Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Po akimirkos mano ausis vėl pasiekė Alekso balsas, tik šį kartą ne toks baimingas, tvirtesnis:

– Kaip manai, ar tau pavyktų nuimti atsarginį visureigio ratą ir atritinti čia?

– Nežinau, – šūktelėjau ir pasijutau kvaila, išlepinta ir visiškai niekam tikusi.

– Nusiramink ir susikaupk, Lile, antraip pamatysi mane tik kitame gyvenime. O dabar atidžiai klausyk. Po sėdyne yra įrankių dėžė. Paimk įrankius ir atsuk metalinį atsarginio rato gaubtą. Užsimauk pirštines, bus lengviau atsukti varžtus. Dabar eik, jei nenori, kad tavo akyse prasmegčiau skradžiai!

– Laikykis, Aleksai!

Ašarodama nudūmiau prie visureigio, atidariau dureles, ėmiau ieškoti ir radau įrankių dėžę. Nepraėjus nė minutei, jau sukau metalinį gaubtą nuo atsarginio rato.

– Nagi! Nagi! – keikiausi, maldavau ir meldžiausi, rodos, visą amžinybę, kol galiausiai, lyg burtų lazdele pamojus, metalinis gaubtas atšoko ir pagaliau nukrito.

Tarsi aukso maišą pasičiupusi padangą, vėl nudūmiau pas Aleksą ir radau jį įsmukusį dar per plaštaką ar daugiau. Tačiau bijoti nebuvo laiko. Iš visų jėgų – sukauptų dar tuomet, kai žindau motinos krūtį – švystelėjau ratą Aleksui. Apsidžiaugiau ir lengviau atsikvėpiau pamačiusi, kad ratas nukrito kaip tik šalia Alekso ir jam pavyko jo įsikibti.

Dabar dykuma visiškai prarado savo romantišką žavesį. Ji jau nebuvo panaši į gražią, įdegusią, gundančiomis pozomis besistaipančią moterį, – veikiau panėšėjo į milžinišką įdubą netvariu dugnu, iš kurio sunkiasi tulžis ir sklinda mirties dvokas. Jos pavadinimas „Įžengti, bet niekada neišeiti“ man jau neatrodė juokingas, priešingai – skambėjo ausyse garsiai, kaip ragų ir trimitų grojamas laidotuvių maršas.

Aleksas man riktelėjo:

– Nepanikuok, Lile. Dabar bent jau plūduriuoju.

Bet jis niekaip negalėjo išsikapstyti į krantą. Mudu skyrė maždaug penki metrai.

Uždaviau dar vieną kvailą klausimą:

– Ką man daryti toliau?

Paskui man dingtelėjo, kad galbūt galėčiau nuimti visus ratus, ištraukti visureigio oro pagalvę ir suręsti platformą.

– Aleksai, laikykis, nuimsiu kitus ratus! – sušukau ir tekina grįžau prie visureigio.

Bet greitai supratau, kad esu per silpna pakelti visureigį ir nuimti ratus. Susinervinusi puldinėjau šen bei ten, bet staiga tolumoje išgirdau smėlio gurgždesį iš po mašinos ratų. Atsisukusi pamačiau link manęs važiuojantį žalsvą furgoną. Neapsakomai apsidžiaugusi, pašokau ir karštligiškai mosuodama rankomis pasileidau prie automobilio. Pagaliau furgonas šviečiančiais kaip nuožmaus žvėries akys priekiniais žibintais sustojo maždaug per tris metrus nuo manęs. Bet vairuotojas neišlipo. Gal bijojo, kaip ir aš, – atidžiai žiūrėjo į priešais stovinčią keistą, susijaudinusią moterį ir mėgino įvertinti padėtį. Ar aš buvau panaši į auka apsimetinėjančią plėšikę ar galimą žudikę?

Galų gale durelės prasivėrė ir iš mašinos išlipo aukštas, raumeningas vyras plačiu veidu ir juoda barzda. Neaiškios tautybės nepažįstamasis. Man ėmė daužytis širdis. Ar jis galėtų būti angelas, siųstas išgelbėti Aleksą?

Šaukiau ir angliškai, ir literatūrine kinų kalba, energingai mosuodama rankomis ir rodydama į ežeriuką, kurio nuo čia per dunksančius akmenis nebuvo matyti.

– Mano draugas pakliuvo į slankųjį smėlį. Padėkit mums!

Matyt, vyras mane suprato, – jei ne iš kurios nors kalbos žodžių, tai bent jau iš baimės kupino balso ir nevilties veide. Bet neatrodė, kad ketina padėti. Užuot puolės gelbėti Alekso, jis smalsiai nužvelgė mane ir susimąstęs delnu persibraukė barzdą.

Ko gero, už pagalbą jis nori atlygio.

Vėl ėmiau maldauti:

– Ar galite padėti mano draugui? Sumokėsiu. Tik pasakykite kiek.

Ir iš karto pasigailėjau taip pasakiusi. Sužinojęs, kad turiu pinigų, jis gali mane apiplėšti ar net nužudyti. Tuomet likimo valiai paliktas Aleksas tikrai nuskęstų ir žūtų.

Vyras ėmė lėtai artintis prie manęs. Man dar nespėjus susigaudyti, kas dabar bus, jis stvėrė man už peties, jėga pražiodė ir įgrūdo į burną savo šlykštų liežuvį.

Surikau, kiek plaučiai neša.

– Kas atsitiko? – iš už akmenų atsklido tolimas, silpnas, bet rūpestingas Alekso balsas.

Viena raumeninga ranka nepažįstamasis tvirtai laikė mane apglėbęs per liemenį, o kita grabinėjo krūtis ir džiaugėsi nemokama pramoga.

– Niekše, paleisk mane! – suspigau, kojomis ir rankomis kaip įmanydama vaduodamasi iš geležinių jo gniaužtų.

Iki mūsų vėl atsklido silpnas, beišnykstantis, į dvasios panašus Alekso balsas:

– Lile!

– Gražios ir šiltos kopos… – Tas niekšas pagaliau prabilo angliškai su ryškiu akcentu. Ir, atsisukęs į tą pusę, kur buvo Aleksas, šūktelėjo: – Žmogau, tavo mergina – oazė dykumoje!

Iš niekieno žemės mūsų ausis vėl pasiekė silpnas kaip voratinklio gija nevilties kupinas Alekso balsas:

– Šunsnuki, paleisk ją, o jei ne, aš tave nudėsiu! Prisiekiu!

Šunsnukis griausmingai nusikvatojo, o jam iš burnos sklindantis dvokas vos manęs neuždusino.

– Greitai būsi miręs, drauguži. Tad kaip ketini mane nudėti? Gal virtęs dvasia ir grįžęs iš pragaro?

Kol jis plėšė man palaidinę ir mėgino nusmaukti džinsus, užčiuopiau raktą, – jį buvau įsikišusi į kišenę prieš prašydama pagalbos. Nieko nelaukusi, ištraukiau jį ir smogiau nepažįstamajam į smilkinį taip stipriai, kaip kaustydamas arklį smogia kalvis.

– Uuuch!!!

Taip netikėtai užkluptas, jis mane paleido.

Alekso jėgos, rodos, visiškai išseko. Jis tyliai šūktelėjo:

– Lile, ar tu sužeista?

– Dėl manęs nesirūpink, Aleksai. Tu tik laikykis! – riktelėjau, skuosdama taip greitai, kiek tik kojos gali panešti penkiasdešimt tris kilogramus sveriantį mano kūną. Įlipau į visureigį, norėjau įjungti variklį, tik tada susigriebiau, kad rakteliai – pas Aleksą.

Tad iššokau, pribėgau prie to niekšo furgono ir greitai įjungiau variklį. Ačiū Dievui, raktelius jis buvo palikęs spynelėje!

Užpuolikas krauju apsipylusiu veidu klupčiojo, aiškiai praradęs nuovoką.

Pasukau furgoną tiesiai į jį, – norėjau įspėti, kad jei drįs žengti bent žingsnį į priekį, pervažiuosiu jį ir kaip gardžius pietus paliksiu dykumos žvėrims. Bet tas kuoktelėjęs niekšas staiga puolė prie manęs! Tad pėda spustelėjau greičio pedalą ir furgonas nėrė pirmyn. Išgirdau dunkstelėjimą, pajutau furgoną krestelint, o paskui viskas nutilo.

Tada supratau, ką padariau.

– O Dieve, galėjau jį užmušti!

Atsargiai išlipau iš furgono pasižiūrėti. Niekšas tysojo be sąmonės, o srūvantis kraujas gėrėsi į smėlį. Kyštelėjau pirštą jam prie šnervių ir pajutau, kad kvėpuoja. Jis nebuvo miręs, bet atsipeikės dar negreitai. Viena jo koja buvo keistai sulenkta.

Tekina pasileidau pas Aleksą.

Nors Aleksas tebesilaikė įsikibęs rato ir plūduriavo, jis toli gražu neatrodė gerai – viršutinė jo kūno dalis drebėjo, o veidas buvo išbalęs kaip drobė.

– Aleksai! Aleksai! – suklikau visa gerkle. – Pabusk, laikykis!

Sunkiai atsimerkęs, jis pažvelgė į mane apsiblaususiomis akimis.

Tada man dingtelėjo, kad yra tik vienas būdas jį išgelbėti. Nusivilkau savo palaidinę, nusisegiau liemenėlę, nusismaukiau džinsus, sumazgiau drabužius į virvę, vieną jos galą pririšau prie akmens, o kitą švystelėjau Aleksui.

– Aleksai, įsikibk drabužių ir laikykis. Tuoj atvarysiu furgoną!

Privariusi niekšo furgoną prie pat liūno krašto, vieną drabužių virvės galą tuoj pat pririšau prie mašinos.