Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Tai bent, Aleksai, tu tikrai išmanai kinų kultūrą.

Jo veide pagaliau nušvito šypsena.

– Nepamiršk, kad baigiau kinų kalbos ir kultūros studijas Kolumbijos universitete.

– Gal dėl to kinai dažnai skundžiasi, kad praradę kokį nors paprotį turime vėl jo išmokti iš barbarų?

Aleksas apkabino mane per pečius.

– Būtent. Štai kodėl aš, barbaras, esu čia, su tavimi.

Ramiame, atvirame lauke aplink ežerą vaikštinėjo vos keli turistai: vieni šnekučiavosi, kiti mitriais pirštais spaudė savo fotoaparatų užraktus. Jauna mergina kelis kartus atsistojo drąsiomis pozomis, kad jos vaikinas ją įamžintų. Trys paaugliai kvailiojo, bandydami juokais vieną iš savo draugų įstumti į ežerą. Baugiai dideliu, rodos, profesionalams skirtu fotoaparatu, prisuktu ant trikojo, nuotraukas darė maždaug keturiasdešimtmetis ryškių veido bruožų vyras, tikriausiai japonas, apsirengęs juodus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, rusvai žalsvas kelnes ir užsidėjęs beisbolo kepuraitę, – greičiausiai fotoreporteris iš kokio nors garsaus kelionių žurnalo.

Man visuomet patiko, kai žmonės į savo darbą žiūri atsakingai ir pagarbiai, – kaip kad Aleksas mudviem ruošiantis keliauti dykuma. Svarsčiau, ar jis to išmoko iš savo pasipūtusių tėvų, ar augdamas perėmė iš ko nors kito. Šiaip ar taip, mano idealus vyras buvo apdairus ir romantiškas. Krisas taip pat būdavo romantiškas, – kai norėdavo pasimylėti.

Atsigręžusi žvilgtelėjau į Aleksą, jis atrodė giliai susimąstęs. Gal mąstė apie tragišką Lopnoro gyvenimą?

Apkabinau jį per juosmenį.

– Aleksai, apie ką galvoji?

– Tavo bičiulis ir visi jo artimieji ilsisi ežero dugne. Ar tai tiesa?

– Nebent Lopnoras išsigalvojo savo šeimos mirtį ir apsimetė, kad nusižudė. O kodėl klausi?

Įsiviešpatavo ilga tyla.

– Tau liūdna, Aleksai?

Jis atsiduso.

– Ar kas nors apie tai žino? – paklausė jis.

– Nemanau. Laikraščių čia nėra, o draugų Lopnoras, rodos, neturėjo. Bet iš tiesų aš nežinau.

Tada mudu sustojome pasigrožėti žalsvu kaip nefritas vandeniu.

– Aleksai, gal sukalbam maldą už Lopnorą ir jo šeimą?

– Žinoma.

Iš pradžių ketinau sukalbėti „Tėve mūsų“, bet staiga susigriebiau, kad Lopnoras buvo ne krikščionis, o uigūras, musulmonas. Kadangi nežinojau jokių musulmoniškų sutrų, net nenutuokiau, ar tokių apskritai yra, galėjau sukalbėti tik daugeliui žinomą budistų „Nammo Amita Fo“ – „Sveikas, Amida Buda“, – kaip manoma, tinkamą visur, visiems ir visada.

– Aleksai, už Lopnorą ir jo šeimą trisdešimt kartų sukalbėsiu „Tėve mūsų“ ir „Nianfo“7. Gali melstis kartu arba klausytis, – pasakiau imdama Lopnoro pakabuką ir suspausdama tarp maldai sudėtų delnų.

Aleksas reikšmingai nužvelgė nefritą, paskui mane.

– Puikus daikčiukas. Turbūt jis tau labai patinka.

– Taip, tikrai. Tai Lopnoro vestuvinė dovana žmonai, jis paliko man šį pakabuką atminimui.

Truputį pasvarstęs, Aleksas tyliai paklausė:

– Sakyk, ar bent truputį buvai jį įsimylėjusi? Gal vis dar gedi jo, todėl ir nesutinki už manęs tekėti? Atsakyk nuoširdžiai, Lile.

Širdį man prislėgė neapsakomas liūdesys, o akys prisipildė ašarų. Bet nepravirkau. Man jau ne kartą buvo šmėstelėjusi mintis, kad galbūt myliu Lopnorą, bet stengiausi vyti ją šalin. Buvau mergina, kuri sulaukusi šešiolikos rado dėl ko įsimylėti šiurkštų prekeivį žuvimis. Ieškojau vyro, galinčio mane mylėti taip, kaip tėvas manęs niekada nemylėjo.

– Aleksai, kartais pati nesu tikra dėl savo jausmų vyrams.

Jis atšlijo.

– Bet myliu tave, o ne Lopnorą. Tuo esu tikra.

– Gerai. – Jis uždėjo rankas man ant pečių ir spustelėjo. – Gal jau pradėkime melstis?

Tik staiga nugaroje pajutau aštrų skausmą ir krūptelėjusi surikau:

– Oi!

Į mane atsitrenkė vienas iš paauglių ir prunkšdamas, kumščiuodamasis su dviem savo bičiuliais nubėgo šalin. Jie nė nenumanė, koks siaubingas bus šis susidūrimas – Lopnoro pakabukas iškrito man iš rankų ir pliumptelėjo į vandenį.

Aleksas akimirksniu puolė į ežerą.

Persigandusi iš visų jėgų surikau:

– Ką darai, Aleksai?!

– Ištrauksiu tavo akmenį! – šūktelėjo jis.

Mano skruostais ėmė ristis ašaros.

– Aleksai, maldauju, grįžk! Neverta rizikuoti!

– Ne, grįšiu tik jį radęs!

– Aleksai, prašau grįžti!

Bet jis dingo man iš akių.

Prie kranto susirinko būrelis smalsuolių, tarp kurių buvo ir tie trys paaugliai.

Aleksas vis dar neišnėrė, tad po minutėlės ėmiau prašyti susirinkusių žmonių:

– Gal kas nors galėtų padėti mano draugui? Iškvieskite greitąją pagalbą!

Bet niekas nepasisiūlė padėti, niekas nepratarė nė žodžio.

Kiek vyresnis nei keturiasdešimties vyras tarė savo sūnui:

– Štai svetimšalis velnias skęsta Kinijoje.

Kitas jaunas vyrukas šūktelėjo:

– Kaip čia gali būti, kad tas barbaras nemoka plaukti, jei jo tėvynainiai olimpinėse žaidynėse laimėjo tiek daug medalių?

– Padėkite kas nors! – dar kartą surikau.

Žmonės nuleido galvas ir įbedė akis sau į batus.

Aš plaukiau prastai, be to, jau daug metų nebuvau užsukusi į baseiną. Bet negalėjau stovėti ir žiūrėti, kaip mano akivaizdoje žūva Aleksas. Ėmiau vilktis striukę, tik staiga atskubėjo anksčiau mano matytas fotografas.

Angliškai jis kalbėjo su akcentu.

– Jūs nežinosite, ką daryti. Likite čia.

Nieko nelaukęs nusviedė šalin kepuraitę, nusiėmė akinius, puolė į ežero bangas ir panėrė.

Trys paaugliai ėmė ploti.

Žiūrėjau į ežerą, – man rodos, visą amžinybę, – kankindamasi kaip įkaitusioje kiniškoje keptuvėje čirškanti žuvis, kol pagaliau fotografas išnėrė, o šalia jo iš vandens iškilo ir Alekso galva.

Atsargiai laikydamas Alekso galvą virš vandens, su ryžtu veide fotografas sparčiai yrėsi link kranto. Žmonės sveikino jį entuziastingais šūksniais, o mano skruostais bėgo džiaugsmo ašaros.

Minia ėmė grūstis artyn, pagaliau jis išvilko Aleksą į krantą. Tuoj pat pribėgau ir atsiklaupiau prie jų. Nubraukiau Aleksui nuo akių sulipusius – šį kartą klusnius – plaukus ir paliečiau veidą.

– Aleksai, kaip tu? Maldauju, pasakyk ką nors.

Bet jis neatsiliepė. Fotografas apžiūrėjo jo gerklę ir patikrino pulsą. Tada kelis kartus stipriai paspaudė Aleksui krūtinę ir jam iš burnos pliūptelėjo vanduo. Man besiblaškant iš nevilties, Aleksas pradėjo kosėti ir pamėgino sėstis.

Po kelių minučių jo veidą iškreipė kančia ir jis išlemeno:

– Mano galva…

Fotografas atidžiai apžiūrėjo jam galvą ir, norėdamas sustabdyti kraujavimą, prispaudė prie jos rankšluostį. Tada pasakė man:

– Man rodos, nerdamas jūsų draugas galva trenkėsi į akmenį. Turime nugabenti jį į ligoninę ir įsitikinti, ar nėra smegenų sukrėtimo. Be to, jam reikia susiūti kelias žaizdas.

– Dieve mano…

Tarsi to būtų maža, jis pridūrė:

– Be to, jį galėjo ištikti hipotermija.

– Kas tai?

– Pabuvus šaltame vandenyje, jo kūno temperatūra galėjo per daug nukristi.

– Ir kur žinote?

– Aš gydytojas.

Tyliai, kad Aleksas nenugirstų, paklausiau:

– Ar jo gyvybei gresia pavojus?

Vyras man pašnibždomis atsakė:

– Nemanau. Ir vis dėlto, negalime būti tikri, kol nepadaryta rentgenograma. Panele, likite čia, rūpinkitės savo draugu ir laikykite prispaudusi prie žaizdos rankšluostį. O aš paieškosiu pagalbos ir tuoj grįšiu.