Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Neliūdėk, Aleksai. Viskas bus gerai.

– Negalėjau pakelti minties, kad praradau tave, Lile.

Pažvelgiau į jo spindinčias, bet ir truputį liūdnas akis.

– Tu nesimaitinai taip, kaip derėtų.

– Negalėjau, kol vėl nepamačiau tavęs. Dabar valgysiu daugiau.

Aš patylėjau.

Aleksas delnais suėmė man veidą, o tada šiltomis, virpančiomis, drėgnomis nuo ašarų lūpomis palietė manąsias. Nuostabus jo bučinys užtruko ilgai tarsi malonus sapnas, o mano širdis suspurdėjo kaip laumžirgis ore.

Pagaliau atšlijęs, jis kilstelėjo man smakrą ir atidžiai pažvelgė į akis.

– Lile…

– Ką?

– Tekėk už manęs.

Tyla.

– Aleksai, tu labai jaunas. Ar tikrai neapsigalvosi? Aš tik nenoriu, kad paskui gailėtumeisi…

– Lile, maldauju, daugiau neužsimink, koks aš jaunas.

Nuleidau galvą nežinodama, ką atsakyti. Šis vyras toks jaunas ir vis dėlto neriasi iš kailio, kad mane rastų. Nori, kad aš, vyresnė moteris, tapčiau jo žmona. Ką jis žino apie gyvenimą arba meilę, o juo labiau apie santuoką? Bet, kita vertus, aš irgi ne kažin ką apie tai išmanau.

Aleksas ištiesė ranką ir palietė man skruostą, – ir vėl labai švelniai, kaip vaikas sužeistą paukštį. Bet iš tiesų sužeistas buvo jis – aš jį sužeidžiau, paukštį, visada svajojusį skraidyti aukštai ir laisvai.

– Tu tokia graži, paslaptinga, miela ir drąsi. Noriu keliauti po pasaulį kaip tu, noriu visur vykti drauge. Galbūt galėtume tapti kokiais nors ambasadoriais ar savotiškais kultūros atašė. Lile, mudu tobulai tinkame vienas kitam. Pažadu, žavėsiuosi tavimi, mylėsiu tave, gerbsiu ir ginsiu geriau už bet kurį kitą vyrą.

Ar užsiminęs apie „bet kurį kitą vyrą“ jis turėjo omenyje Krisą? Taip, palyginti su Aleksu, Krisas buvo tikras pašlemėkas: kadaise jis pasinaudojo sunkia mano padėtimi ir įsitaisė mane kaip meilužę, tvirtino labai mane mylįs, bet niekada taip ir nepradėjo skyrybų su žmona. Ir visada rasdavo pasiteisinimų, – tai alimentai per dideli, tai Prestonas per mažas, tai nenorįs užgauti Dženės, nors jos ir nemyli… Ir taip toliau, ir panašiai.

Perbraukiau Aleksui per plaukus, sulipusius nuo kaitros.

– Aleksai, prašau, neskubink manęs.

Norėjau pridurti: „Leisk baigti tą trijų milijonų dolerių reikalą“, bet laiku prikandau liežuvį. Būtent taip su manimi elgėsi Krisas, ir aš negalėjau to pakęsti. Šios delsimo strategijos. O dabar aš taip pat elgiuosi su Aleksu. Mintyse sunkiai atsidusau.

– Gerai, bet ir neversk manęs jaudintis.

– Dėl ko?

– Tiesiog negaliu nurimti žinodamas, kad esi čia viena! Lile, tu vis dar nepapasakojai, ką veiki Šilko kelyje.

Pagunda viską jam iškloti buvo didelė. Bet tylus vidinis balsas įspėjo mane būti atsargią. Tėvus jau buvau palaidojusi. Tad negalėjau sau leisti prarasti taip reikalingų ir, – turėjau tai pripažinti, – taip geidžiamų trijų milijonų dolerių.

Pasakiau:

– Greitai tau viską papasakosiu. Tik duok man dar truputį laiko, gerai? Patikėk, tas reikalas su tavimi visiškai nesusijęs.

Aleksas linktelėjo. Paskui išsitraukė iš kišenės raudoną šilkinį maišelį, išėmė kažkokį daikčiuką ir padėjo man ant delno.

Tai buvo sidabrinis kiniškas amuletas. Vienoje pusėje išgraviruotas drakonas ir feniksas, o kitoje pusėje žodžiai: „Taika ir ilgaamžiškumas“.

– Tikiuosi, tau patiks, – nervingai tarė jis.

– Aleksai, jis toks gražus.

Taip susijaudinau, kad nežinojau, ką daugiau sakyti.

Aleksas pririšo amuletą – pervėrė per mano džinsų diržo kilpą taip, kad kabotų.

– Jis saugos tave kelionėje.

– Labai ačiū, Aleksai.

– Pažadėk, jog nešiosi jį kasdien, kad būtum saugi.

– Žinoma. – Pakštelėjau jam į skruostą ir paklausiau: – Aleksai, gal tu alkanas? Nori ko nors užkąsti? Prisėsk ant lovos ir pailsėk, o aš tau ką nors paruošiu.

– Bet maisto jau turiu čia, – atsakė Aleksas, pakėlė mane, nunešė iki lovos, nurengė ir švelniai paguldė. Paskui vikriu judesiu, tarsi greitai pieštų hieroglifą, nusimetė marškinius, nusispyrė batus, nusimovė džinsus, apatinius ir numetė viską ant grindų. Jo akys, alkanos ir godžios kaip vilko, slydo nuogu mano kūnu, stabtelėdamos prie krūtų, pilvo, kojų ir paslaptingo slėnio tarp jų, o tuomet vėl ėmė kilti link veido. Švelniai apkabinęs, jis pabučiavo man kaktą, akis, skruostus, lūpas ir kaklą.

Jaučiau, kaip jaunas, stangrus jo kūnas siunčia energijos bangas manajam, ir į mano slaptą slėnį plūstelėjo karštis. Išpampusi ir nekantraujanti jo lytis atsirėmė man į kirkšnį. Abu alkani, susipynėme tarsi aštuonkojis ir jo auka.

Alekso liežuvis kaip įkaitusi dykumos gyvatė praskyrė man lūpas, įslydo į burną ir surijo nusižiūrėtą taikinį. Paskui dvi gyvatės, abi sutikusios ilgai lauktą priešininką, pradėjo tūkstantmetę tradiciją turintį karą: tai puolė, tai traukėsi, tai spaudė, tai atlyžo, tai įsitempė, tai atsipalaidavo. Staiga prisiminiau Ahungo cituotus posakius:

Didžiausias vienišius yra tas,

kurio varžovas taip ir nepasirodo.

Laimingiausias šachmatų meistras yra tas,

kuris galų gale sutinka savęs vertą priešininką.

– Aleksai…

Mano abejonės išsisklaidė, jaučiausi tirpstanti jo glėbyje, plaukianti paauksuotame sapne. Troškau, kad ši žavinga akimirka būtų amžina kaip auksinės dykumos kopos, nuolat slenkančios ir smagiai dainuojančios po laikui nepavaldžiu dangumi. Norėjau, kad jaunas meilužis giliai į mane įsiskverbtų, kad nugyvenusi dvidešimt devynerius metus nejausčiau niekingos tuštumos. Norėjau, kad mano kūnas ir siela prisipildytų jo tyrumo, aistros, jėgos, mąslumo ir či spinduliuojančios lyties. Viso jo geidžiau.

Man besidžiaugiant savęs vertu priešininku, jo lūpos nuslydo prie mano krūtų spenelių ir ėmė juos čiulpti lyg alkanas kūdikis gyvybę teikiantį motinos pieną. Suleidau nagus jam į nugaros odą ir rangiausi, dejavau, šūkčiojau. Padrąsintas Aleksas rankomis ėmė glamonėti visą mano kūną tarsi žemėlapių sudarytojas, tyrinėjantis nežinomą žemę. Virpančiomis lūpomis šnabždėdama švelnius žodžius tarpkojyje jaučiau tokią kankinamą ekstazę, kokios dar niekada nebuvau patyrusi.

Apsvaigęs mano mylimasis sumurmėjo:

– Lile, o Lile, maldauju, mylėk mane, atsakyk į mano meilę.

– Aleksai… – negalėjau kalbėti, nes negailestingai jo puolama jau nirau į meilės akto užmarštį.

Galų gale jis įsiskverbė. Ta sueitis buvo skausmingai guodžianti ir keistai gydanti. Visi mano rūpesčiai, kančios, vienatvė išgaravo ir liko tik meilė, gili kaip dykumos slėnis. Tada jis išsiliejo, šauksmu tarsi sprogstančiais fejerverkais sudrebindamas ir dangų, ir nedidelį mano kambarėlį. Tame šūksnyje telpantis džiaugsmas ir kančia taip mane sujaudino, kad, Aleksui atšlijus nuo manęs ir atsigulus šalia, mano skruostais ėmė tekėti ašaros.

Viena ranka Aleksas mane apkabino, o kita ėmė braukti ašaras.

– Lile, kas nutiko? Gal tave užgavau? Gal buvau per šiurkštus?

Pažvelgiau į jo jauną, susirūpinusį veidą.

– Ne, Aleksai, tu puikus vyras ir meilužis. Tiesiog pasijutau perpildyta tavo meilės.

– Tuomet… tekėk už manęs.

Jaučiausi per daug susijaudinusi ką nors atsakyti, todėl priglaudžiau galvą jam prie krūtinės.

24

Įžengti, bet niekada neišeiti

Kai po kelių valandų pabudau, Aleksas tebemiegojo šalia, o iš jo nekalto veido nebūtum atspėjęs, ką visai neseniai veikėme. Kol žvelgiau į neaprėpiamus smėlynus ir nenoromis galvojau apie kitą užduotį, – leistis į Takla Makano dykumą ir rasti nepaprastai svarbų daiktą, – oras ėmė vėsti.