Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Ir staiga supratau, kokia čia įstaiga.

Kalėjimas.

Atsisukau į Lo ir šaižiu, baimės kupinu balsu sušukau:

– Kam mane čia atvežėte?! Noriu išeiti!

Jis paėmė man už alkūnės ir stipriai suspaudė.

– Nurimkite, panele Lin, atvežiau jus ten, kur reikia.

– Ką aš turiu bendra su kalėjimu?

– Čia dienas leidžia Mindė Medison.

– Ką?!

Sargybinis, aukštas vyras raupsų išėstu veidu, pervėrė mane grėsmingu žvilgsniu.

– Tyliau!

Sargybinis nuvedė mus prie stalo, o ten jo kolega paprašė mūsų parašyti savo vardus ir pavardes, ką lankysime ir kiek laiko užtruksime. Matydama, kaip sklandžiai Lo tvarko reikalus su sargybiniais, supratau, kad jis čia, matyt, nuolatinis lankytojas. Svečias, dosniai dalijantis šimto renminbių banknotus, cigaretes, svaigalus. Pagaliau trečias sargybinis nuvedė mudu tamsiu, rodos, niekada nesibaigsiančiu koridoriumi, kuriame abipus buvo purvinos kalėjimo kameros su bedvasiais, į šmėklas panašiais kaliniais. Keli iš jų priėjo prie grotų paspoksoti į mudu negyvos žuvies akimis. Netvirtais žingsniais sekdama paskui Lo šiuo pragaro koridoriumi, mintyse svarsčiau, kokius nusikaltimus šie žmonės yra padarę.

Pagaliau Lo ir sargybinis sustojo prie vienos kameros ir pastarasis riktelėjo:

– Ei, turi lankytoją!

Tada paėmė sunkų raktų ryšulį, patarškino didelį metalinį žiedą, paėmė vieną raktą, atrakino duris ir mus įleido. Mums įžengus į vidų garsiai tarkštelėdamas skubiai užtrenkė duris ir nuėjo.

Vienoje kameros sienoje, aukštai prie lubų, buvo nedidelis langelis, pro kurį, rodos, dangus mojo pragarui. Ant gulto, šalia apteršto klozeto, sėdėjo moteris išsekusiu ir visiškai bejausmiu veidu. Lo mostelėjo man sėstis ant taburetės, stovinčios priešais kalinę, o tada atsisėdo pats.

Juodu su moterimi linktelėjo vienas kitam. Aš ir kalinė atidžiai nužvelgėme viena kitą, tarsi du alkani plėšrūnai, trokštantys sudraskyti vienas kitą į skutelius, bet vis negalintys apsispręsti, ar tai tikrai gera mintis.

Netrukus tylą nutraukė Lo.

– Panele Medison, daug laiko neturime, tad prašau pasikalbėti su panele Lile Lin.

Moteris nieko neatsakė. Jos akys, – apskritos ir tuščios baisiame veide, – dabar žvelgė į mane visiškai kitaip – kaip motina žvelgia į savo pirmagimį.

Ankštoje kameroje įsiviešpatavo ilga, nejauki tyla.

Tik dabar supratau, kaip baugu gali būti kalbėtis.

Arba tylėti.

Teisininkas kreipėsi į mane:

– Panele Lin, kodėl nepradėjus jums?

Atidžiai stebėjau Mindę Medison, savo tariamą tetą, tokią išsekusią, lyg ji būtų nuo anoreksijos mirusios moters mumija. Vienintelis bruožas, iš mumijų pasaulio grąžinantis ją į gyvenimą, buvo didelės, į atmintį įsirėžiančios akys – dažais paryškinti langai, pro kuriuos, rodos, tuoj pasipils siaubingos istorijos. Ji buvo netekusi ne tik daug svorio, bet ir plaukų, nes jai ant galvos mačiau didelius plikus odos ruožus. Jos kūnas, apvilktas duksliais, pilkais kalinės drabužiais, matyt, taip pat buvo pamiršęs savo teisę į būtį. Tamsiais ir liesais tarsi juodos vištos pirštais ji nervingai maigė purviną skudurą.

Galėjau pasakyti tik tiek, kad žmogus, tokiu nepanašiu į žmogaus veidu, matyt, turėjo sužinoti sukrečiančių paslapčių, sapnuoti siaubingus košmarus ir būti patyręs neapsakomų kančių.

Pasilenkiau prie Lo ir pašnibždomis paklausiau:

– Vadinasi, ji – mano teta?

Ta moteris atrodė taip keistai, kad net negalėjau pasakyti, ar ji kinė, juolab kad jos pavardė buvo užsienietiška. Man atrodė, ji gali būti ir britė, amerikietė, italė, uigūrė arba mongolė.

Dvokiančioje, troškioje kameroje nervingai caktelėjau liežuviu.

– Iš kur man žinoti, kad ji apskritai mano giminaitė, o juo labiau teta?

Lo pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.

– Panele Lin, prašyčiau elgtis pagarbiau.

Susijaudinusi pašnibždomis jam atsakiau:

– Su kuo? Aš jos nė nepažįstu!

– Su savo motina.

Šį kartą nervingai sukikenau kaip prasta komikė.

– Norėjote pasakyti… su teta? – paklausiau visiškai sutrikusi ir labai išsigandusi. Po galais, kas čia vyksta?

– Panelė Medison tikrai yra jūsų motina.

– Ne, negali būti. Mano motina prieš dvejus metus mirė.

Kaip įmanydama stengiausi neprarasti savitvardos.

– Jūsų motina dabar sėdi priešais jus.

– Ką čia šnekate ir ką, po velnių, visa tai reiškia?!

Dabar jau stengiausi neišprotėti.

Mirtina tyla.

Staiga krustelėjo mirties kaukės lūpos:

– Aš tavo motina.

Man vos širdis neiššoko iš krūtinės. Prireikė kelių sekundžių, kad atsitokėčiau ir atsakyčiau:

– Prašyčiau, ponia, nebūkite juokinga. Nepažįstu jūsų. Net nesu tikra, kad esate mano teta. Per visą gyvenimą mano motina niekada neužsiminė, kad turiu tetą!

Nekreipdama dėmesio į mano nemandagų ir garsų šūksnį, ji pamėgino paliesti man ranką.

Akimirksniu ją patraukiau, tarsi ta ranka būtų buvęs mažas kačiukas, užpultas didelio šuns.

– Kaip drįstate!

– Kai buvai mažutė, mėgai būti taip liečiama.

– Po galais! – riktelėjau ir kreipiausi į Lo: – Gal paaiškintumėte, kas čia vyksta? Jei ne, aš tuoj pat išeinu!

Moteris šmėkla nusibraukė ašarą.

Teisininkas mostelėjo ranka ir tarė:

– Tuomet klausykitės.

– Aš laukiu. Kalbėkite.

– Mindė Medison, arba Cai Mindi, ir jūsų motina Cai Maifong yra seserys…

– Ne, nieko panašaus! Mano motina sesers neturėjo!

Dabar pajutau, kad tikrai prarandu sveiką nuovoką. Kur aš – kalėjime ar psichiatrijos ligoninėje?

Jis griežtai į mane dėbtelėjo.

– Nusiraminkite ir klausykite, sutarta?

Ištiesiau pirštą į prisikėlusią mumiją.

– Jeigu ji tikrai mano teta arba, kaip abu tvirtinate, mano motina, tai kodėl neleidžiate visko papasakoti jai pačiai?

Lo susirūpinęs žvilgtelėjo į Medison.

– Šiandien jūsų motina prastai jaučiasi, tad kalbėsiu aš.

– Jei jau taip, kodėl dabar nenutraukus šio susitikimo?

– Nes laikas bėga.

– Gerai, tuomet tęskite ir išklokite visą melą, kurį ketinate pasakyti.

– Aš teisininkas. Kalbu tik tiesą.

Turėjau stipriai prikąsti lūpą, kad net šioje niūrioje aplinkoje neimčiau kvatotis ir mataruoti kojomis kaip kokia beprotė. Juk visi žino, kad teisininkai puikiai moka iškreipti arba slėpti tiesą, o ne ją atskleisti.

Bet Lo mano ironiška veido išraiška buvo nė motais.

– Šiandien ilgai nekalbėsiu. Kai panelė Medison pasijus geriau, surengsime kitą susitikimą, kad ji galėtų pati viską išsamiai jums papasakoti. Tada suprasite, kas vyksta, koks jūsų vaidmuo šioje kelionėje ir savo motinos gyvenime. Taigi, panele Lin, – Lo giliai įkvėpė, – ar pasiruošusi?

– Kam? Beje, argi galiu rinktis?

Jis krenkštelėjęs tarė:

– Jūsų motina Mindė Medison laukia, jai po dviejų mėnesių bus įvykdyta mirties bausmė.

Dusliai dunkstelėdama mano širdis nusirito į kulnus, o iš burnos išsiveržė garsus šūksnis:

– Ką?! Ką ji padarė, ką nors nužudė?

Lo papurtė galvą.

– Iš Kinijos slapta gabeno meno kūrinius.

– Ir už tai baudžiama mirtimi?

– Taip, jei kontrabanda gabentos nacionalinės vertybės. Bet visa tai leisiu paaiškinti panelei Medison, kai kitą kartą susitiksite. Šiaip ar taip, dabar ji ne tik laukia mirties nuosprendžio, bet ir kenčia nuo įsisenėjusio kiaušidžių vėžio.

Nedrįsau nė pažvelgti į Mindę Medison. Negalėjau įsivaizduoti, kad ši trapi moteris, – bet kuri moteris, – yra nusipelniusi tokios griežtos bausmės, kad ir koks būtų jos nusikaltimas, o juo labiau – mirties nuo kūną ėdančio vėžio. Be to, kokia tai bus mirtis? Kulka į kaktą, elektros kėdė, mirtina injekcija, kartuvės… Užsimerkiau, mėgindama nuvyti šalin visus siaubingus scenarijus.