Atsakiau pakeltu tonu:
– Dona, manau, tai nuspręs Aleksas. Ne tu ir ne Frenkas.
– Jis dar vaikas. Pats nežino, kas jam geriausia!
Jauna kinų pora atsisukusi įsispoksojo į mus, o paskui ėmė apie kažką šnabždėtis. Nudėbiau juos nuožmiu žvilgsniu ir jie nėrė šalin.
Iš tiesų grėsmingas mano žvilgsnis buvo skirtas Donai. Aš tik pasinaudojau ta porele, norėdama jai parodyti – galbūt esu neturtinga, bet niekas manęs nestumdys.
– Klystate, Dona. Aleksas puikiai žino, ko nori.
Kaip ir pašnekovė, aš kalbėjau pakeltu balsu.
– Jam tik dvidešimt vieni. Argi nesupranti, kad dvidešimt vienų metų vaikino nuomonė nepastovi kaip oro sąlygos? – Ji nutilo ir vėl įdėmiai mane nužvelgė. – Netrukus jis susiras kitą. Todėl, kai Aleksas grįš į Jungtines Valstijas, prašom jo neieškoti. Palik jį ramybėje.
Aš leptelėjau:
– Dona, ar jūs tikrai mylite Aleksą, ar tik apsimetate?
Ji atrodė, – o tiksliau, suvaidino, – priblokštą.
– Kas čia per klausimas?! Žinoma, myliu. Dėl Dievo meilės, jis – mano sūnus!
– Gal ir taip, bet keistai tą meilę rodote.
Atsidusau ir, smarkiai plakančia širdimi, lydima Donos aukštakulnių kaukšėjimo, grįžau pas Aleksą ir Frenką.
Pasilenkiau pabučiuoti savo mylimojo.
– Kaip jautiesi, Aleksai? Tau patogu vežimėlyje?
– Nežinau… Pavargau ir prastai jaučiuosi. – Aleksas pačiupo mano ranką ir veidu įsikniaubė į delną. – Greičiau grįžk pas mane. Neversk manęs laukti.
Nusišypsojau, o Dona pervėrė mus pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu, tarsi norėdama pasakyti: „Ir kaip judu galite būti pora?“ Frenkas tyliai traukė cigaretę, pro stiklines duris žvelgdamas į kilimo ir leidimosi taką, apsimesdamas, kad nieko nei mato, nei girdi.
Ir tuomet per oro uosto garsiakalbius vyriškas balsas garsiai pranešė:
– Pradedama registracija į Pietų Kinijos oro linijų 208-ąjį reisą. Keleivius prašome eiti prie aštuntų vartų.
Trys poros kojų ir keturi ratai nervingai pajudėjo link vartų, ten tėvai ir sūnus parodė savo pasus ir bilietus.
Užgesinęs cigaretę, Frenkas ištiesė ranką atsisveikinti.
– Lile, labai ačiū, kad rūpinaisi Aleksu. Tikiuosi, dar pasimatysime.
Taip taręs, jis vėl kaip meškinas suspaudė mane glėbyje.
Nors ir nenoriai, Dona taip pat padavė man savo liesą, į raganos panašią ranką tobulai sutvarkytais nagais.
– Sudie, Lile. Ir ačiū.
Paskui manęs dar laukė vaiduokliškas jos apkabinimas.
– Sudie ir laimingos kelionės, – atsakiau buvusių sutuoktinių porai, o tada vėl pasilenkiau pabučiuoti Alekso – šį kartą į lūpas ir, nors iš jo motinos akių lėkė žiežirbos, tas bučinys užtruko.
Keli žmonės atsisukę sužiuro į mudu. Dvi paauglės, delnais prisidengusios burnas, sukikeno.
Aleksas pakėlė į mane akis.
– Būk gera, kuo greičiau grįžk. Man tavęs trūks.
– Grįšiu.
Bet iš tiesų nė nenutuokiau, ar ilgai dar turėsiu likti Kinijoje, kol galėsiu grįžti namo.
O tada jie nuėjo.
Pagaliau parsiradusi į savo trobelę, kritau ant lovos ir iš visos širdies išsiverkiau. Dabar man atrodė, kad vos tik radau žmogų, kurį tikrai myliu, jis išsprūdo man iš rankų kaip žuvis iš suplyšusio tinklo.
Kelias dienas negalėjau susikaupti jokiam kitam darbui ir daugiausia verkiau, nes siaubingai ilgėjausi Alekso. Paskui vieną dieną nupėdinau tris kilometrus iki pašto skyriaus paskambinti į Jungtines Valstijas, bet, kad ir kaip operatorė stengėsi, telefono signalas niekaip negalėjo perskrosti Ramiojo vandenyno ir pasiekti Niujorko. Aleksas, matyt, gulėjo ligoninėje, buvo tiriamas milijonų dolerių verta medicinos įranga, apsuptas pasaulyje žinomų gydytojų baltais chalatais ir aptarnaujamas būrio gražių, koketiškų ir per daug rūpestingų slaugių. Jaučiau didžiulę pagundą užsisakyti lėktuvo bilietą į Niujorką, sudaužyti medicinos įrangą, išvaikyti gydytojus, nuvyti slauges ir apkabinti Aleksą.
Tačiau tai, žinoma, tebuvo ketinimai. O iš tiesų dabar turėjau sutvarkyti kitą neatidėliotiną reikalą: skristi į Pekiną ir atsiskaityti ponui Lo ir Mindei Medison, kad galėčiau pasiimti pinigus. Laodzi yra pasakęs: „Daugiausia dalykų sugadinama pabaigoje, o ne pradžioje“, tad dabar mano gyvenime nebuvo vietos nei klaidoms, nei juo labiau romantiškoms pramogoms. Be to, tariau sau, kad esu išsekusi ir man reikia geresnio maisto: galbūt vertėtų pasipjauti riebų viščiuką arba išsidarinėti žuvį ir pasitaisyti gardaus ir maistingo valgio.
Dar dvi dienas pailsėjusi pagaliau pajutau, kad esu pasiruošusi didžiajam savo kelionės finalui, ir mėginau nepaisyti ilgesio Aleksui. Giliai širdyje baiminausi, kad Dona gali būti teisi: gal jos sūnaus meilė vyresnei moteriai iš tiesų yra tik laikinas susižavėjimas?
KETVIRTA DALIS
30
Mindė Medison
Užtrukau tris dienas, kol susikroviau mantą ir pasiruošiau išvykti – šį kartą jau visam laikui. Prieš dvi dienas nuėjau pas Keku į namus pasakyti, kad išvažiuoju.
– Oi! – išpūtė akis ji. – Kodėl taip greitai?
– Keku, aš čia jau beveik pusmetis. Man tikrai laikas namo.
– O kada grįši? Greitai?
– Hm… Tikriausiai…
Tiesą sakant, nemaniau kada nors čia grįšianti, bet, žvelgdama į ilgesio kupinas kaimynės akis, nedrįsau to pasakyti.
Ir kaip tik tą akimirką įėjęs Mitas trūktelėjo mano palaidinės skverną ir ištiesė rankas – jo delnai atrodė kaip kibirėliai, kuriuos turiu pripildyti. Nusišypsojusi tarsi iš pasakos įžengusiam berniukui, į vieną delną įdėjau maišelį ledinukų, į kitą – plastikinį automobiliuką. Jis net šūktelėjo iš džiaugsmo ir viena ranka įsigrūdo į burną saldainį, o kita stipriai suspaudęs laikė dovanas.
Meiliai žvilgtelėjusi į sūnų, Keku vėl kreipėsi į mane:
– Grįžk ir vėl pažaisti su Mitu. Jis tave myli.
– Aš irgi Mitą myliu, – atsakiau ir atsitūpiau paliesti angeliško berniuko veido. – Pasiilgsi manęs, Mitai?
Sutrikau, kai jis papurtė galvą.
Keku akimirksniu puolė man į pagalbą.
– Panele Lin, nepamiršk, kad jis nesupranta kinų kalbos.
Ji išvertė sūnui mano žodžius. Tada Mitas galva ėmė kinkuoti tarsi piesta grūstuvėje.
Aš nusijuokiau.
Po kelių sekundžių Keku priekaištingai žvilgtelėjo į mane ir tarė:
– Ak, panele Lin, išlepinai Mitą. Ką aš darysiu, kai išvažiuosi?
Nusišypsojau.
– Ir toliau lepink.
– Kaip?
Atsidususi pasakiau:
– Atleisk, Keku, negaliu likti čia amžinai.
– Žinau, žinau. Ak, kaip čia bus tuščia, kai išvažiuosi.
– Keku, juk turi draugių.
Ji pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo:
– Panele Lin, tu ir mane išlepinai. Tu tokia protinga, kad dabar noriu šnekėtis tik su tavimi. Jos paikos, man neįdomu. – Ji man mirktelėjo. – Tik nesakyk joms!
Abi nusijuokėme.
Rytą prieš išvykstant Keku ir jos vyras Abu padėjo sukrauti mano daiktus į laukiantį taksi. Mitas irgi „padėjo“: stovėjo įsitvėręs mamos sijono krašto ir atrodė žavus kaip mažas Buda. Manęs išlydėti susirinko visas kaimas. Padėkojau uigūrų porai, Keku draugėms, apkabinusi pabučiavau Mitą ir visiems pamojusi įlipau į laukiantį automobilį.
Vairuotojas įkišo raktą į užvedimo spynelę, pasuko jį ir mašina pajudėjo. Atsigręžus į kaimelį ir mojančių žmonių būrį, man suspaudė širdį ir užplūdo tokie prieštaringi jausmai, kad neradau žodžių jiems išreikšti. Čia praleidau nepaprastai jaudinančius ir įsimintinus savo gyvenimo mėnesius. Šiame kaimelyje įsimylėjau aštuoneriais metais jaunesnį vyrą, čia mudu mylėjomės dainuojančiose auksinio smėlio kopose, tylomis stebimi ir laiminami dangaus virš galvų ir žemės po kojomis. Čia buvau sukūrusi sau namus, čia sužinojau apie Lopnorą, – gerą žmogų, kuriam nutiko daug nelaimių, čia susidraugavau su Keku ir Mitu, kurie dabar man buvo beveik kaip sesuo ir sūnėnas…
Читать дальше