Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Krisas atsinešė maisto ir butelį raudonojo vyno. Kaip ir tikėjausi, valgis buvo iš mano mėgstamo kinų restorano, – tokį Kriso dėmesį visada labai vertinau. Man atrodo, kad vyras, mylimai moteriai atnešantis karšto, gardaus ir sotaus maisto, yra tiesiog dangaus siųstas. Nors Krisas ir turėjo daug ydų, jis buvo apdovanotas sugebėjimu jas išpirkti.

Pamačius prie mano stalo sėdintį populiarių romanų rašytoją ir savo meilužį, seniai pasiilgtus patiekalus: kung pao vištieną, brokolius su jautiena, virtinius su krevetėmis, aštrią ir rūgščią sriubą, blynus su laiškiniais svogūnais ir keptus bananus, mano širdį užliejo akimirksnio laimė. Kinai tokią gausą vadina jouju ir tai reiškia: „Yra tiek daug, kad tikrai dar liks“ – pinigų, maisto, sėkmės, palaimos, sveikų vaikų.

Sėdėjome vieno kambario bute ir gardžiuodamiesi valgėme, gėrėme, mėgavomės sūroka sultinga jautiena, vištiena, lūpas riebaluojančiais blynais su laiškiniais svogūnais ir virtiniais, taip pat seniai trokšta vienas kito draugija ir energija. Kartais Krisas įdėdavo man į lėkštę valgio, įpildavo vyno ir pakštelėdavo į skruostą. Maloniai tarškinome valgomosiomis lazdelėmis, čepsėjome ir siurbčiojome sriubą, bet, kaip ir anksčiau, daug nesišnekėjome. Aš galvojau apie Aleksą ir kaip jį rasti. O Krisas tikriausiai svarstė: „Ką ji viena veikė Kinijoje ir kodėl nepasakė, ko ten važiuoja? Ar ji čia turi vaikiną? Ar šiandien su manimi mylėsis?“

Krisas pasuko galvą į mane. Gelzganoje šviesoje jo šviesūs plaukai subangavo lyg šilkas.

– Lile, ar viskas gerai?

Lioviausi kramčiusi.

– Taip. O kodėl klausi?

– Tiesiog nesi tokia linksma kaip visada. Keliaujant iškilo sunkumų?

– Ne.

– Gal nori man apie tai papasakoti?

– Apie ką?

– Kodėl leidaisi į kelionę Šilko keliu ir ką veikei dykumoje?

– Dabar nepasakosiu. Vėliau.

– Ne vėliau. Noriu žinoti dabar.

Paleidau lazdeles ir jos garsiai tarkštelėdamos nukrito ant stalo.

– Tuomet ar dabar išsiskirsi su Džene, o vėliau vesi mane?

Tiesą sakant, niekada netroškau ištekėti, bent jau ne dabar, tačiau pasakiau tai norėdama jį paerzinti.

– Lile, juk žinai, kad mano padėtis labai sunki, bet rimtai apie tai pagalvosiu, pažadu.

– Puiku, tai gal tuomet atidedame tą svarbų reikalą vėlesniam laikui, o dabar pasilepiname riebiu kinų maistu?

Jis pervėrė mane nuostabos ir liūdesio kupinu žvilgsniu. O tada, apgaubti nejaukios tylos, mudu vėl ėmėme susikaupę knaibyti gausius valgius ir gurkšnoti nesibaigiantį vyną, raudoną kaip rožės, kaip kraujas arba kinų sėkmę simbolizuojantis popierius.

Po kelių minučių paklausiau:

– Kaip sekasi rašyti naują romaną?

– Šiaip sau. Įstrigau. Kūrybinė krizė.

Pastačiau dubenėlį ant stalo ir patapšnojau Krisui ranką.

– Gaila. Gal gali pradėti kitą?

– Mąsčiau apie tai, bet neturiu naujų idėjų. Bet nesirūpink, neabejoju, kad ką nors sugalvosiu. O dabar baikime valgyti, – tarė jis ir grandydamas ryžius garsiai tarkštelėjo į dubenį lazdelėmis.

O iš tiesų norėjo pasakyti: „Pavalgę galėsime kaip reikiant pasidulkinti.“

Taigi, prariję maistą ir abu apgirtę, ėmėme „ryti“ vienas kito kūnus. Tai man priminė du labai populiarius kinų posakius:

Valgis ir meilė – žmonėms įgimti.

Šiltas, pilnas pilvas skatina geidulius.

Seksas buvo puikus kaip visuomet. Jaučiausi nuostabiai, liečiama raumeningų Kriso rankų, prislėgta jo liemens ir plačios krūtinės, lytima aistringų, karštų lūpų, bučiuojančių visas kūno vietas; jo penis kaip neklusni nuodinga gyvatė žaidė slėpynių mano „slėnyje“, o jis vis murmėjo: „Leisk tave praryti, mano pikantiška dim sum 6“ ir „Dieve, kodėl tu tokia sukruštai seksuali, o tavo speneliai nežmoniškai standūs?!“ Nors nešvankybių nemėgstu, šių komplimentų klausiausi skausmingai dejuodama… iš malonumo.

Krisas mane tebetraukė, bet dabar žinojau, kad iš tiesų nemyliu jo taip, kaip kadaise maniau. Labai nustebau, kad vos pasimylėjusi prisiminiau Aleksą. Krisą buvo galima palyginti su puodeliu verdančios, juodos kaip naktis kavos, o Aleksą – su puodeliu garuojančios, kvapnios žaliosios arbatos. Kava galėjo išplikyti gerklę ir teikė žvalumo, bet arbata ramino įtemptus nervus ir šildė sielą. Kriso rankos buvo kaip vyriausiojo gurmaniškos virtuvės virėjo, gaminančio riebius patiekalus, o Alekso – kaip dirigento, lengvai buriančio malonias melodijas.

Man skruostais ėmė ristis ašaros.

Krisas apkabino mane per pečius.

– Kas atsitiko?

Juk negalėjau jam pasakyti, kad galvoju apie Aleksą ir tvirtai pasiryžau jį rasti, tikėdamasi, jog mane tebemyli ir suteiks man dar vieną progą.

– Nieko. Tik galvą skauda, matyt, nuo vyno.

– Gal parnešti aspirino?

– Ne, – atsakiau, jausdama nepakeliamą liūdesį.

Prieš man grįžtant į Kiniją, Krisas norėjo pasimatyti su manimi – suprask: pasidulkinti – dar kelis kartus, bet nusprendžiau daugiau pramogų jam neteikti, – nei seksualinių, nei kitokių. Tas dešimt likusių dienų man verkiant reikėjo pabūti vienai ir pamąstyti, kaip klostosi mano gyvenimas. Be to, jaučiau, kad mano aistra Krisui ir jo įtaka man sparčiai menksta. Bet noras rasti Aleksą nemažėjo, juolab kad niekaip negalėjau pamiršti mokytojo Sklendžiančios Gervės žodžių:

Galbūt tai, kad vyrai laksto paskui jus, glosto jums savimeilę ir teikia malonumą. Bet galų gale geriausia būtų likti su vienu iš jų. Aistra ir geismas išsisklaidys kaip dūmai ir dulkės. O tikra meilė – amžina.

Kitas dvi dienas skambinau Aleksui į namus, bet niekas neatsiliepė, todėl palikau trumpą žinutę atsakiklyje. Iš patirties, įgytos bendraujant su vyrais, žinojau, kad elgtis taip, lyg būtum praradusi viltį, yra blogiausias pasirinkimas.

Ketvirtą dieną po aštunto signalo pagaliau kažkas pakėlė ragelį. Bet užuot apsidžiaugusi, visai nusiminiau. Išgirdau šaltą ir santūrų Donos Adler balsą.

– Sveika, ponia Adler, čia Lilė Lin, Alekso draugė. Buvome susitikę Urumčyje, „Mielųjų svečių“ viešbutyje.

– Prisimenu.

– Ar Aleksas yra? Gal galėčiau su juo pasikalbėti?

– Ne, jo nėra. Aš tik užsukau čia pasižiūrėti, ar viskas gerai.

– Hm…

– Jis grįžo į Kiniją.

Iš kito telefono linijos galo sklindantis jos balsas skambėjo taip, tarsi būtų ketinusi mane pasmaugti plikomis, šimto dolerių vertės manikiūru pagražintomis rankomis.

– Į Kiniją? – nusiminusi tariau.

– Taip, ieškoti tavęs. Kadangi nesulaukė iš tavęs jokių žinių… Nieko…

– O Die… Man taip gaila… Labai gaila…

– Nesisielok. Tai aš turėčiau gailėti sūnaus. – Jos tonas darėsi vis priešiškesnis. – Kinijoje pavojinga, ypač ten, kur gyvenai tu. Bet jam tai nė motais. Dabar Aleksas Kinijoje ieško tavęs, o tu čia. Kokius žaidimus žaidi su dvidešimt vienų metų vaiku? Man tai visai nepatinka.

– Atsiprašau. Juk žinote, kad prieš jam grįžtant į Jungtines Valstijas mudu susipykome. Tad pamaniau, gal jis nenori manęs matyti…

– Ką gi, kad ir kokia gudri manai esanti, šį kartą suklydai. Mėginau atkalbėti jį nuo kelionės, bet jis manęs neklausė! Pasielgė taip neapgalvotai, o dabar štai tu čia.

Prarasti Aleksą buvo gana sunki bausmė, tad kaip įmanydama stengiausi išsaugoti bent savitvardą ir orumą.

– Man labai gaila, ponia Adler, bet Aleksas suaugęs, jis turi teisę važiuoti, kur nori, ir elgtis kaip nori.

Man nespėjus pridurti: „Ir būti su ta, kurią myli“, „Ir ieškoti to, ko nori, taip pat ir savo tikrosios motinos“, Dona padėjo ragelį.