Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Kelias minutes pavažiavus, jis paklausė:

– Lile, po visko, ką drauge patyrėme, manau, turėtum man paaiškinti, kodėl čia esame.

Ištiesusi ranką paglosčiau jam plaukus.

– Aleksai, tiesą sakant… tai gana sudėtinga.

– Manai, per jaunas, nesuprasiu?

– Ne, aš ne apie tai. Bet…

Jis mane pertraukė:

– Lile, tu man labai rūpi, tad norėčiau žinoti, kas tavo gyvenime vyksta. Kai būni viena, man visą laiką neramu, kad tavęs kas nors neapgautų ar nenuskriaustų. Todėl iškeliavau kartu, bet turiu teisę žinoti, kodėl mudu čia.

– Gerai, aš tau pasakysiu.

Ir, numojusi ranka į man įprastą atsargumą, išklojau jam visą istoriją apie savo velionius tėvus, keistą tetą, dar keistesnį jos reikalavimą ir net apie pinigus, kuriuos turiu gauti. Tik dėl sumos pamelavau. Neva turiu gauti ne tris milijonus, o šiek tiek daugiau nei šimtą tūkstančių.

Kelias akimirkas Aleksas atrodė paskendęs savo mintyse.

– Oho! Neįtikėtina. Kaip nuotykių romane! Tu labai narsi. Didžiuojuosi tavimi, Lile.

– Tikrai nėra kuo didžiuotis. Darau tai dėl pinigų.

Jaučiau, kad turiu būti sąžininga, ir vis dėlto baiminausi, ką jis apie mane pagalvos.

– Ne, ne dėl pinigų. Darai tai, nes iš gyvenimo nori kai ko daugiau. Džiaugiuosi, kad pagaliau man viską papasakojai. Padėsiu tau gauti tuos pinigus. O jei negausi, nesirūpink, aš tave vis tiek mylėsiu. Pažadu.

Aš nusijuokiau.

– Lile, tu ne tokia kaip kitos mano pažįstamos moterys. Supratau tai pirmą kartą tave išvydęs.

– Tikrai?

Jis linktelėjo.

– Taip, tikrai. O dabar gal atskleistum visas smulkmenas?

Tad papasakojau Aleksui visas kelionės smulkmenas, įskaitant pažintį su Lopnoru, aklu pranašautoju ir net Krisu. Atskleidžiau jam viską, išskyrus, žinoma, susitikimą su Plaukiančiu Debesimi ir mylėjimąsi apversto lotoso poza, Deimantinę sutrą ir auksinį Budą.

Nors Aleksas labai užjautė Lopnorą, iš jo veido mačiau, kad truputį pavyduliauja.

– Vadinasi, tas žolininkas buvo tave įsimylėjęs?

– Aleksai! Pats norėjai daugiau sužinoti apie mano kelionę.

Aleksas susiraukė.

– Nieko negaliu padaryti. O tas Krisas… – Staiga jis kilstelėjo ranką ir kumščiu smogė į orą.

Toks vaikiškas jausmų protrūkis mane pralinksmino.

– Aleksai, nebūk toks karštas! Tu Kriso net nepažįsti. Kodėl taip baisiai jo nekenti?

– Nes jis melagis ir apgavikas, jis tavimi naudojasi.

– Galbūt. Bet jis man ir padėjo.

– Žinau. Visi tie vyrai tave myli. O pranašautojas?

– Aleksai! Mokytojui beveik šimtas metų.

– Gerai jau, gerai. Iš kur galėjau žinoti, kokio jis amžiaus?

Norėdama nukreipti pokalbį paklausiau:

– Gal nori, kad nusivesčiau tave kada nors pas Sklendžiančią Gervę ir jis išpranašautų tau ateitį?

– Taip, norėčiau, kad jis pasakytų, kiek vaikų mudu susilauksime.

– Aleksai!

– Atleisk, tik svajoju. Bet juk tai nedraudžiama?

Galų gale pasiekėme vietą, kurią mano teta buvo pažymėjusi žemėlapyje. Kadaise čia apsistodavo daugybė žmonių, Šilko keliu traukiantys keliautojai, bet dabar tebuvo likusios kelios saulės išblukintos sienos ir įdubos smėlyje. Aleksas išsuko iš kelio ir pastatė visureigį tuščiame kieme. Aplink nebuvo matyti nė vieno medžio, tad saugodamiesi kepinančios saulės užsidėjome skrybėles. Mindės Medison dokumente buvo rašoma, kad lobis pakastas po aukšta siena. Bet, kiek tik akys užmatė, čia visos sienos buvo žemos.

Suglumusi paklausiau Alekso, kuris tyrinėjo per sieną ropojantį tamsiai žalią driežą:

– Nematau jokių aukštų sienų, o tu?

Jis plačiai mostelėjo rankomis.

– Čia.

– Kaip suprasti?

– Lile, šios sienos, kai jas pastatė, buvo aukštos, bet sugriuvo prieš daug metų.

Atidžiau apsižvalgiusi supratau, kad jis, žinoma, buvo teisus.

Neskubėdama apėjau kiekvieną sieną, visas atidžiai apžiūrėjau ir pagaliau stabtelėjau priešais tą, ant kurios buvo nupiešta moteris ilgais juodais plaukais.

Pamojau Aleksui.

– Ateik pažiūrėti!

Jis atskubėjo pas mane.

– Žiūrėk, šis piešinys, matyt, yra ženklas arba kodas. Manau, turėtume mėginti kasti po šia siena.

Aleksas nuėjo pasiimti iš visureigio kastuvo ir parskubėjęs ėmėsi darbo. Po kelių minučių palengva ėmė matytis dalis dažais išpiešto veido. Labai susijaudinusi pasiėmiau fotoaparatą ketindama padaryti nuotraukų. Vikriais rankos judesiais Aleksas nužėrė smėlį ir ištraukė metalinę dėžutę. Ant jos dangtelio buvo matyti merginos ilgais juodais plaukais veidas. Aleksas nieko nelaukęs ją atidarė, bet, didžiam mano nusivylimui, joje nebuvo jokio „lobio“, tik sruoga ilgų juodų sudulkėjusių plaukų.

Išėmęs plaukus ir kratydamas iš dėžutės dulkes, Aleksas nusijuokė.

– Lile, ir dėl šios brangenybės mudu rizikavome gyvybe?

Ar tai buvo bjaurus tetos pokštas? Išsitraukusi iš kuprinės Mindės Medison vokus, atplėšiau juos ir ėmiau skaityti nurodymus:

Šią plaukų sruogą turi nusiųsti į Slaptosios Dvasios vienuolyną Pekine. Vienuolės žinos, ką su ja daryti.

Neįsivaizdavau, kam vienuolynui reikalinga ši plaukų sruoga. Kad plikagalvės vienuolės pasigamintų perukus ir galėtų vakarais išeiti dainuoti karaokės arba po vidurnakčio nelegaliai padirbėti uždraustose įstaigose?

Dabar jau rimtai svarsčiau, ar man verta tęsti kelionę. Žinojau, kur yra Slaptosios Dvasios vienuolynas; apie jį buvo rašoma kiekviename kelionių vadove. Nusiųsti ten dėžutę su keistu turiniu nebus sunku. Tačiau tetos reikalavimai, mano manymu, darėsi vis labiau piktinantys ir net keisti. Kol kas vienintelis tikras dalykas buvo tie penkiasdešimt tūkstančių dolerių, – dalis jų gulėjo mano banko sąskaitoje, kiti – mano kišenėje. Ir vis dėlto nesigailėjau, nes šioje kelionėje sutikau Aleksą.

Padariau dar kelias šios vietovės nuotraukas, paprašiau Alekso, kad kelis kartus nufotografuotų mane šiame fone, o tada įsidėjau alavinę dėžutę į kuprinę.

Jaudulio kupinu balsu Aleksas pasiūlė:

– Lile, likime čia nakvoti.

– Kodėl?

– Noriu čia su tavimi pasimylėti.

– Kodėl čia?

– Nes šios sienos saugos mus nuo vėjo ir dulkių, kad galėtume žiūrėti į žvaigždes.

– O jei ir kitoms poroms kils tokia mintis ir jos mėgins įsikurti čia nakčiai?

– Tuomet turėsime sekso orgiją.

– Aleksai! – pliaukštelėjau jam per petį. – Ar visada apie tokias nešvankybes ir tegalvoji?

Mudu truputį pakvailiojome, o tada jis uždėjo rankas man ant pečių ir, nutaisęs rimtą veidą, pažvelgė man į akis.

– Lile, argi dar neįsitikinai, kad esu ištikimas? Ar kada nors matei, kad ganyčiau akis į kitas?

Nusijuokusi tariau:

– Kad čia, dykumoje, kitų moterų nėra! Bet kai grįši į miestą, tai nė nežinau…

– Lile, liaukis. Man nepatinka, kai erzini mane dėl tokių dalykų. Aš vienos moters vyras. Taškas.

– Gerai jau, gerai, Aleksai, nurimk. Aš tavimi tikiu.

Dangų gaubė vis tirštesnės sutemos, tad Aleksas pastatė visureigį prie aukščiausios sienos ir išėmė iš jo nedidelę palapinę. Gėrėdamasi žiūrėjau, kaip mano mylimasis stato palapinę, kaip mitriai dirba jo rankos ir koks ryžtingas jo veidas. Paskui ant dujinės viryklėlės pasišildėme konservuotų pupelių su kiaulienos konservais ir suvalgėme užsikąsdami jau sužiedėjusiomis bandelėmis, kurias mums buvo davęs restorano savininkas. Aleksas man papasakojo, kad būdamas dešimties pradėjo mokytis gaminti valgį. Tad už jo ištekėsianti mergina ne tik ramiai gyvens, bet ir visuomet bus soti. Belieka tikėtis, kad vis dėlto ji nepriaugs svorio!