Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Kalė! – nejučia išsprūdo man.

Priblokšta nemalonaus pokalbio, susmukau ant lovos ir daviau valią ilgai tramdytoms ašaroms.

O Dieve, ir kaip mes galėjome taip prasilenkti?

Nusprendžiau tuojau pat grįžti į Kiniją. Paskambinau į oro linijų bendrovę ir sumokėjusi baudą, kurią dabar, laimė, galėjau sau leisti, pakeičiau skrydžio datą. Pinigų galia. Jie tikrai viską keičia. Prie to dar tik pratinausi.

Taigi, šio to nusipirkusi ir sutvarkiusi kelis reikalus, ryžausi antram per penkias dienas dvidešimties valandų skrydžiui skersai Ramųjį vandenyną.

Kai pasakiau Krisui, kad išvykstu anksčiau, jis paklausė kodėl, bet nuo tiesaus atsakymo išsisukau:

– Kai kas nutiko, bet dabar papasakoti negaliu, gal vėliau.

Žinodamas, kad toliau kamantinėti būtų tuščias darbas, jis maldavo paskutinį kartą susitikti mano bute, – matyt, tikėjosi greito sekso. Pamelavau, girdi, kartą per mėnesį mane aplankanti „puikioji teta“ ką tik pranešė atvažiuojanti. Būčiau niekinusi save, jei dar kartą būčiau įsileidusi į lovą kokį nors kitą vyrą, o ne Aleksą, kuris pavergė man širdį. Prisiminusi, kaip prieš penkias dienas vėl susitikusi su Krisu jam atsidaviau, jaučiausi kalta. Tad sukau galvą, ieškodama pasiteisinimų: padariau tai dėl senos draugystės; turėjau jam atiduoti tiek dvasinę, tiek finansinę skolą; taip atsilyginau jam už tai, kad nepasakiau, kodėl vykstu į Kiniją, ir keturiems mėnesiams palikau jį vieną; šiaip ar taip, jis buvo mano profesorius, vadovas ir mano kūno žinovas; pagaliau mudu buvome visiškai girti.

Na, gerai, buvau silpna ir kūnu, ir siela, – aišku kaip ant delno. Prakeikimas!

Tada prisiminiau kūnišką Alekso poeziją ir man prieš akis iškilo mielas ir įskaudintas jo veidas. Dabar negeidžiau jokio kito vyro, tik Alekso. Nusibraukusi ašaras, prisileidau vonią karšto vandens ir įlipau į ją nuraminti nervų, o nirdama į besitaškantį, deginantį vandenį įsivaizdavau Alekso glamones.

Dejavau ir muisčiausi, pirštais karštligiškai tyrinėdama įkaitusį tarpkojį.

6 Maži kiniški užkandžiai.

23

Dykumos meilužio apsilankymas

Po ilgo skrydžio į Pekiną, trumpesnio į Urumčį, nakvynės viešbutyje, kelionės automobiliu ir pagaliau kelių kilometrų, įveiktų asilo traukiamu besikratančiu vežimu, pasiekiau savo dykumos kaimelį ir mane apėmė keistas jausmas, lyg būčiau grįžusi namo. Jau buvau bepradedanti svarstyti, kas yra tikriau: mano gyvenimas Manhatane ar šiame tolimame Kinijos užkampyje, į kurį neužklysdavo net dvasios.

Žingsniuodama į savo trobelę pamačiau atvirame lauke žaidžiantį Mitą ir vyresnę mergaitę, kurią anksčiau kelis kartus buvau sutikusi. Išvydę mane, vaikai atbėgo pasisveikinti.

Mergaitė pakėlė į mane akis, labai norėdama kažką pasakyti.

– Sesuo. – Ji bakstelėjo sau į nosį, o tada kilstelėjo ranką aukštyn. – Dvasia, dvasia.

Svetimšalis kumpa nosimi. Man suspurdėjo širdis.

Ji parodė į rudą dėmę ant savo suknelės, o tada pataršė sau plaukus. Taip, mergaitė norėjo pasakyti, kad to svetimšalio velnio arba dvasios plaukai rusvi.

Aleksas.

Ji kažką išsitraukė iš kišenės. Tai buvo maišelis ledinukų.

Laiminga, šypsodamasi tarė:

– Nuo dvasios.

Mitas iškišo liežuvį parodyti, kad irgi turi saldainių.

Man patiko, kad Aleksas, nors grįžo dėl manęs, nepamiršo ir vaikų.

Paklausiau mergaitės:

– Kaip jis atrodo?

Nors šis klausimas, žinoma, buvo nereikalingas.

Bet kaip tik tą akimirką tarsi iš niekur prisistatė Keku ir išsamiai atsakė:

– Aukštas ir lieknas, didelėmis akimis, miela šypsena, kaštoniniais plaukais. Labai gerai atrodantis. – Ir prisidengusi delnu burną ėmė kikenti kaip dėdės kutenama maža mergaitė. – Aha, štai kodėl taip greitai grįžai!

– Ar kalbėjai su juo? Ar jis teiravosi apie mane?

Nuraudusi Keku papurtė galvą.

– Ne, pasislėpiau trobelėje ir žiūrėjau. Buvau per daug išsigandusi kalbėtis su dvasia. – Matyt, mėgindama kaip nors susitvardyti ir vėl neprapliupti juoku, ji pridūrė: – Be to, nemoku dvasios kalbos. Bet jis atrodė kaip susirūpinusi dvasia.

– Kada jis atvažiavo?

– Jau keturis kartus čia buvo.

– Ačiū, Keku, – padėkojau ir jau ketinau eiti.

– Palauk! – šūktelėjo ji man pavymui.

Atsisukau.

– Kas dar?

Keku priglaudė ranką prie krūtinės ir jausmingai tarė:

– Jis čia!

– Iš kur žinai?

Ji vėl prajuko.

– Cha, cha, cha! Veide, tavo veide parašyta!

Nusinešiau kelionės bagažą į trobelę ir ant grindų radau du laiškelius. Pakėliau juos, užtrenkiau duris, klestelėjau ant padangos ir ėmiau skaityti.

Mieloji Lile,

neradau tavęs, nors buvau atėjęs keturis kartus, tikėdamasis išvysti tavo veidą. Kur esi? Tikiuosi, kad dar čia gyveni, tik išvykai į vieną iš daugelio paslaptingų savo kelionių, į kurias manęs niekada nekvietei.

Nieko negaliu padaryti, nerimauju dėl tavęs. Tavo dvasia stipri, bet kūnas ir širdis labai pažeidžiami. Mėginai apsimesti tvirta, bet iš tiesų esi trapi kaip ryto rasa, o gyveni visiškai viena šiame nuošaliame Kinijos kampelyje.

Jei grįši ir rasi šiuos laiškus, prašau man paskambinti. Apsistojau Urumčyje, „Mielųjų svečių“ viešbutyje. Netrukus vėl ateisiu. Jei paskambinusi manęs nerasi, palik žinutę.

Mintis, kad niekada daugiau tavęs nepamatysiu, man nepakeliama.

Aš tave myliu. Atleisk dėl to siaubingo kivirčo. Visą tą laiką labai dėl to gailėjausi.

Tikiuosi, vieną gražią dieną tapsi mano žmona. Nenumok į mane ranka vien dėl amžiaus. Savo amžiaus nepakeisiu.

Mano širdyje visada yra vietos tau.

Aleksas

Antras laiškelis buvo vos trijų eilučių:

Būk gera, kai tik grįši, paskambink. Man dėl tavęs neramu. Jei daugiau tavęs nepamatysiu, jei mano likimas toks liūdnas, tuomet netrukus grįšiu į Jungtines Valstijas.

Aleksas

Padėjau abu laiškus ant stalo, įsikniaubiau į pagalvę ir išsiverkiau. Man buvo ir liūdna, ir baisu. Vyliausi, kad mūsų meilė – ne sapnas, o susitikimas – ne iliuzija. Dar niekas su manimi nebuvo toks kantrus, taip gerai nesuprato ir nemylėjo taip besąlygiškai. Jei nesu visiškai tikra, kad galiu atsakyti Aleksui tokia pat meile, būtų geriau nutraukti šiuos santykius dabar, kad vieną dieną skaudžiai ir nepataisomai neužgaučiau jam širdies, juolab kad šito tikrai nenoriu.

Taip netikėtai į mano gyvenimą įsiveržusi meilė ir džiugino, ir baugino. Ar mano santykiai su šiuo vyru, su kuriuo dykumoje dalijausi guoliu, turi ateitį, net jei abu esame linkę laukti? Aš – kol jis subręs ir ims daugiau uždirbti, o jis – kol apsispręsiu ir besąlygiškai jį priimsiu, įskaitant ir tą aštuonerių metų amžiaus skirtumą?

Kitą dieną, iš pat ankstaus ryto, pritrūkusi kantrybės laukti asilo traukiamo vežimo, nužingsniavau tris kilometrus iki pašto paskambinti į „Mielųjų svečių“ viešbutį.

Po kelių sekundžių mane sujungė su Alekso kambariu.

– Aleksai…

– Lile, kur buvai? Aš jau kelios dienos tavęs ieškau!

– Ką tik parskridau iš Niujorko. Tavo motina pasakė, kad esi Kinijoje, tad grįžau.

– Tuoj pas tave atvažiuosiu. Palauk manęs.

Ir Aleksas padėjo ragelį.

Jis taip nekantravo su manimi susitikti.

Valandos slinko lėtai, tik staiga Aleksas sustojo prie durų, įžengė į mano trobelę ir stipriai suspaudė mane glėbyje, – kaip vaikas spaudžia spurdantį paukštį bijodamas, kad neištrūktų iš rankų ir nenuskristų.

Tramdydama kunkuliuojančius jausmus, ištiesiau ranką nubraukti ašarų, riedančių įdubusiais jo skruostais.