– Skambinsiu. Ir dar kartą labai ačiū, Akira.
– Nėra už ką. Rytoj rytą ateisiu dar kartą jo apžiūrėti.
– Jūs labai malonus, Akira, bet tikrai nereikia…
– Iki rytojaus.
Jis nusišypsojo, pasiėmė fotoaparato krepšį ir nužingsniavo prie durų.
Pažvelgiau į jo vizitinę kortelę: „Dr. med. Akira Muramačis, neurochirurgas, Tokijo universitetinė ligoninė“.
Mintyse pridūriau: „Ir japoniškas angelas sargas baltais drabužiais.“
Šiek tiek atgavusi viltį, atsistojau ir nuėjau pažiūrėti, kaip laikosi Aleksas. Matydama, kad jis vis dar miega, vėl palikau palatą ir nuėjau prie budinčių slaugių posto, kuriame dvi jaunos moterys, – viena malonaus veido, o kita apkūni ir pikta, – buvo įsitraukusios į pokalbį ir dėliojo kažkokias diagramas.
Priėjau prie Malonveidės.
– Panele slauge, gal pasakytumėte, kur galėčiau paskambinti?
Ji parodė man prie įėjimo kėpsančią aplūžusią būdelę.
– Man reikia paskambinti į užsienį.
– Į užsienį?
Abi moterys įsistebeilijo į mane, tarsi būčiau ateivė iš kitos planetos.
– Taip, į Jungtines Valstijas.
– Į Jungtines Valstijas?
Dabar jos abi nustebusios susižvalgė.
Tada Malonveidė paklausė:
– Bet kodėl norite skambinti taip toli?
Dručkė nenuleido nuo manęs smalsaus žvilgsnio.
Mostelėjau į Alekso palatą.
– Turiu paskambinti jo tėvams ir pranešti, kas nutiko sūnui.
– Bet sąskaita už jo gydymą jau apmokėta, – užsikvempusi ant stalo pareiškė Dručkė.
– Ne, negali būti. Aš nė nežinojau, kad susimokėti reikia iš anksto.
Malonveidė nusišypsojo.
– Ne, sumokėjo jūsų draugas.
– Kaip jis galėjo sumokėti? Jis sužeistas ir visą laiką miegojo!
Slaugės suglumusios vėl susižvalgė.
Dručkė nepatikliai į mane dėbtelėjo ir paklausė:
– Norite pasakyti, kad jūsų vaikinas – tas sužeistas amerikietis? Manėme, kad jis jūsų studentas, kad mokote jį kinų kalbos. Nieko sau!
– Ar neturiu teisės draugauti su jaunesniu vyru? – piktai atrėžiau.
Ji nusijuokė ir tarė:
– Čia Kinija, panele.
Po galais, ką visa tai reiškia? Bet tik pasiteiravau:
– Tai kas vis dėlto apmokėjo sąskaitą?
– Vyras, kuris ką tik išėjo. Dosniai sumokėjo. Tris šimtus renminbių!
Akira Muramačis? Kaip keista…
– Kada?
– Kol buvote palatoje pas savo draugą, – įsiterpė Malonveidė. – Panele, mums tiesiog atrodo, kad tas kinas jums labiau tinka.
– Jis japonas, – pataisiau slaugę.
Dručkė paklausė:
– Kodėl ne jis jūsų draugas?
Kas čia per klausimas?
– Mudu net ne bičiuliai, jis visiškai nepažįstamas žmogus.
– Japonas suplojo tris šimtus renminbių už amerikietį arba kinę, kurių nė nepažįsta? – išpūtusi akis, delnu užsidengusi burną ir apsimesdama nustebusi tarė Dručkė. – Gal jis visai ne japonas?..
Dabar atėjo eilė tarti žodį Malonveidei:
– Žinote, japonai su malonumu žudė kinus. Mano prosenelį japonai pasiuntė myriop per Nandzingo žudynes.
Dručkė kikendama priekaištingai dėbtelėjo į kolegę.
– Palauk, yra ir gerų japonų, ypač tarp tų, kurie jaučiasi kalti dėl savo protėvių darbų. Pavyzdžiui, šis. Sumokėjo tris šimtus renminbių už nepažįstamą žmogų, už amerikietį. Nieko sau!
Staiga pajutau pagarbą Akirai, – ne tik dėl to, kad jis išgelbėjo Aleksui gyvybę, bet ir todėl, kad apmokėjo gydymo išlaidas, nesvarbu, kad jos tesudarė keturiasdešimt Jungtinių Valstijų dolerių. Mane sujaudino ne sumos dydis, o atidumas ir rūpestis.
Nenoromis nusišypsojau abiem slaugėms ir tariau:
– Panelės slaugės, prašyčiau, man labai reikia paskambinti neatidėliotinu reikalu…
Dručkė mane nutraukė:
– Panele, kai mano dėdė tuokėsi, jiems su broliu prieš penkiolika dienų teko visą giminę apjoti asilu ir apvažiuoti motociklu, kad įteiktų kvietimus.
– Apgailestauju, kad jūsų dėdė patyrė nepatogumų, bet gal galėčiau iš jūsų pasiskolinti telefono kortelę? Žinoma, sumokėsiu… dvigubai. Ką pasakysite? – paprašiau.
Malonveidė atšovė:
– Atleiskite, mes neturime. Į tokias tolimas šalis niekada neskambiname.
Dručkė pamerkė kolegei akį, pliaukštelėjo per petį, o tada koketiškai man nusišypsojo.
– Tiesą sakant, aš tokią kortelę turiu.
– Tu?! – išpūtė akis Malonveidė.
– Einu atnešti. Tuoj grįšiu.
Malonveidė pamėgino ją sulaikyti:
– Ei, negali taip imti ir išeiti…
Dručkė ėmė maldauti:
– Sesute, užtruksiu tik penkiolika minučių. Jei daktaras Vongas manęs ieškos, pasakyk, kad man prasidėjo moteriški negalavimai ir netrukus grįšiu.
Taip tarusi, ji išnyko kaip dūmas.
Grįžau prie suolo ir atsisėdau.
Lygiai po penkiolikos minučių, pūtuodama ir giliai kvėpdama orą, koridoriuje vėl pasirodė Dručkė. Ir puolė prie manęs, mojuodama putlia ranka ir kortele.
– Štai. Šimtas renminbių.
– Kodėl taip brangiai?
– Sakėte, sumokėsite dvigubai.
– Gerai, imkite.
Sugraibiau kišenėje kelis banknotus, suskaičiavau ir įdėjau į ištiestą delną.
– Dėkoju, panele, – pasakė ji ir nuskubėjo į slaugių postą.
Eidama prie telefono būdelės nugirdau susijaudinusios Malonveidės balsą:
– Oho! Per penkiolika minučių uždirbai krūvą pinigų! Gal šiandien vakare pavaišinsi vakariene?
Maniau, kad paskambinti į Jungtines Valstijas bus labai sunku, tad labai nervinausi ir vis kartojau sau, kad privalau neprarasti kantrybės. Ir labai nustebau, kad šį kartą jau po penkto signalo kažkas pakėlė ragelį. Iš karto pažinau Donos balsą – kaip atvėsusius pelenus, seniai pamirštus antikvarinės smilkalinės dugne.
– Dona? Čia Lilė Lin, skambinu iš Urumčio.
– Ar Aleksas su tavimi?
– Taip.
Mano ausį vėl pasiekė bejausmis balsas:
– Kodėl jis pats nepaskambino? Ar galiu su juo pasišnekėti?
– Deja, ne. Aleksas… Jam nutiko nelaimė.
– Dieve mano, kas atsitiko? Kas nors rimta? Ar jis gyvas?
Staiga jos balse suskambo baimės ir rūpesčio gaidelės.
Gerai. Pagaliau iš tos atvėsusių pelenų krūvos išlėkė bent kelios karštos žarijos.
– Nesijaudinkite, jis gyvas ir dabar miega. Jis įkrito į ežerą ir labai sušalo.
Apie siūles galvoje nutylėjau, kad per daug neįaudrinčiau tos moters vaizduotės, – žinoma, jei ji apskritai ją turi.
Dabar ji, įniršusi ir reikli, prabilo visa oktava aukštesniu balsu:
– Kaip tai nutiko?!
– Aleksą netyčia stumtelėjo kvailiojantys paaugliai, – pamelavau.
Tyla.
Tada paprašiau:
– Dona, ar galėtumėte apie tai pranešti Frenkui?
Į mano klausimą ji neatsakė, tik išrėžė:
– Aleksui tikrai nederėjo trenktis į tą Kinijos dalį. Bet jis tiesiog neklausė. Tai per tave jis…
Tikrai turėjau, ką jai pasakyti, pavyzdžiui: „Tavo sūnus – suaugęs vyras, ir jei manai, kad bent kiek sugebi kontroliuoti subrendusią jo dvasią ir tokį pat kūną, tai esi arba beviltiška kvaiša, arba tiesiog silpnaprotė!“ arba „Juo blogiau tau, nes jis myli mane, o ne tave. Tu sena, šalta, raukšlėta, šlykšti, pretenzinga, visus apkalbinėjanti kietaširdė kalė!“
Bet, žinoma, neleidau išsprūsti šiam ugningų žodžių srautui. Dabar buvo ne metas priešiškumui. Juk Aleksui tikrai reikėjo tėvų pagalbos.
Labai stengiausi kalbėti ramiai ir draugiškai.
– Nesijaudinkite, Dona, gydytojas sakė, kad Aleksas pasveiks.
Bet, įveikęs trylika tūkstančių kilometrų, mano ausies būgnelį vėl pervėrė spigus Donos balsas.
Читать дальше