Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Pasakiau tai Aleksui ir jis nusijuokė.

– Kiaušinį? Nelabai ambicinga. Aš ant vieno iešmo kepčiau mėsą – jautieną, vištieną ir ėrieną, – o ant kito jūrų gėrybes ir daržoves – veršienos kepsnius, krevetes su česnakų padažu, svogūnus ir aštriuosius pipirus. O paskui jaunajai savo poniai leisčiau pasirinkti, ko pirmiausia nori.

Patapšnojau jam ranką, laikančią vairą.

– Ačiū, Aleksai. Aš tau dėkinga ir už tai, ir už visa kita.

Visureigis riaumodamas toliau lėkė tiesiu plentu. Tylą trikdė garsus variklio ūžesys ir smėliu riedančių padangų gurgždėjimas. Nesibaigiančio kelio nuobodybę sklaidė kai kur matomų tinkuotų sienų griuvėsiai, tolumoje pasirodęs ir su mumis prasilenkęs automobilis, eilė nedidelių namelių mėlynai dažytomis sienomis ir raudonais stogais.

– Kaip manai, Aleksai, ar tai, ką mes darome, beprotybė?

– O ką mes darome?

– Keliaujame pragariška vietove, į kurią įžengęs neišeisi.

– Lile, tuomet tu viena beprotė, nes tai buvo tavo, o ne mano mintis.

– Bijai?

– Hm… Ir taip, ir ne. Bet jaučiuosi puikiai, nes tu šalia.

– Šit kaip? Jei, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, negalėčiau tavęs apginti, – tariau ir mostelėjau norėdama parodyti, kad tesu gležna moteris.

– Nežinau kodėl, bet taip jaučiuosi. Beje, nesijaudink, aš tave ginsiu.

Retkarčiais prasilenkdamas su mumis kaip samurajaus kardas šmaukštelėdavo motociklas. Kartais mums virš galvų ratus sukdavo didžiulis vanagas, pasiruošęs pulti grobį.

Aleksas paklausė:

– Lile, ar nieko, jei šiąnakt nakvosime po atviru dangumi, o viešbutyje apsistosime rytoj?

– Man tinka. Bet kam nakvoti lauke, jei galime rasti viešbutį?

Jis paslaptingai žvilgtelėjo į mane ir ištiesęs ranką žaismingai paplekšnojo skruostą.

– Nes noriu su tavimi pasimylėti dykumoje po žvaigždėtu dangumi.

Atsakiau jam šypsena tikėdamasi, kad ji Aleksui pasirodys paslaptinga.

Aleksas tarė:

– Lile, man patinka, kai šypsaisi. Tavo lūpų kampučiai truputį nusvyra ir atrodai tokia neperprantama ir drąsi.

– Ačiū, – padėkojau ir nusišypsojau platesne šypsena.

Po valandos šalikelėje pamačiau restoraną, kurio iškaboje kinų hieroglifais buvo parašyta: „Vienaragio paviljonas“.

Stipriai stumtelėjau mylimojo petį.

– Žiūrėk, kinų restoranas! Sustokim!

Aleksas pažvelgė ten, kur parodžiau, ir jo veide nušvito džiugi šypsena.

– Puiku, Lile. Čia pavalgysime.

Sustabdęs automobilį, Aleksas džiugiai tarė:

– Užsisakysiu kiaulienos su saldžiarūgščiu padažu, virtos ir apkeptos kiaulių papilvės ir keptos kiaulienos su ryžiais. Ėriena ir aviena man jau nusibodo. Noriu „kriu kriu!“

Restoranas buvo sujungtas su nedideliu viešbučiu, tad pasiūliau Aleksui, užuot nakvojus lauke, apsistoti čia, ir jis, nors ir nenoromis, sutiko. Virtos ir apkeptos papilvės nebuvo, bet puikiai nusiteikę užsisakėme kitų sočių valgių: bandelių su kiauliena, keptos kiaulienos su ryžiais, duonos su sezamų sėklomis, riebaluose keptų makaronų su daržovėmis ir visa tai užgėrėme jazminų arbata. Pavalgę paprašėme restorano savininko kino, kad mudu nufotografuotų. Paskui jis padėjo mums nešti lagaminus ir palydėjo į viešbučio kambarį. Kažin ko nesitikėjau, bet vis tiek nusivyliau, pamačiusi ankštą kambarėlį dėmėtomis sienomis, lipniomis grindimis, papuoštą vien emaliuota spjaudykle ir apšviestą vienos palubėje stirksančios lemputės be jokio gaubto. Tačiau priešais lovą stovėjo televizorius. Neblogai. Gal mums pasiseks ir pasimylėsime per televizorių einant sekso filmui. Nuo tokios absurdiškos minties net prunkštelėjau.

– Iš ko juokiesi? – susidomėjo Aleksas.

Pašnibždomis atskleidžiau jam savo mintis.

Kai tik šeimininkas išėjo ir uždarė duris, Aleksas žaismingai nusišypsojo.

– Ponia, tavo noras išpildytas.

Tada pakėlė mane, parvertė ant lovos ir ėmė vilkti drabužius. Atstūmiau Aleksą, bet jis mane vėl prisitraukė.

Staiga, labai mus išgąsdindama ir nustebindama, į kambarį nepasibeldusi įžengė aukšta moteris. Padėjusi termosą su verdančiu vandeniu, du porcelianinius puodelius ir du rankšluosčius, ji nepritariamai į mudu dėbtelėjo ir netarusi nė žodžio išėjo.

Mudu su Aleksu suglumę pažvelgėme vienas į kitą, o tada prapliupome kvatotis.

– Sveika atvykusi į Kiniją, į Šilko kelią! – šūktelėjo jis ir vėl pamėgino mane pasičiupti.

– Aleksai, liaukis, mudu tokie purvini. Tik pažiūrėk į save: tavo veidas ir drabužiai dulkini! Tuoj pat eik į dušą.

– Na, einam praustis po to. – Jis maldavo kaip vaikas savo mėgstamo ledinuko.

– Ne, marš į dušą, tuoj pat! – Išgirdusi savo balsą net nustebau, kalbėjau kaip griežta motina su neklusniu vaiku.

Aleksas nuliūdęs atsakė: „Taip, ponia“, ir nuėjo į bendrą dušą.

Kai atėjo mano eilė, nė kiek nenustebau, kad vanduo vos drungnas ir rusvas, o sienos – nešvarios ir gličios kaip grindys. Matyt, žmonės čia išsipūsdavo nosis, o gal net šlapindavosi. Dar niekada nebuvau praususis tokioje nemalonioje ir neromantiškoje vietoje. Bet užsimerkiau ir prisiminiau Aleksą, kuris matė pusnuogį, gundančias pozas išdarinėjantį mano kūną legendinėse sugulovės Jang maudyklėse. Nuo tos akimirkos tapau jo femme fatal , o jis – mano homme carnal . Šyptelėjau, nors maudžiausi apskretusiame duše, kuriame, – argi ne juokinga? – mėginau apsišvarinti.

Staiga po pasibaisėtino dušo man būtinai prireikė tualeto, – tikėjausi, kad bent atlikusi gamtinius reikalus liksiu patenkinta. Klausti, kur tualetas, nė nereikėjo. Tiesiog ėjau ten, iš kur sklido smarvė (ši nuoroda buvo veiksmingesnė ir aiškesnė už bet kokią iškabą) – ji nuvedė mane tiesiai į tikslą maždaug už dešimties metrų nuo viešbučio.

Tualetas atrodė klaikiau, nei tikėjausi, – o juk mano lūkesčiai šioje Kinijos dalyje tikrai nebuvo dideli. Nuo lauko jis tebuvo atitvertas vos keturiomis patręšusiomis plačiomis lentomis. Plyšiai tarp „sienų“ buvo tokie, kad žmonėms nereikėjo slapta žvilgčioti pro skyles – ir taip viskas matėsi. Viduje galėjai išvysti viską, ką sukrovė anksčiau čia užsukę lankytojai. Sulaikiusi kvapą, ryžausi įeiti į vidų, nusimoviau kelnes ir ėmiausi reikalo. Dar nebaigusi, staiga išgirdau iš apačios sklindant keistus garsus. Apimta neapsakomos panikos, užsimoviau kelnes ir surikau:

– Kas ten? Iškrypėlis! Tuoj iškviesiu policiją!

Nors pagrasinau, triukšmas netilo ir buvo aiškiai girdėti. Juk negali taip triukšmauti Smalsuolis Tomas arba Vongas. Juk negali?

Nedrąsiai žvilgtelėjau žemyn ir išvydau dvi dideles, smalsiai į mane spoksančias akis.

Akis riebios kiaulės, kurios nugara buvo aplipusi… Fui!

Jau norėjau pasitraukti nuo duobės, bet vėl pasigirdo triukšmas, tik šį kartą dar garsesnis.

– Ką kiaulė veikia išmatų duobėje? – burbtelėjau sau po nosimi.

Ir vis dėlto lengviau atsikvėpusi, kad tai bent jau ne Džonas, Tomas ar Vongas, nuvijau kiaulę, vėl nusimoviau kelnes ir sėkmingai baigiau ką pradėjusi.

Ir tada apačioje kilo sujudimas tarsi per karnavalą.

– Dieve mano, kas atsitiko?

Greitai nusišluosčiau, užsimoviau kelnes ir dirstelėjau žemyn. Siaubingai išsigandau ir pasišlykštėjau pamačiusi visą būrį kiaulių – paršavedes, bekoniukus ir mažus paršelius, – besirungiančius, kam pavyks pačiupti tai, ko ką tik atsikračiau!

Kaip strėlė išlėkiau iš tualeto ir nukūriau į viešbutį, lyg užsimojęs surūdijusiu kardu mane būtų vijęsis Pragaro Valdovas.