Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Baigusi darbą, šūktelėjau:

– Aleksai, kiek galėdamas stipriau laikyk virvę ir stumkis į krantą!

Jo akys buvo primerktos, veidas – be jokios išraiškos.

– Aleksai, ar girdi? Judinkis! Greičiau! Oras vėsta ir tu ne juokais sušalsi. Turime iš čia krapštytis! Tučtuojau!

Aleksas vangiai atsimerkė, dėbtelėjo į mane ir skausmingai, tyliai paklausė:

– Ar tau nieko nenutiko?

– Aleksai, dabar nėra laiko apie tai šnekėtis! Jei tikrai mane myli, vilk savo subinę čia kuo greičiau! Trauk drabužių virvę į savo pusę, o aš trauksiu į savo. Pradedam!

Milžiniškomis pastangomis Aleksui šiaip taip pavyko prisikasti iki kranto. Suspaudžiau jį glėbyje ir apipyliau bučiniais kaip beprotė, o mano skruostais riedančios ašaros kapsėjo ant šlapio jo kūno. Aleksas atrodė sušalęs ir sustiręs kaip marmuro statula.

– Aleksai, Aleksai, atsakyk, kaip tu?

Rodos, jam reikėjo daugybės jėgų vien linktelėti galvą. Stengdamasi tvardytis, padėjau jam įsiropšti į furgoną, nuvilkau šlapius drabužius, įjungiau variklį ir visu galingumu atsukau šildymą.

– Palauk čia, Aleksai.

Nulėkiau prie mūsų visureigio paimti antklodės ir termoso su karšta arbata, o tada parskubėjau atgal.

Susupau Aleksą į antklodę ir ėmiau girdyti karšta arbata. Jau beveik valandą jis šalo ir nerimavo.

Niekšo furgonu privažiavau prie mūsų visureigio, iš Alekso kelnių kišenės ištraukiau raktelį, įjungiau visureigio variklį ir atsukau šildymą. Tada padėjau Aleksui iš furgono persėsti į visureigį. Mano užpuolikas tebetysojo be sąmonės, bet baiminausi, kad netrukus atsipeikės, – o gal mirs, – tad tikrai nenorėjau, kad čia užsuktų koks nors pro šalį važiuojantis automobilis ir jo vairuotojas suprastų, ką padariau.

Mums važiuojant pro stambų kaip maišas tysantį kūną, Aleksas atrodė baisiai sukrėstas. Jis lyg ir mėgino kažką pasakyti, bet netaręs nė žodžio nugrimzdo į gilų miegą.

Pėda spustelėjau greičio pedalą, visureigis nėrė į priekį lyg iššautas iš pabūklo, mums už nugarų palikdamas ir burbuliuojantį ežeriuką, ir grėsmingus akmenis, ir tą barzdotą šunsnukį…

Tik nuvažiavusi penkiasdešimt kilometrų, drįsau sustoti šalikelėje ir patikrinti, kaip laikosi Aleksas.

Priglaudžiau delną jam prie kaktos, o paskui švelniai paplekšnojau per skruostą.

– Aleksai! Aleksai! Pabusk!

Jis atsimerkė ir vėl pažvelgė į mane apsiblaususiomis akimis.

– Kaip jautiesi?

Jis linktelėjo.

– Nešalta?

Jis papurtė galvą.

– Aleksai, dėl Dievo, pasakyk ką nors! Negąsdink manęs, maldauju!

Aleksas ištiesė drebančią ranką ir palietė man veidą.

– Ką, mielasis? – paklausiau.

Jo skruostais ritosi ašaros. Rodos, jis buvo per daug susijaudinęs ir dar neatsigavęs po patirto šoko, kad galėtų bent žodį ištarti.

Pasilenkiau jo pabučiuoti.

– Kas yra, Aleksai? Tau skauda?

Jis papurtė galvą.

– Tai pasakyk ką nors!

– Man… taip gaila…

– Ko?

Aleksas puolė man į glėbį ir ėmė graudžiai verkti.

– Ar jis tave…

Paglosčiau Aleksui galvą jausdama, kaip raminamai slysta delnu jo vešlūs plaukai.

– Nesijaudink, Aleksai, mes saugūs.

Bet jis nesileido paguodžiamas.

– Aleksai, būk geras…

Po kiek laiko jis pagaliau pasitraukė. Ir liūdnai pažvelgė į mane.

– Lile, man taip gaila, kad negalėjau tavęs nuo jo apginti.

– Apie ką čia kalbi, Aleksai? Tai visai ne tavo kaltė.

– Ar tas vyras… ar jis…

Aleksui pritrūko žodžių. Tad jo mintį baigiau aš:

– Tai štai apie ką tu galvojai? Kad tas vyrukas mane išprievartavo?

Jis linktelėjo, o jam iš akių vėl plūstelėjo ašaros.

Sujaudinta iki širdies gelmių, apkabinau jį.

– Aleksai, man nieko nenutiko.

Jis pakėlė galvą.

– Tikrai? Tik nemeluok.

– Nemeluoju, – atsakiau braukdama ašaras jam nuo veido.

– Tuomet kodėl tu be drabužių?

Tik tada susivokiau, kad esu beveik visiškai nuoga, nes savo palaidinę, liemenėlę ir džinsus surišau į gelbėjimo virvę.

– Nusivilkau drabužius, kad išgelbėčiau tave.

– Bet tu man vis dar neatsakei. Ar jis…

Nusijuokiau.

– Ne, jis nespėjo man nieko padaryti – kaukštelėjau jam visureigio raktu ir atjungiau.

– Ir pervažiavai?

Vėl linktelėjau.

– Jis negyvas?

– Ne, rodos. Bent jau kai tikrinau, dar kvėpavo. Aleksai, manai, kad aš… – nebaigiau sakinio išsigandusi, kad toks mano žiaurumas gali pašiurpinti Aleksą.

Bet užuot pasibaisėjęs, jis atsakė:

– Lile, tu tokia narsi moteris. Jei kas nors mėgins tave nuskriausti, padarysiu tą patį. Patikėk, nesvyruodamas nudėsiu kiekvieną, kuris kels pavojų tavo gyvybei. Aš tave myliu.

– Nesakyk taip, Aleksai. Aš tik džiaugiuosi, kad tu sveikas. – Ir pašaipiai paklausiau: – Vis dar nori keliauti su manimi per dykumą?

Jis linktelėjo.

– Gerai. Bet tau reikia kuo greičiau persirengti. Tu toks apskretęs!

Aleksas šyptelėjo.

– Tu irgi ne geresnė. Nepadoriai nuoga.

26

Lobis sugriautame mieste

Nors Aleksas primygtinai tvirtino esąs sveikas, negalėjau būti visiškai rami, kol jo neapžiūrėjo gydytojas. Bet jis užsispyrė ir neatlyžo.

– Lile, neketinu važiuoti į jokią ligoninę.

Tad patraukėme toliau, tik dabar vairavau aš. Vis žvilgčiojau į Aleksą ir atsikvėpiau lengviau, kai jis pamažu liovėsi drebėjęs, o jo oda atgavo įprastą spalvą. Ir vis dėlto man buvo neramu, tad kai šalikelėje pamatėme dar vieną aptriušusį viešbutį, užsispyriau nakvoti ten, o ne stovyklavietėje po atviru dangumi. Geresnio kambario nei ankstesniame viešbutyje negavome, bet jame buvo padorus dušas, drungnas vanduo, – nuėjome į jį drauge ir stovėdami nusiplovėme purvą ir dulkes. Padėjau Aleksui nusitrinti – braukiama per nuogą jo nugarą kempinė leido šaižų, šliurpčiojimą primenantį garsą.

Vis dar nerimaudama tariau:

– Aleksai, vis dėlto manau, kad turėtum nueiti pas gydytoją ir pasitikrinti, ar esi sveikas.

Bet jis griežtai atsisakė. Mudu dar šiek tiek pasiginčijome ir jis nusileido – sutiko viešbutyje praleisti dar vieną dieną prieš tęsiant kelionę dykuma. Tuomet pavargęs krito kaip akmuo į lovą ir iš karto užmigo.

Jaučiausi per daug susirūpinusi, kad užmigčiau, todėl išsiėmiau savo dienoraštį ir aprašiau kelių praėjusių dienų įvykius. Baigusi staiga prisiminiau mokytojo Sklendžiančios Gervės maišelį. Ištraukusi vieną lapelį, perskaičiau:

Nepraleisk nė vienos progos sudoroti priešą. Turi būti jo likimo valdovė. Pasinaudok tuo, kad jis nepasiruošęs, ir pulk jį, kai to nesitikės.

Nieko sau… Ar jis aiškiaregys? O gal aš? Nors šio gudraus patarimo nebuvau skaičiusi, tiksliai juo pasinaudojau. Iš tiesų nulėmiau to barzdoto niekšo likimą. Man beliko tikėtis, kad daugiau su tokiu priešininku kovoti neteks!

Po kelių valandų Aleksas prabudo ir pasijuto alkanas. Mudu nulipome žemyn, į viešbučio restoraną. Virtuvė nedirbo, bet šeimininkas išvirė mums po lėkštę makaronų su daržovėmis ir šis maistas pasirodė esąs stebėtinai gardus.

Visą dieną mudu tik valgėme, ilsėjomės, miegojom, tad pamačius, kad į Alekso skruostus vėl grįžta sveikas raudonis, man palengvėjo. Jeigu jam būtų atsitikę kas nors bloga, niekada nebūčiau sau atleidusi, nes aš sugundžiau jį keliauti per dykumą, į kurią įžengiama, bet niekada neišeinama.

Kai vėl susiruošėme į kelionę, Aleksas užsispyrė vairuoti pats; girdi, aš užtektinai dėl jo prisikentėjau ir man metas atsipūsti. Kaip visada jis buvo labai atkaklus ir aš nusileidau.