Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Apie laimingą pabaigą? Tik ne man, nes turėsiu trimis milijonais dolerių mažiau, nei tikėjausi.

Rūsčiai pažvelgęs į mane, advokatas pridūrė:

– Todėl patariu jums su savo motina elgtis meiliau. Todėl jums ir buvo liepta kelionės pradžioje perskaityti Vaikų pagarbos stelą iš Stelų miško, kad nepamirštumėte gerbti motinos.

Ak… Tai štai kodėl turėjau atlikti šią užduotį! Bet juk aš gerbiau savo motiną, – tą, kuri mane užaugino Honkonge. Nuo visų šių naujienų man apsisuko galva ir pasijutau per daug sutrikusi, kad galėčiau ginčytis.

Kitą dieną Lo parūpino mašiną nuvežti mus į kalėjimą. Jis ir vėl nuvedė mane į tą pragaro įstaigą ir padėjo atlikti visas procedūras, bet paskui atsisveikino.

– Jūs kartu neisite?

– Ne. Šiandien su Minde Medison susitiksite asmeniškai. Aš lauksiu mašinoje. – Jis padavė man atsineštą termosą. – Tai snieginio lotoso nuoviras jūsų mamai. Žiūrėkite, kad visą išgertų.

Mindė Medison ir šiandien atrodė silpna, bet jau truputį geriau nusiteikusi. Dabar suvokiau, kokia aš jai pasirodžiau – įtari, šalta, beširdė, užsispyrusi. Bet ar tai buvo mano kaltė? Turėjau bendrauti su svetima moterimi, staiga įsiveržusia į mano gyvenimą, vadinančią save tikrąja mano motina, mirtinai sergančią vėžiu, mirties bausme nuteista nusikaltėle, kurios privirtą košę dabar tenka srėbti man.

Medison žvelgė į mane akimis, kokios ilgai įstringa į atmintį – įdubusiomis baltame lyg popierius veide, kaip išbadėjusio vaiko. Gailestis suspaudė man širdį. Niekada nebuvau mačiusi tokio išblyškusio žmogaus. Aiškiai jutau, kad ir jos kraujas, ir či , ir siela sparčiai senka ir netrukus, palikusi savo kūną, ji iš vieno gyvenimo įžengs į kitą.

Padaviau jai termosą.

– Ponas Lo liepė jums viską išgerti.

Paėmusi termosą, Medison į nešvarų plastikinį puodelį įsipylė nuoviro ir dideliais gurkšniais, garsiai siurbčiodama, sąžiningai viską išgėrė.

Tada pamėgino paimti mano ranką ir šį kartą aš nesipriešinau. Bent jau tiek tikrai galėjau padėti žmogui, baigiančiam savo žemišką kelionę. Todėl mielai leidau jai jausti savo gyvybės virpesius ir kūno šilumą, – mat savuosius ji palengva prarado.

– Suprantu, tau sunku pripažinti, kad esu tavo mama, – tyliai pasakė ji.

Jausdama šaltą kaip ledas Medison ranką, tarsi ji būtų medicinos laboratorijoje stirksantys griaučiai, pamėginau išvengti to alkstančios šmėklos žvilgsnio.

– Bet jūs ne mano motina, – pareiškiau.

– Suprantu, kaip jautiesi. Emocine prasme gal ir nesu, bet tu – mano kūnas ir kraujas.

– Jei kūnas ir kraujas jums tiek daug reiškia, kodėl manęs atsisakėt? – traukdama ranką paklausiau.

– Aš tavęs neatsisakiau. Tavo globą perdaviau žmogui, kuriuo pasitikėjau ir kurį mylėjau, bet mano sesuo Cai Maifong mane apvylė. Labai dėl to gailiuosi, dukrele.

– „Dukrele“? Ar seniai jums parūpo motinos pareigos? Ir kam šis susitikimas? Ką dar norit man pasakyti, be „gailiuosi“ ir „labai gailiuosi“?

– Prašau, Lile, maldauju nebūti tokiai priešiškai. Aš mirštanti moteris, norinti atitaisyti didžiausią savo gyvenime padarytą skriaudą. Laikas srūva man tarp pirštų, negrabiai skaičiuojančių dar likusias dienas. Tad ar gali man atleisti?

Kelias akimirkas dvejojusi, nenoriai linktelėjau galvą, kad tik greičiau visa tai baigčiau.

– Gerai, bet kodėl nepaaiškinat, kaip čia atsitiko ir kodėl leidot mane auginti savo seseriai?

Nors jos veidą vis labiau perkreipė kančia, negalėjau sutramdyti pykčio.

Mindė Medison vėl prabilo:

– Kaip žinai, Maifong buvo vyresnė už mane. 1964-iaisiais jai pavyko pasprukti į Honkongą ir po metų, sutaupiusi pinigų, ji sumokėjo vienam bjaurybei, kad pervestų per sieną ir mane. Atvykusi pamačiau, kad ji užmezgė draugystę su daug vyresniu vyru, kuris ją išlaikė ir, tiesą sakant, paskolino pinigų mano kelionei.

Senis pas ją užsukdavo nedažnai, mat turėjo žmoną ir vaikų. Bet man atvažiavus, netrukus jis pareiškė ketinąs paimti mudvi su Maifong sau į jaunesniąsias žmonas. Šis juoko vertas siūlymas, o juo labiau tylus sesers sutikimas ir raginimas, kad pasielgčiau taip pat, mane sukrėtė.

Nuo tos dienos mudviejų santykiai atšalo. Maifong mane įspėjo, kad jei atmesiu senio pasiūlymą, užtrauksiu jai jo nemalonę, o tada abi turėsime finansinių sunkumų. Jaučiausi tokia nelaiminga, kad beveik kasnakt verkdavau. Tačiau niekada nepasakojau seseriai, jog tikiuosi, kad galbūt pas mane į Honkongą pavyks perbėgti ir Vangdzinui, Pekine gyvenančiam mano mylimajam.

Po dviejų mėnesių, kai tik buvau pradėjus dirbti naujajame darbe – perukų fabrike, į Honkongą atvyko Vangdzinas. Jis ėmė verstis meno kūrinių kontrabanda ir ieškojo ryšių, kad parduotų prekes Britanijos kolonijoje. Pasakiau savo viršininkui, kad susirgau, ir visą savaitę praleidau su Vangdzinu motelyje. Kadangi Maifong jo nemėgo, pamelavau jai neva tą savaitę privalau dirbti viršvalandžius ir nakvoti fabrike.

Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Tačiau laimė truko neilgai. Vieną dieną, praėjus savaitei po Vangdzino išvykimo, laukiau sesers grįžtant namo pietauti, tik staiga, iš anksto nepranešęs, pasirodė tas senis. Pamatęs, kad bute daugiau nieko nėra, jis mane išprievartavo.

– Užjaučiu… Kaip reagavo sesuo?

– Aš jai nepasakiau.

– Ne? Kodėl?

– Oi, kokia tu naivi, dukrele! Manai, galėjau lyg niekur nieko seseriai papasakoti, kad jos turtingas gerbėjas manimi pasinaudojo?

– Bet juk taip ir buvo!

Ji atsiduso.

– Kartais tiesos geriau nežinoti. Šiaip ar taip, Maifong nebūtų patikėjusi nė vienu mano žodžiu ir būtų pamaniusi, kad aš jį sugundžiau. Todėl tyliai nurijau šią karčią piliulę ir nepravėriau burnos.

Palengva ėmiau tikėti tuo, ką pasakoja Medison. Kas iš to, ką ji kalba, yra tiesa, o kas pramanas? Žmogaus prigimtis gali būti tokia bjauri, o santykiai tarp žmonių tokie sudėtingi. Ar negalima gyventi paprastai ir laimingai, be išskaičiavimų ir intrigų?

Dvokiančioje kameroje vėl nuskambėjo silpnas jos balsas.

– O po dviejų mėnesių pasijutau besilaukianti…

– Tai kuris iš jųdviejų…

– Tuomet nežinojau. Tik kai buvau šeštą mėnesį nėščia ir jau negalėjau to paslėpti po duksliais drabužiais, papasakojau Maifong, kad slapta susitikinėjau su Vangdzinu. Kaip sako kinai: „Sėkmė nesikartoja, o nelaimė viena nevaikšto.“ Po dviejų savaičių mane pasiekė baisi žinia – Vangdzinas buvo paguldytas į ligoninę dėl hepatito.

Norėjau grįžti jo slaugyti ir pagimdyti tave. Bet Maifong užsispyrė, kad gimdyčiau Honkonge ir ji galėtų tavimi rūpintis. O tada, man dar nespėjus apsispręsti, trimis savaitėmis per anksti į pasaulį pasibeldei tu. Šį kartą Maifong primygtinai ragino mane važiuoti rūpintis Vangdzinu, o tave palikti jai. Taigi grįžau į Kiniją nė nenumanydama, kad daugiau niekada nepamatysiu nei tavęs, nei Honkongo.

– Kodėl?

– Nežinojau, kad Maifong nuo senio pasigavo venerinę ligą ir tapo nevaisinga. Ji įkalbėjo mane grįžti į Kiniją, kad galėtų auginti tave kaip savo dukterį.

Ar ši prieš mane sėdinti nepažįstama moteris buvo tikra gėdos neturinti melagė, ar vis dėlto tikra gėdos neturinti mano motina? O kaipgi kita mano mama, ta, kuri gyveno Honkonge, ar ji tikrai buvo tokia bloga?

Mano apmąstymus troškioje kalėjimo kameroje išblaškė kimus Medison balsas.

– Grįžusi į Kiniją supratau, kad viskas sudėtingiau, nei man atrodo. Vangdzinas maldavo manęs, kad likčiau ir padėčiau jam sukti meno kūrinių kontrabandos verslą. Jis vis dar nebuvo pasveikęs, negalėjau palikti jo likimo valiai, todėl sutikau.