Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Bėgo metai, o mudu uždirbome daug pinigų. Būčiau grįžusi į Honkongą, bet mano sesuo pranešė, kad tu mirei nuo plaučių uždegimo. Buvau priblokšta, bet nežinojau, kad mano rūpesčiai tik prasideda…

Apstulbau išgirdusi apie Honkonge gyvenusios mano motinos apgavystę. Bet nieko nespėjau paklausti, nes Medison ėmė šnekėti toliau:

– Vieną rytą į susitikimą skubantį Vangdziną partrenkė automobilis. Prasikaltęs vairuotojas taip ir nebuvo sučiuptas, o liudininkai policijai nieko nenorėjo pasakoti. Tad oficialiai buvo pranešta, jog tai nelaimingas atsitikimas. Bet aš žinau, kas iš tiesų nutiko: jį nužudė vienas iš konkurentų.

Kai Vangdzinas mirė, daugiau verstis kontrabanda nebenorėjau, bet Šilko kelio menas tapo labai populiarus, o pinigai tokie dideli, kad nusprendžiau, kol dar visų meno kūrinių nesusirinko kiti, paskutinį kartą leistis į kelionę. Man grįžus į Pekiną, vieną dieną į butą įsiveržė keturi policijos pareigūnai ir mane suėmė. Teismas truko dvidešimt minučių. Mane nuteisė už nacionalinių vertybių vagystę, buvau paskelbta tėvynės išdavike ir atsidūriau čia.

Mintyse svarsčiau, ar visos šios nelaimės, – Vangdzino mirtis ir Mindės Medison įkalinimas, – bloga šių žmonių karma, skirta už vagystes ir nacionalinių vertybių kontrabandą?

Tarsi skaitydama mano mintis, Medison tarė:

– Vangdzinas man pasakojo, esą iš pradžių, supratęs, kad vakariečiai plėšia Kinijos turtus, labai pasipiktino. Bet paskui sužinojęs, kaip Kinijos valstybė nesirūpina daugeliu savo meno vertybių ir leidžia joms nykti, ėmė manyti, kad užsienyje joms bus saugiau. Tik, žinoma, niekada nepagalvojo, kad bus nužudytas už mėginimą saugoti Kinijos kultūrą.

Suprantama, joks kalinys niekada nemano, kad yra kaltas, – tik nelaimingas. Bet šios minties neištariau.

Ji atsiduso.

– Dabar mano vienintelė viltis – įrodyti, kad nepavogiau nei Deimantinės sutros, nei auksinio Budos, nei terakotinės kario statulos. Antraip teks mirti čia.

– Terakotinė kario statula yra mauzoliejuje, tad kaip ji gali būti klastotė?

– Tikrąją nugvelbė mauzoliejaus direktorius ir pakeitė ją klastote. Asmeniškai jį pažįstu. Jis buvo vienas iš mano bendrų.

– O kaip tada Deimantinė sutra ir auksinis Buda atsidūrė Plaukiančio Debesies šventykloje?

– Vangdzinas buvo pakvaišęs dėl šių dviejų meno kūrinių ir norėjo juos pavogti, bet taip ir nesugalvojo tobulo plano. Paskui buvo nužudytas. Tad nusprendžiau išpildyti jo norą.

– Nors muziejus saugomas aplaidžiai, vis dėlto tai turėjo būti nelengva. Kaip jums pavyko?

Išskėtusi į varnos panašius pirštus tarsi tinklus, kuriais ketina mane pagauti, ji sukikeno.

– Pirmiausia Plaukiantis Debesis iš tikrųjų nėra vienuolis. Jo tikrasis vardas – Čendongas, jis Turpano muziejuje dirbo apsaugininku. Muziejus jį pasamdė, nes jis buvo patyręs kung fu meistras. Susipažinau su juo atėjusi į muziejų pasižiūrėti, kaip galėčiau pavogti Budą ir sutrą. Pastebėjusi, kaip jis į mane žiūri, supratau, kad atrodau jam patraukli, tad kiekvieną kartą lankydamasi muziejuje jį užkalbindavau ir pagaliau mudu atsidūrėme lovoje. Kai pasiūliau jam pavogti brangenybes ir pasidalyti už jas gautus pinigus, jis nedvejodamas sutiko.

Tad vieną dieną, uždarius muziejų, jis liko salėje, o aš saugojau pagrindines duris. Tada jis paėmė tuos du meno kūrinius ir pakeitė klastotėmis. Ilgai laukiau Čendongo prie pagrindinių durų, bet jis taip ir nepasirodė. Matyt, paspruko pro užpakalines duris ir tuoj pat išvyko iš Turpano.

Pasiduoti neketinau, tad grįžusi į Pekiną pasiklausinėjau pažįstamų kontrabandininkų ir meno prekeivių, gal jie ką nors žino. Kadangi meno kūrinių pasaulis mažas, o aš turėjau daug pažįstamų, netrukus išgirdau gandų, kad Čendongas slepiasi kažkokioje nuošalioje šventykloje. Žinojau, jog kadaise, būdami labai neturtingi ir negalėdami sūnaus išmaitinti, Čendongo tėvai jį, dar mažą berniuką, buvo išsiuntę į Dangaus kalnus gyventi su vienuoliais. Užaugęs jis paliko šventyklą ir susirado darbą muziejuje. Niekas nežinojo, kurioje šventykloje Čendongas slapstosi, bet aš spėjau teisingai ir jį susekiau.

Ketinau jį suvilioti, nugirdyti, o tada atsiimti Deimantinę sutrą ir auksinį Budą. Dar kartą sugundyti jį, nors ir apsimetinėjantį vienuoliu, nebuvo sunku, – spėjau, jis ilgai nebuvo palietęs moters. Tačiau, patenkinta savo planu, nepakankamai įvertinau jo protą. Jis nepasigėrė, o pats kažko įbėrė man į gėrimą. Pabudusi supratau esanti ne šventykloje, o be nuovokos gulinti kalno papėdėje.

– Kas nutiko paskui?

– Grįžau namo ir netrukus buvau suimta. Kažkas, – neabejojau, kad Čendongas, – parašė anoniminį laišką valdžiai apie vagystę ir apkaltino mane. Visa kita jau žinai.

– Užjaučiu, – pasakiau, mėgindama patikėti šiais keistais aiškinimais. O tada pažvelgiau į jos bedugnes akis ir paklausiau: – Kodėl liepėte man pakartoti viską, ką pati kadaise darėte? Ar negalėjau pavogti tų brangenybių nesuviliojusi vienuolio?

– Negalėjai būti tikra, kad tai Plaukiantis Debesis, kol neišgirdai jo sekso mantros.

Kaip šlykštu. Ir turėjau omenyje ne tik Medison, bet ir save, mielai sutikusią vykdyti šį reikalavimą, kad tik gaučiau tris milijonus dolerių.

– Bet kas dar ten galėjo būti, jei ne Plaukiantis Debesis. Kitas vienuolis – dar visai vaikas.

– Kai jį radau, šventykloje gyveno keli vienuoliai, – paaiškino Medison ir paėmusi plastikinį puodelį, vengdama mano žvilgsnio, išgėrė likusį snieginio lotoso nuovirą.

Truputį patylėjusi, paklausiau:

– O kodėl aklam pranašautojui turėjau viską meluoti?

– Nes suvokęs tiesą, jis būtų aistringai neigęs tavo melą ir tu būtum sužinojusi tikrąją padėtį.

Kaip įmantru – tiesa ir melas, skriejantys pirmyn atgal tarsi stalo teniso kamuoliukai.

– Bet kam jūs apskritai lankėtės pas pranašautoją?

– Kai žmonių gyvenimas netenka prasmės, jiems nelieka nieko kita, tik atsigręžti į paslaptingas tiesas arba metafiziką. Po Vangdzino ir tariamos tavo mirties jaučiausi tokia priblokšta, kad galvojau apie savižudybę. Bet aplankiau mokytoją Sklendžiančią Gervę ir paprašiau jo patarimo. Jis man pasakė, kad kiekvienam reikia kurti savo gerą karmą ir sau patiems būti bodhisatva. – Plonais kaip valgomosios lazdelės pirštais Medison persibraukė retus žilus plaukus. – Štai kodėl prašiau tavęs rasti ir paimti tą plaukų sruogą.

– Šit kaip?! – sušukau. – Vadinasi, keliavau per Takla Makano dykumą ir rizikavau gyvybe vien dėl kažkokios plaukų sruogos?

– Tie plaukai dabar jau turėtų būti patekę į vienuolių, siuvinėjančių Budos atvaizdą, rankas.

Ši karminė drama man atrodė vis keistesnė.

– Kam visa tai?

– Tai geras darbas, kuris bus įskaitytas kitame gyvenime. Tai kaip savo krauju parašyti sutrą. Kai vienuolės įpins mano plaukus į Budos atvaizdą, tai sumažins mano blogą karmą, kurią susikūriau šiame gyvenime.

Įsistebeilijau į jos praplikusią galvą.

– Tai tie ilgi, žvilgantys plaukai – jūsų?

Ji svajingai šyptelėjo.

– Taip, Vangdzinui mano plaukai tikrai patiko, jis vadindavo juos „juoduoju kriokliu“. Bet vėžys sunaikino ir juos.

– Man labai gaila… Bet kam užkasėte juos Takla Makano dykumoje?

– Nes buvau pažadėjusi Vangdzinui. Jis visada norėjo kartu su manimi keliauti Šilko keliu ir įžengti į paslaptingą dykumą, bet žuvo nespėjęs to padaryti. Gulėdamas mirties patale, jis ragino mane ten keliauti, kad galėtų pamatyti tas vietas drauge su manimi.