Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vangdzinas (1940–1980)

Gyveno aistringai, mirė pačiame jėgų žydėjime.

Pastačiau vazą ant kapo, prisimerkiau ir sutelkiau energiją. Po dešimties minučių staiga pajutau stiprų, visiškai netikėtą jausmą. Paskui nejučia tyliai kreipiausi į velionį, kurio nepažinojau:

– Tėve, čia tavo duktė Lilė Lin, ji atėjo tavęs pagerbti. Nors niekada nebuvome susitikę, tikiu, kad buvome susieti dvasiškai. Tas ryšys ir dabar mudu sieja, nesvarbu, kas nutinka, nesvarbu, kur esame. Dabar, kai pagaliau susitikome, prašau pasilikti su manimi ir man padėti.

Labai gaila, kad nesusipažinome, kai dar buvai gyvas. Bet tokia dangaus valia. Dabar turiu gyventi toliau ir baigti savo reikalus šiame pasaulyje, o vieną gražią dieną pasimatysiu su tavimi danguje. Ačiū, – nesvarbu, kas ir kur esi.

Nustebau, kad taip atvirai kalbuosi su žmogumi, kurio net nesu mačiusi. Virpančiomis rankomis išsitraukiau nosinę, nuvaliau nuo antkapio dulkes ir išroviau aplink želiančias piktžoles, o mano skruostais riedėjo ašaros. Vos tik susiruošiau eiti, pradėjo lyti. Dideli kaip pupos vandens lašai krito, tiško man ant odos, nors ir nekėlė skausmo. Pakilusi rūko uždanga paslėpė ir kapą, ir gėles; vandens lašai tekėjo per Vangdzino nuotrauką, tarsi jis būtų verkęs kartu su manimi. Ir tada, matyt, stumtelėta kažkokios nematomos jėgos, vaza parvirto, tarkštelėjo į kapo plokštę ir sudužo į daugybę šukių.

Dar kartą pažvelgiau į veidą žmogaus, kuris, kaip įsivaizdavau, labai stengėsi pasikalbėti su manimi, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Visa permirkusi, tirtančiomis kojomis, pasileidau prie automobilio.

Įlipau į mašiną šluostydamasi veidą popierine servetėle, o Lo paklausė:

– Kaip laikosi jūsų tėvas?

– Kodėl apie Vangdziną kalbate taip, tarsi jis gyventų jang pasaulyje?

– Nes taip apie jį mėgsta šnekėti jūsų motina.

– Ar jis tikrai miręs? Gal tik suvaidino savo mirtį, o iš tiesų kur nors slapstosi?

– Ne, patikėkite, jis miręs, kaip ir paskutinis Kinijos imperatorius. Tiesiog jūsų motina taip ilgai ir beviltiškai laukė didžiojo savo šeimos narių susitikimo, kad jai atrodo tarsi Vangdzinas vis dar būtų gyvas.

– Ar juodu vienas kitą taip stipriai mylėjo?

– Jūsų motina labai aistringa moteris. Jos galia mylėti ir nekęsti – kaip milžino kvėpavimas.

– Pone Lo, iš kur tiek daug apie ją žinote?

Lo nieko neatsakė, tik įbedęs akis žvelgė pro langą į raudantį dangų.

Paraginta Lo lankiau Mindę Medison beveik kasdien. Ji nekantraudama vylėsi išgirsti, kad teismo nuosprendis panaikintas, o vėžys traukiasi. Lo daug dirbo tvarkydamas abu šiuos reikalus: rengė dokumentus teismui ir pagal Lopnoro receptą iš mano Dangaus kalnuose rastų ir pargabentų snieginių lotosų virė arbatą.

Per kiekvieną mudviejų pokalbį Medison papasakodavo vis ką nors nauja apie savo gyvenimą, savo meilę Vangdzinui ir santykius su Maifong, mano Honkonge gyvenusia motina, kažkaip nepastebimai virtusia mano teta.

Vieną dieną ji man parodė nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavusi su jauna mano mama, laikančia ant rankų kūdikį.

– Matai? – Ji bakstelėjo į putlų veidelį. – Čia tu. Buvai toks geras kūdikis… Retai verkdavai, visada šypsodavaisi ir ramiai išmiegodavai per naktį.

Paskui Medison sunkiai atsiduso:

– Ak, Lile, kada nors, kai pati turėsi vaikų, suprasi, kas yra motinos meilė. Ir kančia, kai ji negali matyti ir laikyti rankose savo mažylio.

Ir ji buvo teisi. Mėginau, bet niekaip negalėjau pajusti meilės nė vienam iš būsimų arba niekada negimsiančių vaikų.

Medison tiriamai pažvelgė tiesiai man į akis.

– Dukrele, ar turi vaikiną?

– Hm… Ir taip, ir ne.

– Kaip suprasti?

– Na, turiu, o gal turėjau du vaikinus, su kuriais rimtai draugavau. Vienas iš jų apskritai negalėjo sieti savo ateities su manimi, o kitam dar visas gyvenimas prieš akis.

– Paaiškink…

– Mat vienas jau vedęs ir turi vaiką, o kitas už mane daug jaunesnis. Krisas vis kartoja išsiskirsiąs su žmona ir vesiąs mane, bet kol kas tai tik kalbos. Aleksas nori mane vesti, bet yra aštuoneriais metais jaunesnis, vis dar studentas, o jo tėvai – sunkūs žmonės ir manęs nemėgsta.

Ir aš papasakojau jai apie neapibrėžtus savo santykius su Krisu, apie mudviejų su Aleksu kelionę Šilko keliu ir apie kai kuriuos kitus buvusius savo vaikinus.

Kai baigiau, Medison pasakė:

– Aleksas yra tas tikrasis. Važiuok ir susirask jį.

– Bet jis už mane daug jaunesnis. Gal aš jam nusibosiu ir jis susiras savo amžiaus merginą…

– Dukrele, tau pakako drąsos leistis į šią varginančią kelionę, bet bijai tekėti už vyro tik todėl, kad jis jaunesnis?

Ji, žinoma, buvo teisi, bet aš nieko neatsakiau.

Tada Medison paklausė:

– O gal labiau myli tą Krisą?

– Ne. Bet mirus tėvams įklimpau į skolas. Krisas man padeda: nuperka maisto ir sumoka už visokias smulkmenas. Aš jam už tai dėkinga. Todėl, kai man pasiūlė kelionę už tris milijonus dolerių, stvėriausi jos kaip skęstantis šiaudo, nes ėmiau tikėtis, kad prieš trisdešimtąjį gimtadienį mano gyvenimas pagaliau iš esmės pasikeis.

– Man labai gaila…

– Man taip pat.

Įsiviešpatavo ilga ir nejauki tyla, todėl nukreipiau kalbą ir paprašiau:

– Papasakokite man daugiau apie mano mamą ir save.

– Norėjai pasakyti, apie tavo tetą ir mane?

Vengiau Medison žvilgsnio ir spoksojau į jos rankas, – raukšlėtas ir suvytusias kaip pora savaitės senumo citrinų.

– Būdama Kinijoje, parašiau Maifong daug laiškų, vis klausdama apie tave, bet ji man visuomet brūkštelėdavo porą eilučių, kad tu greitai augi ir gerai gyveni.

Ir štai vieną gražią dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus mane pasiekė jos laiškas su siaubinga žinia, kad mirei nuo plaučių uždegimo. Sesuo įspėjo mane negrįžti į Honkongą ir nedalyvauti tavo laidotuvėse, – neva Honkongo valdžia nuožmiai persekiojanti nelegalius imigrantus. Ir daugiau ji man niekada nerašė.

Tylėjau ir sukrėsta, ir keistai sužavėta neįtikėtino jos pasakojimo apie mano mielos mamos žiaurumą ir išdavystę, apie kurią, kaip ir Medison, aš nieko nežinojau.

– O iš kur staiga sužinojote, kad esu gyva ir kad galima mane rasti?

– Pernai laikraštyje atsitiktinai perskaičiau tavo įtėvio, tai yra to senio, nekrologą. Apstulbau pamačiusi, kad ilgame jo palikuonių sąraše buvo ir tavo vardas bei pavardė, tačiau be juodo apvado, o tai reiškė, jog tu vis dėlto gyva. Iš karto paprašiau Lo tave surasti.

Man prireikė kelių minučių suvokti šią tikrą gyvenimo dramą ir sunkiai perprantamą žmogaus širdį.

– Atrodo, kad Lo dėl jūsų padarytų bet ką. Turbūt dosniai jam mokate?

– Tik iš pradžių mokėjau. Dabar jis dirba man veltui.

– Teisininkas – veltui?

Ji man nieko neatsakė, tik paėmė rusvą voką, ištraukė kelias nuotraukas ir padavė man.

– Pažvelk į šias.

Jose buvo nufotografuota jauna ir graži Mindė Medison, pozuojanti su keliais vyrais skirtingose Šilko kelio vietose.

Pirmojoje nuotraukoje ji, užsidėjusi skrybėlę ir apsiavusi aulinius batus, nutaisiusi įžūlų veidą, plaukus susipynusi į dvi tabaluojančias kasas, sėdėjo raita ant kupranugario. Antroje fotografijoje Medison sugriuvusiame mieste, – tame pačiame, kuriame mudu su Aleksu radome jos plaukų sruogą, – prie kažkokio tvenkinio ji trinkosi ilgus, žvilgančius juodus plaukus, balti jos dantys spindėjo saulėje, o įdegusiame veide švietė širdį pavergianti šypsena. Ji atrodė tokia sveika ir prisirpusi, jog, manau, kiekvienas vyras būtų norėjęs „paragauti“ jos peties, rankos, kaklo ar skruosto. Trečia nuotrauka mane nustebino, nes joje Medison Turpano muziejaus fone buvo nusifotografavusi su Plaukiančiu Debesimi, arba Čendongu, – vešliais plaukais, visai nepanašiu į vienuolį.