Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Kai įpuoliau į kambarį, Aleksas nustebęs įbedė į mane akis.

– Kas nutiko?

Tebešnopuodama paklausiau:

– Aleksai, ar eisi į tualetą?

– Taip, kodėl ne? – Jis šyptelėjo. – Ar ten kas nors yra?

– Ne.

– Tai kas yra?

– Aš jau žinau, o tu dar sužinosi, – sukikenau. – Gerai pagalvok, ko nori, nes… gausi savo „kriu kriu“…

Aleksas suglumęs dėbtelėjo į mane, pasiėmė tualetinio popieriaus ir išėjo. Kol jis, džiaugsmingai sveikinamas mėgstamų savo kriuksių, tvarkys reikalus, nusprendžiau pasivaikščioti ir nusiraminti. Tiesą sakant, žemėje nebuvo į ką žiūrėti, išskyrus kelis telefonų stulpus ir prie jų šmirinėjančius smulkius driežiukus. Bet dangus buvo įspūdingas, skaisčiai raudonas, paryškintas kelių raudonai auksinių debesų. Tolumoje stirksantis, krūmais apaugęs nudžiūvusio medžio kamienas, rodos, mėgina pasiekti dangų ir tarsi sujungti dangų ir žemę. Vaizdas buvo toks netikėtas ir nuostabus, kad užsimiršau ir pasijutau tarsi pirmasis žmogus pačioje laikų pradžioje. Nuskubėjau į viešbutį pasiimti fotoaparato ir nulėkiau daryti nuotraukų.

Pragydęs paukštis ir temstantis dangus grąžino mane į tikrovę. Man dingtelėjo, kad Aleksas tikriausiai jau grįžo ir dėl manęs nerimauja. Vėl tekina pasileidau į viešbutį.

Pamačiusi jį lovoje kietai įmigusį ir lengviau atsikvėpiau. Vargšelis! Visą dieną vairavęs, matyt, labai nuvargo. Bet aš jaučiausi visiškai žvali, tad klestelėjusi ant sofos įsijungiau televizorių, prisukau garsą ir pamėginau rasti ką nors įdomaus, kas galėtų atstoti man draugiją. Deja, smarkiai „snigo“ – ne lauke, žinoma, o ekrane. Kelias minutes pasukinėjusi anteną, pagaliau susigaudžiau, kad rodomas kung fu filmas: nuožmūs veidai, greitas ir energingas mosavimas kojomis ir kumščiais ir Briuso Li stiliaus šūkavimai. Dar po kelių minučių, per „siaučiančią pūgą“ nepavykus suprasti, kas yra teigiamas herojus, o kas blogiukas, išjungiau televizorių.

Pagaliau, įveikta nuobodulio, išjungiau šviesą ir įsirangiau į lovą. Nors Aleksas kietai miegojo, jaučiau, kaip mane apgaubia jo kūno šiluma. Be to, man palengvėjo supratus, kad šiąnakt nesimylėsime, mat atrodė, jog Aleksas neprabus iki ryto. Ir vis dėlto net kietai miegodamas kartais jis mane apkabindavo, suspausdavo ranką arba paliesdavo koją, o tada patenkintas kažką sumurmėdavo ir vėl užmigdavo.

Jaunas mano mylimasis, – jis tylėjo ir nejudėjo, tik jo krūtinė truputį kilnojosi, – tiesiog akyse tapo vaiku. Matant, koks jis tyras ir pažeidžiamas, mane užplūdo neapsakomas švelnumas. Motiniškas balsas man kuždėjo, kad tai aš turėčiau jį ginti ir juo rūpintis, o ne atvirkščiai. Vargšas berniukas, jis tikriausiai daugybę metų kentėjo dėl to, kad tikrieji tėvai jį paliko, o įtėviai iš tiesų jo nemylėjo. Jis, ko gero, jautėsi labai vienišas. Neprisiminiau, kad Aleksas kada nors būtų man užsiminęs apie savo drauges ar draugus. Ar jis apskritai jų turėjo?

Prisiglaudžiau prie Alekso, įsikniaubiau į nuogą jo krūtinę ir tamsoje pajutau, kad mudviejų širdys plaka vienu ritmu. Jau buvau bepamirštanti visus dienos rūpesčius, tik staiga dešiniame nykštyje pajutau aštrų, diegiantį dūrį ir garsiai surikau:

– Aaai!

Aleksas kaip įgeltas pašoko iš lovos ir prisitraukė mane.

– Tu sužeista? – paklausė išsigandęs ir globėjiškai mane apkabinęs.

– Mano pėda!

– Palauk, – tarė jis ir nuėjo uždegti šviesos.

Jausdama, kad pulsuojantis skausmas stiprėja, šūktelėjau:

– Aleksai, mano dešinys nykštys!

– Nejudink ir leisk apžiūrėti. – Jis atsiklaupė prie lovos ir pakėlė mano pėdą. – O Dieve, jis raudonas ir sutinęs.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas ėmė stipriai čiulpti mano nykštį vis išspjaudamas rusvą skystį. Buvau tokia išsigandusi, kad net nepaprašiau jo liautis. „O Dieve, aš dar nepasiruošusi mirti. Prašau, leisk man įžengti ir išeiti iš šios siaubingos dykumos!“

Pagaliau Aleksas liovėsi, – stambūs prakaito lašai sruvo jam per kaktą ir ritosi skruostais.

Nutaisęs mirtinai rimtą veidą, jis pasakė:

– Lile, bus geriausia, jei tuoj pat važiuosim į ligoninę.

Nors šiuos žodžius jis ištarė švelniai, supratau, jog tai įsakymas, o ne pasiūlymas.

Registratūros darbuotojas kietai miegojo ant sulankstomos lovelės, bet Aleksas, prakalbęs įsakmiu tonu, jį prikėlė ir pareikalavo paaiškinti, kaip pasiekti ligoninę.

Kas vyko toliau, nepamenu. Žinau, kad Aleksas nunešė mane į visureigį ir nugabeno ligoninėn, tik nenutuokiau, kur ji buvo. Jaunas gydytojas nuspurusiu chalatu apžiūrėjo mano nykštį, išvalęs sutvarstė žaizdą ir suleido vaistų. Mudu su Aleksu pajutome didžiulį palengvėjimą, kai jis pasakė, kad įgėlimas – tikriausiai skorpiono – yra skausmingas, bet ne mirtinas. Tačiau per naktį turėjau likti ligoninėje ir būti stebima. Išgirdusi šias „geras“ naujienas, susmukau ant dėmėtos ligoninės lovos.

Anksti iš ryto pas mane vėl atėjo gydytojas. Apžiūrėjęs nykštį pakeitė tvarstį ir suleido dar vaistų. Tada padavė man plastikinį maišelį su vaistais ir paaiškino, kaip juos vartoti. Nuoširdžiai jam padėkoję ir sumokėję, mudu su Aleksu išėjome iš ligoninės ir grįžome į viešbutį.

Pamatęs Aleksą, nešantį mane per slenkstį, atskubėjo viešbučio šeimininkas.

– Ar viskas gerai?

Mudu linktelėjome jam ir padėkojome. Bet, Aleksui jau ketinant nešti mane į kambarį, šeimininkas rankos mostu jį sustabdė.

– Palaukite, palaukite, – pasakė jis, imdamas iš stalčiaus juodą plastikinį maišelį ir duodamas jį mums. – Pažiūrėkite.

Aleksas mane nuleido. Žvilgtelėję į maišelio vidų pamatėme į mus spoksantį didžiulį rausvai rudą gyvą skorpioną su daugybe kojų!

Aleksas mitriai užspaudė maišelį, o aš sunerimusi šūktelėjau:

– Oi!

Du ant sofos sėdintys ir šnekantys vyrai atsigręžė ir sužiuro į mus.

Šeimininkas šyptelėjo.

– Tai tik vabalas, panele.

Staiga maišelis šleptelėjo ant grindų ir iš jo išropojo baisus gyvis – nors pats atrodė gana siaubingai, vis tiek stengėsi greičiau sprukti iš čia savo bjauriomis kojomis.

– Sutrėkšk jį! – suspigau.

Aleksas jau norėjo užminti tą didelį vabalą, bet viešbučio savininkas jį sulaikė.

– Ne! – pareiškė jis ir mostelėjo į mūsų kambarį. – Kol jūsų nebuvo, aš jį ten pagavau.

Aleksas man tarė:

– Tai jis. Šis skorpionas įgėlė tau į nykštį!

Jis antrą kartą pakėlė pėdą, bet šeimininkas ir vėl jį sustabdė.

Šis plačiai besišypsantis vyras įdegusiu veidu kreipėsi į Aleksą:

– Drauguži, būk kilnus. Šį vakarą iš to skorpiono išvirsiu labai gardžios ir sveikatai naudingos sriubos.

Išgirdę minint sriubą, abu vyrai pašoko nuo sofos ir atskubėjo prie mūsų.

Ir vienu balsu sušuko:

– Skorpiono sriuba?!

Vienas iš jų, merkdamas akį savo bičiuliui, pridūrė:

– Labai stiprina vyrų potenciją!

Draugas jam pritarė:

– Neprilygstamai stiprina gyvybines vyro jėgas ir gerina apsilpusią sėklą!

Pokalbis apie man į nykštį įgėlusį skorpioną, kuriam netrukus lemta tapti vyrų jėgas stiprinančia sriuba, vis labiau įsibėgėjo, tad Aleksas mane apkabino ir paėmęs ant rankų nunešė į mūsų kambarį.

25

Nedaug trūko, kad būtume neišėję

Po dviejų dienų, per kurias sąžiningai gėriau vaistus ir gulėjau lovoje, nykščio tinimas beveik atsileido. Mudu su Aleksu sutarėme, kad reikia tęsti kelionę. Prieš mums išvykstant baiminausi, kad Aleksas vėl mane aplenks ir apmokės viešbučio sąskaitą (jis, pasinaudodamas mano liga, jau padengė gydymo ligoninėje išlaidas), tad jam nuėjus į tualetą slapta nusėlinau į registratūrą ir viską sutvarkiau. Grįžęs jis nunešė mūsų bagažą į visureigį ir mudu vėl buvome pasirengę leistis į kelią.