Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Jau ketinome važiuoti iš viešbučio, tik staiga prie visureigio iš mano pusės pribėgo šeimininkas ir padavė man maišelį.

– Bandelės. Juk pakeliui išalksite.

Nusišypsojau.

– Ačiū. Bet prašom palikti jas kitiems svečiams. Mes maisto turime užtektinai.

Jis primygtinai grūdo man į rankas maišelį.

– Paimkit, panele. – Tada, kryptelėjęs galvą į Aleksą, sušnabždėjo man į ausį: – Kadangi apmokėjot sąskaitą, jis davė man daug arbatpinigių. Mielas vyrukas.

Ir pamerkęs man akį, nuskubėjo atgal į viešbutį.

Po kelių minučių vėl atsidūrėme neaprėpiamuose smėlio plotuose, svilinant saulei ir kaukiant vėjui, o tada paklausiau:

– Aleksai, kiek davei jam arbatpinigių?

– Užtektinai. Kodėl tau parūpo?

– Šiaip, smalsu. – Trumpai susimąsčiau. – Nenoriu kišti nosies į svetimus reikalus… Ar tėvai tau duoda daug pinigų?

Jis linktelėjo.

Prisiminusi nedraugišką Frenką Lusą ir globėjišką Doną Adler, leptelėjau:

– Bet vis tiek manau, kad jie su tavimi elgiasi nelabai gražiai.

– Nelygu, kaip pažiūrėsi. Šiaip ar taip, jie man niekada nebuvo šykštūs.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas pridūrė:

– Aš dėkingas, kad jie mane taip dosniai remia.

Truputį pagalvojusi pasakiau:

– Manau, užuot mylėję, tavo tėvai stengiasi išpirkti kaltę ir atsilyginti tau pinigais. O turėtų tave mylėti ir skirti tau daugiau laiko.

Supratau, kad neturėčiau kritikuoti nei jo, nei kieno nors kito tėvų, bet kartais nesusilaikydavau.

– Galbūt. Bet kartais iš tėvų tiesiog negali tikėtis daugiau. Juk tobulų žmonių nebūna, tiesa?

Pajutau Alekso balse stiprėjant irzulio gaidelę. Ir vis dėlto negalėjau liautis priekabiavusi.

– Kodėl juos gini?

– Nes jie mano tėvai. Jie mane įsūnijo, davė pastogę, maitino, augino. Nemanau galįs reikalauti daugiau, juolab kad tikri tėvai manęs atsisakė, argi ne taip?

Supratusi, jog kartais žmogus jaučiasi našlaitis, nors jo tėvai ir nemirę, mintyse sunkiai atsidusau. Pakanka prisiminti, kaip mane paliko tėvas. Galbūt todėl taip lengvai įsimylėdavau vyrus (net tą dvokiantį prekeivį žuvimi!), – gal man jų meilės verkiant reikėjo dėl to, kad iš savo senio niekada jos nesulaukiau? Arba galbūt todėl niekam nenorėjau įsipareigoti, nes visi vyrai, kaip ir tėvas, anksčiau ar vėliau gali mane palikti? Gal iš tiesų mudu su Aleksu buvome sielos draugai todėl, kad abu jautėme „pamestųjų“ kompleksą?

Paliečiau mylimo vyro ranką, taip stipriai spaudžiančią vairą, kad net krumpliai pabalę, tarsi jis baimintųsi, jog paleidęs vairą praras viską. Matyt, tai ir buvo našlaičio kompleksas – būti paliktam vos gimus, kai dar nieko neturi, o tau reikia visko.

Po ilgos nejaukios tylos Aleksas paklausė:

– Ar gerai jautiesi?

Pažvelgiau į susirūpinusį jo veidą ir pajutau kūnu plūstančią silpnumo bangą. Gal tikrai turėčiau ištekėti už šio berniuko ir užpildyti jo tuštumą meile ir švelnumu, – neaprėpiamais kaip dykuma ir šiltais kaip smėlis, – kad jis daugiau nesijaustų toks skurstantis?

– Atleisk, Aleksai.

– Neatsiprašinėk. Viskas gerai.

Visureigis riaumodamas lėkė tolyn, o mudu abu važiavome paskendę savo mintyse. Svarsčiau, apie ką jis galvoja, tačiau nedrįsau paklausti, bent jau dabar. Ir kaip dvidešimt vienų metų vaikinas man gali atrodyti toks paslaptingas? Taip troškau sužinoti visas jo slaptas mintis ir jausmus. Ką dar, be nuo pat gimimo užgriuvusios našlaičio dalios, Aleksui teko iškęsti?

Taip mąstydama, nuo karščio, kaukiančio vėjo ir troškių dulkių užsnūdau, tik staiga mane pažadino krestelėjimas.

– Kur mes? – paklausiau trindamasi akis.

Aleksas parodė į tolį.

– Žiūrėk, oazė.

Susižvalgėme, tada vienu balsu garsiai sušukome: „Pagaliau!“ ir susidaužėme kumščiais.

Tolumoje tyvuliavo didžiulis, palmėmis apaugęs ežeras. Skaidriame jo vandenyje atsispindėjo saulė, žydras dangus, balti debesys ir ritmiškai linguojantys medžiai – mažutė, aukštyn kojomis apversta visata. Sulaikiau kvapą baimindamasi, kad vienu kvapsniu nenupūsčiau šio rojaus. Tada stvėriau fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti.

Aleksas pasuko galvą ir išdykėliškai žvilgtelėjo į mane.

– Išsimaudysime ir atsigersime. Ką pasakysi?

– Taip ir padarykime.

– Pirmyn! – sušuko jis ir vėl įjungė variklį.

Deja, po akimirkos visa ši oazė pranyko įkaitusiame ore, tarsi burtų – o gal ir ne burtų – lazdele pamojus.

– O Dieve! – šūktelėjome abu.

– Kas nutiko? – paklausiau.

– Ar mums – haliucinacijos? – sukrėstas ir suglumęs paklausė Aleksas.

Dar po kelių sekundžių vėl kartu sušukome: „Miražas!“ ir prapliupome kvatotis.

– Nieko sau! Negaliu patikėti, kad tikrai mačiau miražą! – klyktelėjau.

Aleksas ėmė nekantriai viską aiškinti, lyg būčiau buvusi studentė, o jis – profesorius:

– Lile, miražas atsiranda dėl dykumos karščio ir jo poveikio šviesai, taip sukuriama optinė iliuzija, kurią ką tik matėme. Nuostabu, tiesa?

– Taip, bet ir nuvilia.

Aleksas švelniai spustelėjo man koją.

– Atleisk, Lile.

– Nereikia atsiprašinėti. Šiaip ar taip, tai jaudinanti patirtis, matėme miražą – tikrą miražą!

„Bet, – pagalvojau, – argi miražas gali būti netikras?“

– Tiesą sakant, puiku su tavim keliauti. Lile, ačiū, kad pakvietei mane kartu.

– Nėra už ką, – atsakiau, bet kitą mintį nutylėjau.

„Tik maldauju, neklausk manęs, kodėl esu čia, šioje vietoje, į kurią įžengiama, bet niekada neišeinama.“

Apie ketvirtą valandą pamatėme kelis didelius akmenis, šį kartą tikrus. Aleksas pasiūlė pailsėti ir leisti atvėsti visureigio varikliui. Jis pastatė mašiną didžiulių akmenų pavėsyje, mudu išlipime, atlikome gamtinius reikalus, o tada atsigėrėme ir užkandome viešbučio savininko įduotų bandelių. Netrukus Aleksas pasiūlė truputį pasivaikščioti ir pramankštinti kojas.

Praėję pro akmenis, nustebome netoliese išvydę dar vieną vandens telkinį. „Maldauju, – mintyse tariau, – kad tai vėl nebūtų miražas!“

Sulaikę kvapą priartėjome per kelis metrus nuo vandens, o tada abu drauge su palengvėjimu atsidusome.

– Štai! – šūktelėjo Aleksas.

Man nespėjus paklausti: „Gal įbriskime?“, Aleksas, švytruodamas rankomis ir kojomis, tekinas pasileido per smėlį link ežeriuko.

Bet staiga mane supurtė jo riksmas – jis šaukė ne iš malonumo, o iš neapsakomos baimės.

– Aleksai, kas nutiko?

Susijaudinęs jis baimingai šūktelėjo:

– Lile, nejudėk!

Žingtelėjau link jo.

– Ką?

Dabar jis įtūžo.

– Sakau, stok ir lik, kur esi!

– Aleksai! – Man nuraudo skruostai; dar niekada jis nebuvo su manimi taip kalbėjęs.

– Lile, čia slankusis smėlis, liūnas. Nesiartink!

– Bet…

– Po velnių, Lile, daryk, ką sakau. Nesiartink!

Tik dabar pastebėjau, kad iš šlapio smėlio gurguliuodami kyla burbulai.

– Aleksai! – surikau staiga suvokusi, kad saulė leidžiasi ir dangus tamsėja. Mane nukrėtė šiurpas.

– Lile, gelbėk! Paskubėk! – šaukė Aleksas.

Pasitryniau akis trokšdama, kad šis šiurpus vaizdas prieš akis būtų tik miražas. Man bežiūrint, Aleksas, rodos, smuktelėjo per pusę plaštakos ar net visą.

– Dieve mano, Aleksai, ką man daryti?!

– Nežinau. Leisk pagalvoti! – mano mylimojo balsas nuskambėjo šioje tuščioje visatoje, kurioje niekas, net dvasia negali jo išgirsti.