Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Ir man nespėjus nuoširdžiai padėkoti jis nuėjo.

Tada ėmiau kalbinti Aleksą:

– Aleksai, pasakyk ką nors. Kaip jautiesi?

Bet jis buvo užsimerkęs ir neatsiliepė.

Mano širdis ėmė spurdėti kaip ant kranto išmesta orą gaudanti žuvis.

– Aleksai…

Netrukus pamačiau, kad kraujas palengva sunkiasi per rankšluostį, tepa man ranką, ir širdis ėmė ristis į kulnus, tarsi į ežero dugną grimztantis Lopnoras ir jo artimieji.

Pakėlusi akis į dangų, tyliai ėmiau melstis Dievui:

– Maldauju, apsaugok Aleksą ir tučtuojau atsiųsk čia greitąją.

Meldžiausi prispaudusi prie žaizdos rankšluostį, kol mano ausis pasiekė šaižūs sirenų garsai. Per kelis metrus nuo mūsų staiga sustojo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai. Iš jų iššoko du policininkai ir dar du vyrai baltais chalatais, o paskui juos išlipo ir fotografas. Vienas policininkas ėmė mane klausinėti, o tuo metu medikai apžiūrėjo Aleksą. Greitai sutvarstę jam galvą, vyrai šiaip taip užkėlė jį ant palaikių brezentinių neštuvų.

Nespėjau ištarti nė vieno paguodos žodžio, o Aleksas vangiai atsimerkė ir sumurmėjo:

– Atsiprašau, Lile.

Man akmuo nuo širdies nusirito. Meiliai paklausiau:

– Už ką?

– Už pakabuką. Bet mano galva ir koja…

Prispaudžiau pirštą jam prie lūpų.

– Ššš… Man gyvenime nieko nėra svarbiau už tave…

– Tikrai?

Man apsalo širdis pamačius, kad jis, nors sužeistas ir kenčiantis skausmus, taip apsidžiaugė.

Nespėjau nieko atsakyti – vyrai įkėlė Aleksą į greitosios pagalbos automobilį. Mudu su fotografu įlipome paskui juos. Mašina staiga trūktelėjo ir šovė pirmyn, o jos vairuotojas kaip patrakęs maigė garso signalą.

Pagaliau sustojome prie kažkokio pilko pastato. Greitosios pagalbos medikai paguldė Aleksą ant neštuvų ir nuskubėjo į vidų, o ten iš karto nunešė į skubios pagalbos skyrių. Ant grindų mėtėsi krauju permirkę skudurai. Kadangi nebuvome Alekso giminaičiai, mudu su fotografu buvome išprašyti, tad sėdėjome koridoriuje, ant kieto suolo ir laukėme.

Jis žvilgtelėjo į mane, tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Tuoj grįšiu“, ir kažkur nulėkė.

Ėmiau uoliai kalbėti „Tėve mūsų“ ir „Nammo Amita Fo“. Iš pradžių slankusis smėlis, dabar ši trauma, visa tai – mažiau nei per savaitę, ir dėl visko kalta aš! Mėginau nepalūžti ir tikinau save, kad šią lemiamą akimirką turiu susikaupti, o ne leistis užgriaužiama kaltės jausmo.

Ir staiga prisiminiau mokytojo Sklendžiančios Gervės žodžius:

Tavo meilužiams pražūtingas vandens elementas. Toks jų likimas.

Turėjau paisyti mokytojo įspėjimo ir nekviesti Alekso keliauti su manimi prie ežero!

Meldžiausi, kol palengva nurimau. Tik dabar pastebėjau kitus koridoriuje laukiančius žmones: motiną, maldančią verkiantį kūdikį raudonu kaip pomidoras veideliu; ant suolo snūduriuojantį jaunuolį, tarsi meškerės kotas knapsinčia galva; maždaug šešiasdešimties metų vyrą, atsargiai žingsniuojantį koridoriumi ir ranka prilaikantį prie juosmens tabaluojantį maišelį su šlapimu. Čia trenkė vaistais, žmonių prakaitu ir mirtimi, o troškiame ore sklido pacientų dejonės, slaugių šūkčiojimai, vaikų verksmas.

Užsižiūrėjusi staiga visai šalia išgirdau fotografą sakant:

– Čia jums.

Jis man padavė puodelį karštos arbatos.

– Ačiū.

Atidžiai žvelgdama naujam pažįstamam į veidą, atsargiai siurbtelėjau arbatos. Jis atrodė maždaug keturiasdešimties, tvirtai sudėtas, plačiaveidis, storu sprandu, mandagus. Padėkojau jam už išgelbėtą Alekso gyvybę.

– Nėra už ką. Kas nors juk turėjo padėti.

– Net nespėjau paklausti jūsų vardo.

– Aš Akira Muramačis.

– Japonas?

Jis linktelėjo.

– Aš Lilė Lin, kinė. Kaip manote, ar jis pasveiks?

Staiga kažkas palietė man petį.

Tai buvo gydytojas, apsivilkęs suglamžytą baltą chalatą.

– Panele, ar jūs užsieniečio draugė?

– Taip. Ar jam viskas gerai?

Mano širdis vėl ėmė daužytis kaip pašėlusi.

Gydytojo veidas apsiniaukė.

– Jo būklė labai rimta, bet gyvybei pavojus negresia.

Giliai iškvėpiau ir mano širdis kiek aprimo. Japonas fotografas patapšnojo man per petį norėdamas paguosti.

Gydytojas stumtelėjo aukštyn ant suplotos nosies pakabintus akinius ir kažkodėl pervėrė mane priekaištingu žvilgsniu.

– Jūsų draugo galvoje – penkiolika siūlių, bet sužeidimai nerimti, paviršiniai. Laimė, kaukolės lūžių nėra. Bet vandenyje jis labai sušalo ir gali susirgti plaučių uždegimu. Jis smarkiai kosėja, tad per naktį paliksime jį ligoninėje ir stebėsime.

– Ar galiu jį pamatyti?

– Gerai, bet jis miega, todėl jo nekalbinkite.

– Supratau, daktare. Labai jums ačiū.

– Ir nedelsdama praneškite jo tėvams ir giminaičiams, kas atsitiko.

– Taip, daktare, pranešiu. Dar kartą ačiū.

Kai gydytojas nuėjo, japono paklausiau:

– Kadangi jūs taip pat gydytojas, gal galėtumėte eiti kartu?

– Mielai.

7 Budistų giesmė „Rūpestingasis Buda“.

28

Dvi slaugės

Palatoje stovėjo keturios lovos. Trys iš jų buvo tuščios, bet nepaklotos, užverstos nešvaria patalyne. Mudu su japonu gydytoju priėjome prie Alekso ir tyliai atsisėdome šalia. Aleksas miegojo, labai nuliūdau pamačiusi jį tokį sumenkusį, pažeidžiamą ir švelniai paliečiau jam petį. Sutramdžiau ašaras ir leidau japonui gydytojui jį apžiūrėti.

Kai jis baigė, paklausiau:

– Ar Aleksui viskas gerai?

– Manau, kad taip.

– Bet nesate tikras?

– Ši ligoninė neturi daug įrangos, tad ligonį tegaliu apžiūrėti. Gydytojas sakė, kad kaukolė nelūžusi, tad jie, matyt, padarė rentgenogramą. Paprašysiu ją man parodyti. – Jis nutilo ir, vėl žvilgtelėjęs į Aleksą, pridūrė: – Paliksiu judu vienus ir paieškosiu rentgenogramos. Tuoj grįšiu.

– Ačiū.

Aleksas tebemiegojo, todėl, pakštelėjusi jam į kaktą, greitai išėjau iš palatos. O koridoriuje ėmiau neramiai žingsniuoti pirmyn ir atgal, laukdama grįžtant japono gydytojo. Pagaliau jis pasirodė ir šypsodamasis patraukė prie manęs.

– Nesijaudinkite, panele Lin, – tarė tapšnodamas man ranką. – Kaukolės nuotraukoje lūžių nematyti. Neabejoju, kad jūsų draugas pasveiks.

– Prašom vadinti mane Lile ir ačiū…

Kad ir kaip stengiausi, niekaip negalėjau prisiminti jo vardo.

Jis nusišypsojo.

– Akira Muramačis.

– Dar kartą jums ačiū. Nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi, daktare Muramači.

– Vadinkite mane Akira.

Pamėginau jį truputį pašnekinti.

– Vadinasi, Akira, esate dar ir fotografas?

– Taip.

– Iš kur atvykote?

– Dabar dirbu gydytoju Tokijuje, bet mokslus baigiau Bostone.

– Štai kodėl taip puikiai kalbate angliškai!

– O tas jaunuolis yra jūsų…

– …draugas, Aleksas.

Gydytojas žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį.

– Ką gi, man jau metas. Paimsiu taksi ir grįšiu į viešbutį. Gal galėčiau ir jus pavežti?

– Ačiū, ne. Norėčiau likti čia ir pabūti su Aleksu, jei kartais prabustų.

– Suprantama, tik… kur miegosite?

– Šiaip ar taip, nemanau, kad užmigčiau.

– Ką gi, tuomet viso, – pasakė jis, išsitraukė vizitinę kortelę, kažką ant jos brūkštelėjo ir padavė man. – Čia mano viešbučio registratūros ir mano kambario telefono numeriai. Jei kartais vėl prireiktų mano pagalbos. Skambinkite nesivaržydama. Aš taip pat labai noriu, kad jūsų draugas pasveiktų, tad esu laimingas galėdamas padėti.