Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Po vakarienės Aleksas patiesė antklodę ir ėmė vilkti man drabužius. Susidrovėjusi, kad visiškai nuogi stovime vienas priešais kitą, ėmiau mindžikuoti, kad jis nematytų manęs visu gražumu.

– Lile, liaukis.

Apsimečiau nesupratusi.

– Ko tu nori?

– Žinai, ko noriu… Būk gera, leisk man tave matyti, – maldavo Aleksas, išpūstas akis čia nukreipdamas į dangų, čia vėl į žemę.

– Argi manęs nematai? Stoviu priešais tave.

Nesiklausydamas mano paistalų, Aleksas paėmė mane ant rankų ir, prilaikydamas pakaušį, kad nesusitrenkčiau galvos į žemę, atsargiai paguldė ant antklodės.

Jis atsidusęs tarė:

– Lile, trokštu kasdien gėrėtis tavo grožiu.

– O kaipgi visa kita aš?

Ilgai nedaugiažodžiavęs mylimasis ėmė glostyti man kūną, jo rankos buvo švelnios, bet stiprios kaip vyriausiojo virėjo, minkančio tešlą. Užsimerkiau ir mėgavausi jo prisilietimu. Niekada nemaniau esanti gražiausia pasaulio moteris, bet švelnios jo rankos mane tuo įtikino. Nemaniau, kad esu pati seksualiausia, bet jo veide liepsnojanti aistra leido man įsivaizduoti, jog yra būtent taip. Nė nepagalvojau esanti pati romantiškiausia, bet dabar man atrodė, kad jo akyse matau spindint žvaigždes. Nemaniau, jog esu pati aistringiausia, bet ilgas, rodos, niekad nesibaigsiantis mylimojo šūksnis privertė mane tuo patikėti…

Pasimylėję prisiglaudėme vienas prie kito, o paskui užsnūdome. Po kiek laiko pabudau nuo šalčio. Bakstelėjau alkūne Aleksui ir pasiūliau lipti į visureigį bei įjungti šildymą. Vos tik ištiesę sėdynes ir visu galingumu įjungę šildymą įsitaisėme visureigyje, Aleksas mane nustebino vėl užsigeidęs mylėtis.

Iš kur ta begalinė energija ir aistra? Štai ką reiškia turėti jauną meilužį. Galbūt dėl to anksčiau Kinijoje moterys turėdavo mažiausiai aštuonis ar devynis vaikus? Mat jos ištekėdavo dar būdamos paauglės ir jų berniukai sutuoktiniai tiesiog negalėdavo nuo žmonų atstoti!

Nors iš pradžių norėjosi miego, netrukus jam paklusau. Šiaip ar taip, prieš porą dienų jis tiek prisikentėjo įklimpęs į slankųjį smėlį, tiek nerimavo dėl pasikėsinimo į mane.

Paskui Aleksas mane apkabino ir mudu pro mašinos langus žiūrėjome į žvaigždes. Apšviesta stiprios, sekso persmelktos či šviesos, sklindančios iš mėnulio, jaučiau, kaip nuo svajingos laimės man sukasi galva.

Paglosčiau mylimajam plaukus – jie buvo maloniai švelnūs, žadinantys jausmus.

– Aleksai, – paklausiau, – ar tiesa, kad, be sekso, vyro ir moters daugiau niekas nesieja?

– Žinoma, ne. Myliu savo motiną ir seserį, bet niekada nesu pagalvojęs, kad galėčiau su jomis mylėtis.

Atsigręžusi pažvelgiau jam į akis.

– Turi seserį? Kodėl niekada man apie ją neužsiminei?

– Atleisk. Ji mirusi.

– Kaip tai nutiko? – Dabar man išlakstė visi miegai.

– Ji buvo mano sesuo dvynė, įvaikinta drauge su manimi. Supranti, tokius kaip mudu kinai vadina „drakono ir fenikso dvyniais“.

Ši netikėta žinia mane nepaprastai sujaudino.

Aleksas kalbėjo toliau:

– Ji gimė turėdama širdies ydą. Mama su tėčiu gydymui išleido krūvą pinigų, bet jokiomis operacijomis nepavyko išgelbėti jai gyvybės.

– Užjaučiu, Aleksai. Kokio amžiaus ji mirė?

– Dešimties.

– Dieve mano…

– Ji buvo geriausia mano draugė. Viską jai pasakodavau ir gamindavau valgį. Ji taip pat norėjo man virti, bet negalėjo dėl ligos. Todėl apsimesdavo, kad daro man valgį – pusryčius, priešpiečius, o kartą – net gurmaniškus pietus.

Nežinojau, ką pasakyti. Jaučiausi kalta, kad liūdesio kupinas Alekso veidas atrodo tik dar gražesnis. Pasilenkusi švelniai pabučiavau jam į lūpas.

– Aleksai, man taip gaila… Bet dabar gali gaminti valgį man ir, jei pakęsi menkus mano kulinarinius įgūdžius, aš irgi tau virsiu.

Bet jis, rodos, tik dar labiau nuliūdo.

27

Ir vėl prie ežero

Kitą rytą nubudusi visureigyje, Aleksą radau giliai tebemiegantį. Jo krūtinė buvo nuoga, o šviesius jos plaukelius švelniai šiureno dykumos vėjelis. Ištiesiau ranką paglostyti skruostą, bet jis kaip iš rankų sprūstanti žuvis apsivertė ant kito šono.

Mintyse priminiau sau, kad neturėčiau tiek daug laiko skirti jaunam mylimajam – juk atvykau į Kiniją įvykdyti savo misijos ir susižerti trijų milijonų dolerių. Kai tik atsirado galimybė gauti tiek daug pinigų, supratau privalanti pakeisti gyvenimą, kad nereikėtų spausti kiekvieno cento.

Galbūt dabar turiu dar papildomą galimybę – sutikti tekėti už Alekso. Bet tuomet gyvenčiau išlaikoma jo. Ir jo tėvų. Ar ištverčiau žeminantį Donos elgesį ir galėčiau priimti kaip išmaldą Alekso tėvų duodamus pinigus? Tikrai ne. Taigi turėjau baigti savo misiją, o kol kas – tiesiog džiaugtis Alekso draugija.

Kai Aleksas prabudo, trumpai aptarėme veiksmų planą. Abu nusprendėme, kad nuotykių dykumoje pakaks, todėl pasukome atgal į Urumčį. Pakeliui stabtelėję pašte nurodytu adresu išsiuntėme į Pekiną dėžutę su plaukų sruoga.

Nors ir patyrėme sunkumų, rodos, grįšime iš garsiosios dykumos, į kurią daug kas įžengia, bet niekas neišeina. Aleksas turi likti su manimi, – bent jau kol kas, – bet, kad ir kaip susiklostytų gyvenimas, čia, rodos, niekada negrįšime. Pagalvojau apie viską, kas čia nutiko, ir apie visus, kuriuos man teks palikti, – Keku ir jo sūnų Mitą; Plaukiantį Debesį ir Tyrąją Išmintį; Sklendžiančią Gervę ir Ahungą; bet pirmiausia – Lopnorą. Vos prisiminusi jo kilnumą ir tragiškai susiklosčiusį likimą, labai nuliūsdavau. Staiga pajutau turinti paskutinį kartą nuvykti prie Juodojo Drakono ežero ir su juo atsisveikinti. Norėjau, kad Aleksas keliautų kartu, bet abejojau, ar ta mintis jam patiks. Man labai palengvėjo, kai jis daug negalvojęs sutiko.

– Man patiktų. Tu gražiai atsiliepi apie Lopnorą, jis tau buvo geras, tad norėčiau daugiau apie jį sužinoti. – Įtariai mane nužvelgęs, Aleksas pridūrė: – Bet pasakyk, kad jį tik mėgai, o ne mylėjai.

Aš linktelėjau, o Aleksas apkabino mane ir pabučiavo.

– Lile, tu tokia gera, aš tave myliu.

– Ir aš tave myliu, Aleksai.

Staiga susigriebiau, jog ką tik ištariau lemtingus žodžius.

– Tikrai?

Vėl linktelėjau.

– Bet…

– Ššš… – jis prispaudė pirštą man prie lūpų. – Pažadu, kad duosiu tau laiko.

– Ačiū.

Švelniai išsivadavusi iš jo glėbio, išėmiau iš kuprinės Lopnoro pakabuką ir padaviau Aleksui.

– Jis man paliko šitą, – pasakiau jausdama, kad akyse tvenkiasi ašaros.

Aleksas apžiūrėjo pakabuką ir, ilgokai patylėjęs, tarė:

– Lopnoro nebėra, bet aš esu čia su tavimi ir visada būsiu.

Ankstų kitos dienos rytą mudu su Aleksu pasiekėme Juodojo Drakono ežerą. Nei jis, nei aš daug nešnekėjome, abu buvome paskendę savo mintyse. Paprašiau turisto, kad mudu su Aleksu nufotografuotų, o tada paėmiau mylimajam už rankos ir nusivedžiau palei žalsvą kaip nefritas vandenį.

Kad ir koks nuostabus buvo kraštovaizdis, – per žydrą giedrą dangų plaukė balti debesys, – čia mano bičiulis prarado gyvybę, nors buvo nekaltas dėl nelaimingo savo likimo. Prisiminiau garsųjį Laodzi posakį: „Dangus ir žemė abejingi – jiems visi atrodo kaip šiaudiniai šunys.“ Paklausiau Alekso, ar žino tą posakį.

– Žinoma, – energingai patvirtino jis. – Senovės Kinijoje žmonės iš šiaudų rišdavo gyvūnų figūras ir paskui jas aukodavo. Jų deginimas simbolizavo visoms būtybėms lemtingą pabaigą. Kinai netiki, kad dangus ir žemė žiaurūs, tiesiog jiems atrodo, jog visa juda natūraliu neišvengiamu keliu.