Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Takla Makanas reiškia „įžengti, bet niekada neišeiti“, bet jei kas nors dar nesuprato užuominos, ši dykuma dar vadinama „Mirties vandenynu“. Tad ketinau pasisamdyti vietinį gidą. Kita vertus, dabar, kai vėl buvau kartu su Aleksu, mane lydėti galėjo ir jis. Išgirdęs mano siūlymą jis labai apsidžiaugė, bet kai paklausė, kodėl keliauju būtent ten, nesugalvojau nieko geresnio ir išsisukau atsakydama: „Visada žavėjausi šia dykuma.“ Neabejojau, Aleksas žino, kad gali nutikti kai kas neįprasta, tik dabar jau suprato – bus išmintingiau neskubinti įvykių.

Aleksas, nors dar jaunas vyras, buvo atsargus ir atidus smulkmenoms. Mums besiruošiant kelionei, jis valandų valandas žiūrinėjo žemėlapius, skaitė knygas ir skrupulingai domėjosi reljefu, keliais, klimato sąlygomis, vėjo kryptimis, pavojingais gyvūnais ir vabzdžiais, net ankstesniais tyrinėjimais, iš kurių ne visi baigėsi sėkmingai. Kelionės išvakarėse sutvarkiau trobelę ir sukroviau kuprines, o jis išvažiavo į Urumčį nuomotis visureigio, pirkti stovyklavimo įrangos ir kitų būtiniausių reikmenų.

Tą rytą atsikėlėme ketvirtą valandą, kad iškeliautume dar neprasidėjus nepakeliamai kaitrai, mat tuo metų laiku oras įkaisdavo net iki keturiasdešimt devynių laipsnių. Paskutinį kartą greitai apžvelgę trobelę ir patikrinę visureigį, leidomės į tūkstančio baimių kelionę.

Kai Aleksas važiavo visureigiu atbuline eiga, atsisveikindama paskutinį kartą žvilgtelėjau į trobelę – šiaip sau, jei kartais „namo“ negrįžčiau. Bet raminau save, kad Aleksas su manimi, kad jis sumanus ir atsargus. Be to, prie mano džinsų diržo kilpos tabalavo mus saugoti turintis amuletas. Tarsi lekuojantis liūtas, visureigis suriaumojo ir šovė į dykumos plentą, virpėdamas stipriame, penkiasdešimties kilometrų per valandą vėjyje. Abiejose šalikelėse matėsi ploteliai skurdžios augmenijos, saugančios plentą nuo smėlio pūgos.

Nors jau daug kartų buvau mačiusi dykumą, lygus, žvilgsniu neaprėpiamas ir nepasiekiamas horizontas tebekėlė nuostabą. Žiūrėdama į auksines tuščias smėlio kopas, įsivaizdavau visokiausius pavidalus: stotingas, gundančių formų moteris, miegančius drakonus, net sugriautus, visų pamirštus miestus. Virš galvos šviesiai melsvame danguje kaip tviskančios baltos žuvys plaukė keli debesys, o nematyti paukščiai traukė šamaniškas giesmes. Šen bei ten dykumos monotoniją pagyvino akiai maloni žaluma – eglūnai, tuopos, granatmedžiai, šilkmedžiai ir kiti man nežinomi medžiai.

Daugiau mašinų ar sunkvežimių nebuvo matyti. Tūkstančius metų šie smėlynai tarsi milžiniški banginiai prarydavo visus karavanus – pirklius, jų žmonas, vaikus, kupranugarius, prekes, – viską. Sklandė legendos, kad be pėdsako dingdavo net miestai su visais įtvirtinimais, vienuolynai, tvirtovės, upės ir ežerai. Per daugybę šimtmečių ne vieną dykumos tyrinėtoją, ir patyrusį, ir naujoką, čia ištiko siaubinga mirtis nuo troškulio ar bado, nuo širdies smūgio, smėlio audros, plėšikų rankos, nuodingų gyvačių ir net piktųjų dvasių. Buvo kalbama, kad Tangų dinastijos laikais pirkliams ir nuotykių ieškotojams kelią padėdavo rasti kaulais ir pamestais pražuvusių keliautojų daiktais nusėtas ruožas. Šiais laikais keli iš visų tų nelaimingų keliautojų vėl išvydo dienos šviesą – kaip muziejuose gulinčios ir savo persikūnijimui abejingos mumijos.

Tačiau žmogus turi daugiau priežasčių gyventi nei mirti, todėl vėl prisiminiau Aleksą ir pasukau galvą, norėdama pasigrožėti gyvu jo veidu.

– Aleksai, tau čia patinka?

– Žinoma, – tarė jis, neatitraukdamas akių nuo kelio, nors nesupratau, kaip šiame plente, tiesiame kaip oro uosto kilimo takas, galėtų įvykti avarija.

– Papasakok, kodėl tau patinka dykuma, – paprašiau.

– Ji paslaptinga ir… mudu čia kartu.

– Ir aš taip jaučiuosi.

– Netrukus mums reikėtų pajodinėti kupranugariais.

– Taip!

Aleksas važiavo šimto dešimt ar šimto dvidešimt kilometrų per valandą greičiu, bet būtų galėjęs spausti iki šimto šešiasdešimt ar dar daugiau.

– Aleksai, mūsų laukia ilga kelionė. Kodėl tau nespustelėjus pedalo ir nepadidinus greičio?

– Jei būčiau vienas, taip ir daryčiau, bet esu čia su tavimi.

Toks rūpestis mane sujaudino, bet vis tiek paraginau:

– Žiūrėk, kelias visiškai lygus ir daugybę kilometrų nieko nematyti. Tikrai gali paspausti iki šimto šešiasdešimt.

Jis papurtė galvą. Ir kaip visada užsispyręs pasakė:

– Ne. Tik ne važiuodamas su tavimi. Be to, nenoriu, kad mane sučiuptų policija, juolab kad mano vairuotojo pažymėjimas Kinijoje negalioja.

– Ką?! – Staiga man toptelėjo, kad Aleksas – Amerikos pilietis, vairuojantis mašiną Kinijoje. – Kaip tuomet tu…

– Aš jiems gerai sumokėjau.

– Hm…

Kaip tik tą akimirką per kelią perbėgo į didelį šunį panašus gyvūnas.

– Atsargiai! – suklikau.

Mėgindamas išvengti susidūrimo su gyvūnu, Aleksas taip staiga pasuko į šalį, kad galva trenkiausi į vairą.

– Dieve mano! Vos nekliudėme. Kas čia buvo? – paklausiau trindamasi savo vargšę galvą.

– Laukinis šuo. Skaičiau, kad jų visur pilna, – paaiškino jis ir susirūpinęs žvilgtelėjo į mane. – Galva sveika?

Linktelėjau.

– Matai? Lėkti negalima. Niekada nežinai, kas nutiks, – priekaištingai pridūrė.

Aleksas pasirodė esąs puikus vairuotojas ir tai šiek tiek apmaldė mano nuogąstavimus prisiminus pasakojimus apie kraupias automobilių avarijas Kinijoje. Net dideli ir nauji turistiniai autobusai apvirsdavo, o keleiviai nusirisdavo kaip žaidimo kauliukai klibančiu stalu. Kūdikiai ir vos pradėję vaikščioti vaikai kaip kulkos lėkdavo pro langus, o suaugusieji trenkdavosi vienas į kitą kaip kiaulienos žlėgtainiai, vartomi ant įkaitinto keptuvo…

Kadangi niekada nebuvau vairavusi visureigio, nutarėme, kad pagrindinis vairuotojas bus Aleksas. Aš turėjau skaityti žemėlapius ir žiūrėti, kad nieko nenutiktų. Nors ir norėjau palaikyti draugiją, vis užsnūsdavau, sapnuodavau klaikius sapnus ir palikdavau Aleksą vieną vairuoti.

Prabudau tapšnojama per petį ir suvokiau, kad sustojome šalikelėje.

– Pabusk, Lile. Padarysime pertrauką.

Pasitryniau akis ir apsižvalgiau.

– Kur mes?

– Vis dar pakeliui į sugriautą miestą.

Aleksas paėmė du butelius vandens, vieną padavė man ir ištiesė gabalą nang duonos su svogūnais.

Puoliau godžiai valgyti.

Aleksas žiūrėjo į mane ir jo žvilgsnis prisipildė švelnumo.

– Per daug nevalgyk. Kai tik rasime restoraną, prisišveisime sočiai.

Taip ilgai gyvenus vienai buvo gera turėti žmogų, planuojantį ir viskuo besirūpinantį už mane.

Užsimerkusi pamėginau įsivaizduoti skanumynus, kurių rasime šio kelio gale.

– Užsisakysiu didelį dubenį daržovių sriubos su makaronais ir pikantiška jautiena, karštos imbierų arbatos, o desertui – pyrago ir meliono.

Aleksas atsikando didelį kąsnį duonos.

– Puikus pasirinkimas. Aš vaišinu. O aš valgysiu Cezario salotų su daug Parmezano sūrio, aukščiausios rūšies vidutiniškai keptą jautienos nugarinės didkepsnį, gersiu šaltutėlio Heineken alaus, o desertui norėsiu mangų šerbeto ir tiramisu.

Mudu nusijuokėme.

Pasistiprinę duona su svogūnais ir įsivaizduojamais valgiais, nusišlapinome į smėlį ir patraukėme toliau.

Saulei negailestingai spiginant mums į pakaušius, daugybę kilometrų važiavome apsupti vien gelsvo smėlio jūros. Nusišaipiau – tvyrant tokiam deginančiam karščiui ant pliko viršugalvio išleistas kiaušinis tuoj pat iškeptų.