Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Nepasitikiu gydytojais kinais. Jie nieko neišmano!

– Nežinau, kokie yra gydytojai kinai, bet Aleksą apžiūrėjo gydytojas japonas, baigęs studijas Bostone, ir pasakė, kad viskas bus gerai. Tiesą sakant, jis Aleksą ir išgelbėjo.

Tyla.

Pagaliau, jau ne taip labai pasitikėdama savimi, Dona vėl prabilo:

– Gerai. Pranešiu Frenkui, užsisakysime bilietus ir kuo greičiau atskrisime pas Aleksą. Pasakyk mano sūnui, kad atvykstame.

– Ačiū, Dona, – padėkojau ir pasakiau jai ligoninės adresą, telefono numerį.

Pokalbis telefonu, nors truko vos kelias minutes, mane išsekino. Grįžau padėkoti Dručkei už kortelę ir pasakiau, kad noriu likti su Aleksu per naktį.

– Atleiskite, panele, lankymo valandos baigėsi. Ateikite rytoj.

Žvilgtelėjau į savo rankinį laikrodį. Buvo be penkiolikos minučių dešimta.

Bet negalėjau palikti Alekso vieno. Be to, visureigis buvo likęs prie ežero, tad kaip man būtų pavykę čia rasti taksi ir viešbutį? Todėl, apsimetusi, kad ieškau tualeto, palikau slaugių postą ir ėmiau vaikščioti koridoriais, kol pamačiau suolą. Pagalvojusi, kad vėliau slapta įsmuksiu į palatą pasimatyti su Aleksu, išsitiesiau ant jo ir netrukus užmigau.

Pajutau, jog kažkas tapšnoja man per petį, ir atsimerkusi pamačiau jauną moterį balta slaugės uniforma, žiūrinčią į mane ir besišypsančią.

– Ei, panele, labas rytas.

Tai buvo Dručkė.

– Nebuvote aplankyti savo vaikino?

– Dar ne.

Užmečiau akį į laikrodį ir supratau, kad jau šešta ryto. Buvau tokia nuvargusi, kad išmiegojau visą naktį.

Ji pamerkė man akį ir paklausė:

– Visą naktį čia miegojote?

Nežinojau, kaip išsisukti, laimė, slaugė pridūrė:

– Nebijokite, niekam nesakysiu, net savo kolegei.

Man dingtelėjo: vakar gavusi iš manęs krūvą pinigų, ji tikriausiai nenorės pjauti vištos, dedančios auksinius kiaušinius. Ir buvau teisi.

– Gal ko nors norite? Tik pasakykite.

– Ačiū. Dabar nieko nenoriu, gal vėliau.

Ji vėl nusišypsojo, – šį kartą kaip išdykusi mergaitė.

– Tas jūsų vaikinas puikiai atrodo, bet yra labai jaunas, lyg būtų jūsų jaunesnis broliukas.

– Ačiū. – Taip ir nesupratau, ar paskutiniai jos žodžiai buvo liaupsė, ar komentaras, ar kritika, ar įžeidimas, ar skundas. O gal visa kartu? – Ar galiu dabar pas jį užeiti?

– Žinoma! Ir nesijaudinkite, jis jaučiasi gerai. Ką tik pamaitinau jį vištienos ir daržovių koše. Jis atrodo liūdnas, bet gražus.

Staiga mane apėmė pavydas. Tai aš turėjau maitinti Aleksą, o ne ši stora ėdri kalė!

Ji man pamerkė akį ir tarė:

– Pasimatysime vėliau. Ir rūpinkitės savo gražuoliuku!

Kai jos platus kaip madžongo žaidimo stalas užpakalis dingo man iš akių, atsistojau ir nuskubėjau į Alekso palatą.

Aleksas sutrikęs sėdėjo lovoje. Pamatęs mane, jis liūdnai šyptelėjo ir mostelėjo ranka, kviesdamas sėstis prie lovos.

– Kaip jautiesi, Aleksai? – paklausiau ir sėsdamasi pakštelėjau jam į skruostą.

Jis bakstelėjo sau į lūpas.

– O čia? Jos irgi pasiilgo tavęs, Lile.

Nieko nelaukusi, pasilenkiau jam prie burnos. Po kelių akimirkų atšlijau, bet nerimaudama. Alekso bučinys visai kitoks, jam trūko šiaip jau stiprios či energijos.

– Aleksai, pasakyk man tiesą. Kaip jautiesi?

– Man šalta ir skauda galvą. O šiaip jaučiuosi gerai.

– Nesijaudink, gydytojas sakė, kad pasveiksi.

– Tikiuosi, nes neketinu atsisakyti plano tave vesti.

Nusišypsojusi ėmiau glostyti jam ranką.

– Kaip papusryčiavai?

Jis užvertė akis į lubas.

– Siaubingai. Slaugė elgėsi su manimi kaip su savo kūdikiu.

– Šit kaip?

– Prieš kišdama man šaukštą į burną, ji storomis drėgnomis lūpomis vis pūtė košę. Galiu prisiekti, mačiau, kaip į ryžius nulašėjo jos seilių.

– Kodėl nevalgei pats?

– Ji man neleido!

Nesusilaikiau nenusijuokusi.

– Aleksai, ji elgėsi su tavimi ne kaip su savo kūdikiu, o kaip su savo vaikinu. Tu jai patinki. Tad labai jaudinasi. Lažinuosi, šioje ligoninėje esi pirmas pacientas barbaras, – patraukiau jį per dantį. – O kodėl ji tau nepatinka? Ji jauna ir linksma, be to, ir atrodo neblogai.

Aleksas susiraukė.

– Šaipaisi iš manęs, Lile? Gal kuoktelėjai? – Ir patylėjęs pridūrė: – Man tas pats, ar ji jauna ir linksma, ar sena ir bjauri, ar graži ir patraukli. Noriu tik tavęs, Lile. Nejaugi dar nesupratai?

– Nepyk, Aleksai, aš tik pajuokavau.

Jis švelniai suspaudė delnais man veidą ir atidžiai pažvelgė į akis.

– Ir ačiū, kad antrą kartą išgelbėjai man gyvybę. Kaip aš šiame gyvenime tau atsilyginsiu?

– Aleksai, šį kartą tave išgelbėjo gydytojas japonas, o ne aš.

– Koks gydytojas?

– Pameni vyrą, fotografavusį dideliu fotoaparatu? Tai jis, laikydamas tau galvą virš vandens, išplukdė tave į krantą.

– Taip, pamenu.

Kiek patylėjęs Aleksas vėl prabilo:

– Atleisk, kad man nepavyko ištraukti Lopnoro pakabuko. Žinau, kad jis tau labai brangus.

– Aleksai, jaučiuosi labai kalta, kad vos nenuskendai, tad prašau daugiau neatsiprašinėti. Niekada. – Tada pamačiau jo akyse ašaras. – Kas dabar?

– Lile, žadėjau labai tavimi rūpintis ir tave ginti, bet neįstengiau. Pasirodo, tai tu mane du kartus išgelbėjai. Man labai gaila…

– Aleksai, liaukis. Kartais taip nutinka… – Ir patylėjusi pridūriau: – Gal ir gerai, kad Lopnoro pakabukas dingo.

– Kodėl?

– Tas daiktas grįžo pas savininką, ten, kur jo vieta. Manau, tai ženklas, rodantis man, kad atėjo laikas tą tragediją pamiršti.

Aleksas linktelėjo.

Jau lenkiausi jo pabučiuoti, tik staiga išgirdusi balsą sustingau.

– Sveiki. Labas rytas.

Atsisukusi pamačiau Akirą Muramačį.

Supažindinau abu vyrus ir pasakiau Aleksui, kad šis žmogus išgelbėjo jam gyvybę.

– Ačiū, daktare. Lieku jums skolingas.

Stipriai įdegusiame japono veide nušvito nuoširdi šypsena. Pastebėjau, kad jo dantys balti ir dailūs. Taip pat pamačiau, kad mano jauno mylimojo veidą palengva ima niaukti pavydas.

– Prašau vadinti mane Akira. Beje, turėtumėte dėkoti savo draugei, Aleksai. Ji narsi moteris. Jei nebūčiau laiku sustabdęs, ji būtų šokusi į ežero vandenis.

Aleksas pakėlė mano ranką sau prie lūpų.

– Žinau, man labai pasisekė.

– Užsukau pažiūrėti, kaip jaučiatės, – vėl tarė Akira. – Nelabai pasitikiu nuošalių Kinijos provincijų ligoninėmis. Leisite?

– Žinoma, – vienu balsu atsakėme mudu su Aleksu.

Jis pasilenkęs apžiūrėjo Alekso galvą.

– Tik noriu įsitikinti, kad jie pakeitė tvarstį ir kad žaizda švari. Rodos, jums viskas gerai.

Apsikeitus keliomis mandagumo frazėmis, Akira reikšmingai žvilgtelėjo į mane ir tarė:

– Manau, turėčiau palikti judu vienus. Lile, jūs turite mano viešbučio telefono numerį. Tad jei prireiks kokios nors mano pagalbos, praneškite.

Paspaudžiau jam ranką ir dėkinga nusišypsojau.

– Ačiū, Akira, jūs labai malonus.

Aleksas garsiai pridūrė:

– Dar kartą ačiū už išgelbėtą gyvybę, daktare.

Nulydėjau žvilgsniu Akirą, o tada atsisukau į savo mylimąjį.

– Aleksai, šis žmogus yra tavo dziuming enžen – „kilnus, gyvybę išgelbėjęs vyras“. Bet tavo balse neišgirdau nė menkiausios džiaugsmo gaidelės.

– Atleisk, Lile, aš dar prastai jaučiuosi ir nesu toks kaip visuomet. Nepyk. Manai, jis dabar ims manęs nemėgti?

Paėmiau jam už rankos ir nusišypsojau.