gydytojas ir fotografas Akira!

Dabar mano mylimasis kalbėjo kaip mažas berniukas, kuriam iš panosės vienas po kito atimami mėgstamiausi žaislai. Aš nusikvatojau.

Jis suirzęs dėbtelėjo į mane.

– Kas čia taip juokinga? Nesišaipyk iš manęs, kalbu rimtai. Tu per daug patinki vyrams!

– Nurimk, Aleksai. Tu toks žavus.

– Gal tam daktarui Amibai ir tu atrodai žavinga?

Supratusi, kad jis tyčia neteisingai ištarė Akiros vardą, vėl pratrūkau juoktis.

29

Tėvų sugrįžimas

Dar dvi naktis praleidau snūduriuodama ant suolo tame pačiame nedidelės ligoninės kampe. Trečią dieną po pietų, žiūrėdama į miegantį Aleksą, koridoriuje prie palatos durų išgirdau bruzdesį. Smalsaudama, kas atsitiko, atsisukau ir pamačiau pro duris žengiančius Frenką, Doną ir Dručkę. Iš karto atsistojau nuo kėdės su jais pasisveikinti. Dona paspaudė man ranką, – jos plaštaka buvo šalta kaip Juodojo Drakono ežero vanduo, – o Frenkas nustebino mane prisitraukdamas ir suspausdamas glėbyje. O tada jie abu priėjo prie lovos ir sužiuro į Aleksą.

Būrys smalsių ligoninės darbuotojų ir pacientų susirinko paspoksoti į užsieniečius.

Nutaisiusi valdingą veidą, Dručkė juos nuvijo:

– Grįžkite prie darbo ir į lovas. Netrukdykite garbingiems mūsų svečiams!

Smalsuoliams išsiskirsčius, Dručkės paklausiau:

– Ir kur žinojote, kad jo tėvus reikia atvesti būtent čia? Mokate angliškai?

Ji sukikeno ir atrodė labai laiminga.

– Panele, anglų nemoku. Bet pas ką gi dar jie galėjo atvykti, jei ne pas jūsų vaikiną, kuris yra pusiau dvasia? – Ji kilstelėjo rankas. – Nors angliškai nešneku, ženklų kalbą moku!

Aš nusišypsojau.

– Teisybė. Dėkoju jums.

Ji pamerkė man akį.

– Jums pasisekė! Gražuolis draugas ir turtingi tėvai!

Tada ji išėjo iš palatos ir uždarė duris.

Dona kelias akimirkas atidžiai apžiūrinėjo sūnų ir iš jos kolagenu padidintų lūpų išsiveržė tylus šūksnis:

– O Dieve, jam sutvarstyta galva!

Ir kaip tik tuomet jų sūnus pabudo, – matyt, išgirdęs triukšmą ir pajutęs irzulio persmelktą motinos či .

Abu tėvai pabučiavo Aleksą, o tuomet Frenkas paklausė:

– Kaip jautiesi, sūnau?

Aleksas atsisėdo ir jo sumenkusiame veide nušvito plati, bet nuovargio paženklinta šypsena.

– Labas, mama. Tėti, jaučiuosi gerai. Ačiū, kad taip greitai atvykote.

– Tu mūsų sūnus, Aleksai, – vienu balsu entuziastingai pareiškė tėvai.

Staiga mylimas jų sūnus pastvėrė man ranką ir prispaudė sau prie krūtinės.

– Lilė manimi visą laiką rūpinosi, jei ne ji, aš… – Jis nutilo per daug susijaudinęs, kad galėtų kalbėti.

Mačiau, kaip, Frenkui uždėjus mėsingą delną sūnui ant peties, Donos veidas apsiniaukė.

Išėjau iš palatos, – norėjau leisti jiems vieniems pasidžiaugti netikėtu susitikimu. Po kelių minučių man grįžus, Frenkas paskelbė savo planą: nepalikti Alekso šioje apskretusioje purvinos provincijos ligoninės lovoje, o tuoj pat parskraidinti į Niujorką, kur jis būtų gydomas Kolumbijos medicinos centre, asmeninėje palatoje, prižiūrimas kvalifikuotų slaugių ir geriausių gydytojų.

Alekso veide šmėstelėjo nerimas.

– O kaip Lilė?

– Jei nori, gali vykti su mumis, – pasiūlė Frenkas. – Už bilietą sumokėsime.

Mintyse pagalvojau: ar siūlymas sumokėti už bilietą buvo ir subtili užuomina, kad esu neturtinga ir jų sūnui netinku į porą?

Nusišypsojusi tariau:

– Ačiū, bet turiu likti čia ir sutvarkyti kelis reikalus.

Dona piktai pašnairavo į mane ir beveik neabejojau – jai labai knieti paklausti, ko, po galais, vienui viena bastausi po Kiniją. Apsimečiau nepastebinti jos klausiamo žvilgsnio ir taip tikėjausi išvengti jos niežtinčio liežuvio kirčio. Spėju, jai palengvėjo, kai atsisakiau Frenko siūlymo drauge grįžti į Niujorką.

Nors Aleksas labai nenorėjo manęs palikti, jo sveikatos būklė dar buvo tokia, kad jam aiškiai nebūtų užtekę jėgų pasiekti tai, ko nori.

Tą vakarą su Alekso tėvais grįžau į „Mielųjų svečių“ viešbutį ir jame pernakvojau. Nelabai norėjau naudotis demonstratyviu jų dosnumu, bet ir nemaniau galėsianti ištverti dar vieną naktį ant suolo ligoninėje. Troškau būti su Aleksu, bet tuo metu man labiausiai reikėjo atgaivinti savo išsekusią či , – išsimiegoti patogioje lovoje, išsimaudyti karštoje vonioje ir sočiai pavalgyti.

Ankstų kitos dienos rytą Frenkas man pasakė jau užvakar vakare užsakęs bilietus, tad šiandien po pietų jie išskris. Po pusryčių sėdome į vieną automobilį ir nuvažiavome į ligoninę paimti Alekso.

Po valandos atvykome į Urumčio oro uostą ir nusiminiau pamačiusi, kad tėvai parūpino savo sūnui neįgaliųjų vežimėlį. Galbūt jie pasielgė teisingai, nes Aleksas atrodė dar silpnas ir išsekęs. Bet matant savo jauną mylimąjį neįgaliųjų vežimėlyje, man plyšo širdis. Negana to, Dona užsispyrė pati stumti vežimėlį per visą oro uosto salę, – matyt, norėjo parodyti savo motinišką meilę ir pasivaržyti ja su mano romantiškąja.

Visi keturi neramiai laukėme salėje su kitais keleiviais, o šie šnekučiavosi, skaitė laikraščius, rūkė ir barėsi.

Jau ketinau pasikalbėti su Aleksu, bet Dona mostu pasikvietė mane į nuošalų kampelį. Šviečiant vaiduokliškoms oro uosto dienos šviesos lempoms, jos kosmetika ir chirurginėmis operacijomis pagražintas veidas atrodė perkreiptas ir griežtas.

Nelaukdama, kol ji užduos savąjį klausimą, paklausiau pirma:

– Dona, manau, Aleksas jaučiasi gerai, kam tas vežimėlis?

Ji pervėrė mane lediniu žvilgsniu.

– Aleksas nesijaučia gerai. Jam gali būti sukrėstos smegenys ir viskas gali komplikuotis. Aš – jo motina ir man neramu.

– Man irgi neramu, Dona.

Rodos, šie mano žodžiai ją labai įžeidė.

– Lile, kalbėsiu atvirai. Manau, turėtum palikti Aleksą ramybėje. Jau užtektinai jam pakenkei.

Man nukaito skruostai. Atšoviau:

– Palikti Aleksą ramybėje? Kaip suprasti?

Jos mėlynose, negyvose kaip išskrostos žuvies akyse pamačiau kylant pasibjaurėjimą.

– Žinai, ką turiu omenyje.

– Atleiskite, nežinau. Tai aš po nelaimingo atsitikimo visą laiką buvau su Aleksu, – ne jūs ir ne jūsų buvęs vyras. Jei būčiau paklausiusi jūsų patarimo ir palikusi Aleksą ramybėje, šiandien jums nebūtų nusišypsojusi laimė pamatyti savo sūnų gyvą. Be to, tai Aleksas nenori palikti manęs ramybėje, o ne atvirkščiai. Pati jo paklauskite.

– Bet dėl to siaubingo nelaimingo atsitikimo kalta tik tu.

– Ar aš įrėmiau jam pistoleto vamzdį į galvą ir priverčiau vykti į Kiniją?

– Nežinau, ką padarei, bet dabar mano sūnus aiškiai yra apkerėtas. Neabejoju, kad tai tik greitai praeisiantis susižavėjimas vyresne moterimi.

Ir į švyturius panašiomis akimis ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o paskui nuo kojų iki galvos. Vilkėjau sportinius marškinėlius ir mūvėjau mėlynus džinsus, plaukus buvau susikėlusi aukštyn ir susirišusi į laisvą arklio uodegą, be makiažo, – ko gero, atrodžiau gal ne šlykščiai, bet tikrai negražiai, kaip mergina, kurios skurdas bado akis. Nė pati nepajutau, kaip kilstelėjau ranką pasitaisyti šukuosenos.

Dabar Dona šiek tiek sušvelnino toną.

– Lile, užtektinai juo pasinaudojai. Prašom grąžinti man sūnų.