Man ausyse garsiai ir aiškiai nuskambėjo šie mokytojo žodžiai. Atsidusau. Ar tai reiškia, kad šioje kelionėje turėjau suvilioti ir daugiau vyrų?
Išėjusi iš šventyklos iš karto išvykau į Urumčį, o tada vėl užsiregistravau „Sindziango“ viešbutyje. Visą naktį prasivarčiau lovoje negalėdama užmigti. Iki šiol mano susitikimas su Sklendžiančia Gerve buvo pats baisiausias įvykis, baisesnis net už akistatą su Plaukiančiu Debesimi, nors ta baimė buvo kitokia. Nieko nuostabaus, kad vienuolis galėjo būti nesąžiningas ir ištvirkęs, bet mokytojo pranašystės ir jo gervė, sklendžianti tarp paslaptingų žvaigždžių, pranoko išmintingiausius mano kaip rašytojos samprotavimus ir lakiausią vaizduotę.
Kokie kiti jaudinantys ir pavojingi keliai pažymėti mano gyvenimo žemėlapyje? Kokios žvaigždės man virš galvos spindi aiškiai ir ryškiai? Meldžiausi, kad jos lemtų džiaugsmą, ne liūdesį; juoką, o ne ašaras; meilę, bet ne sielvartą. Meldžiausi, kad mano Reinkarnacijos žvaigždė ryškiai šviestų ir parodytų man kelią namo.
Kitą dieną, anksti rytą, tuoj po pusryčių užsisakiau lėktuvo bilietą į Niujorką. Laikydama rankose storą pluoštą popierių, iš pradžių jaudinausi, paskui sunerimau ir ėmiau svarstyti, ar teisingai elgiuosi išvykdama iš Kinijos įpusėjus savo misijai, nors ir kelioms dienoms. Tačiau taip pat jaučiau, kad ši pertrauka reikalinga mano psichinei ir fizinei sveikatai.
Dykumoje nesimaitinau taip, kaip derėtų, nes vietinių gyventojų maisto nemėgstu. Man nepatiko uigūrų tradicija plėšyti nang duoną į gabalėlius ir prieš valgant mirkyti saldžioje arbatoje su pienu. Negalėjau pakęsti ir ėrienos dvoko, bet avienos šiuose kraštuose valgoma daug: keptų avinų, avienos šašlykų (tai ant atviros ugnies kepti ėrienos gabalėliai, suverti ant bambukinės lazdelės), virtinių su troškinta aviena, pyragų su avienos ir svogūnų įdaru, virtų makaronų su paskrudinta aviena. Man labai trūko rafinuotų Kriso patiekalų ir daugybės restoranėlių Manhatane, kuriuose siūloma įvairiausių šalių virtuvės patiekalų.
Paskui išvykau į kaimelį. Grįžusi nusiprausiau, aprašiau dienoraštyje susitikimą su Sklendžiančia Gerve ir Ahungu, o tada nuėjau pas Keku pranešti, kad netrukus išvažiuoju. Mudvi sėdėjome trobelėje, o šalia žaidė Mitas.
– Kam grįžti? Kaime negerai? – paklausė ji.
– Ne, Keku, juk žinai, kad mėgstu šį kaimelį. Bet man reikia atsipūsti. Gyvenimas dykumoje man per sunkus, be to, aš nepratusi prie tokių valgių, tad maitinuosi ne taip, kaip derėtų.
– Amerikoje maistas labai geras?
– Taip, juk tai turtingiausia valstybė pasaulyje.
– Kaip ir žmonės, per mėnesį uždirbantys tūkstantį?
Keku turėjo galvoje kainą, kurią sumokėjau už dramblio kaulo apyrankę – už ją būtų išėjusios dvi avys, tuzinas vištų, naujas dviratis Mitui ir nauja keptuvė jai.
Mudvi nusijuokėme.
– Tau čia patinka?
Aš linktelėjau.
– O tam jaunuoliui?
– Tu jį matei?
– Žinoma. – Keku bakstelėjo sau į krūtinę. – Ar jis čia svarbus?
– Ir taip, ir ne.
– Ir taip, ir ne? – Ji priekaištingai į mane žvilgtelėjo ir mostelėjo į sūnų. – Žiūrėk, Mitui ketveri. Ištekėjau aštuoniolikos, todėl dabar jau senė.
Aš prunkštelėjau.
– Keku, tai kas tuomet aš, sulaukusi dvidešimt devynerių? Senelė?
Tą akimirką Mitas puolė Keku į glėbį ir priglaudė apvalią savo galvą prie putlios mamos krūtinės. Keku nusišypsojo sūnui ir juokaudama ėmė kalbėtis su juo uigūriškai.
Mitas pakėlė į mane dideles, nuostabos kupinas akis ir garsiai ištarė:
– Močiutė!
Mudvi su Keku pratrūkome nesutramdomu juoku. Nurimusi išsiėmiau iš kišenės ledinukų ir padaviau berniukui.
Keku tarė:
– Panele Lin, greitai gimdyk vaiką. Jei ne, tuoj būsi per sena. Vaikas vargina, bet teikia laimės. Senė be vyro – ne taip blogai, bet senė be vaikų – labai liūdna.
Tarsi gavusi ženklą, besileidžianti saulė ėmė dažyti dangų tragiška, geltonai rausva spalva. Ar pasenti – taip siaubinga? Veidas pilnas raukšlių, rankos nusėtos dėmėmis, buvę mylimieji dingę? Ir tada man prieš akis iškilo švariai nuskustas ir švelnus Alekso veidas, – liūdnas ir maldaujantis, tarsi dar kartą prisiekiantis man amžiną meilę.
– Taip manai? – paklausiau ir pataršiau plaukus Mitui, vyniojančiam ledinuką ir grūdančiam jį į burną.
– Taip! – už motiną atsakė sūnus, tik šį kartą literatūrine kinų kalba ir pilna burna.
TREČIA DALIS
22
Vėl Niujorke
Taip ilgai nebuvus namie, mano butas Niujorke atrodė pažįstamas, bet kažkoks apleistas kaip neprižiūrimas šunytis. Nusprendžiau nupirkti gėlių ir augalų, kad būtų jaukiau. Bet pirmiausia ilgai gulėjau karštoje burbulinėje vonioje, – tokios prabangos nebuvau patyrusi jau keturis mėnesius. Todėl, kai deginamai karštas ir kvapnus vanduo aptaškė man odą, iš lūpų išsiveržė kelios palaimingos dejonės. Stipriai trindamasi kūną, kad nuplaučiau dykumos ir dvidešimties valandų skrydžio dulkes, pajutau, kaip geidžiu vyro prisilietimo.
Geidžiau Alekso, bet paskambinau Krisui. Nenorėjau net galvoti kodėl.
Mano skambutis buvusį mano profesorių, rodos, ir sukrėtė, ir pradžiugino.
– Lile, galėjau paimti tave iš oro uosto. Kodėl nepaskambinai?
– Atleisk, Krisai, bet iki taksofono būčiau turėjusi kulniuoti tris kilometrus, be to, dauguma jų vis tiek neveikia.
Pamelavau. Žinojau, jei būčiau tikrai norėjusi, būčiau radusi būdą jam paskambinti.
– Gerai, lik, kur esi, atvažiuoju.
– O tavo žmona ir sūnus?
– Šį rūpestį palik man.
– Krisai… – numykiau, staiga gailėdamasi, kad skambinu. – Pamaniau… Gal būtų geriau, jei liautumės susitikinėję? Tai neteisinga…
– Lile, dėl mudviejų padėties labai apgailestauju. Bet duok man laiko. O šį vakarą, būk gera, leisk man pamatyti tavo gražų veidą ir kūną. Pasiilgau tavęs.
– Nori susitikti vien dėl sekso?
– Ne, noriu pasimatyti su tavimi. Ir, taip, trokštu pasimylėti.
– Iš kur žinai, kad šio vakaro neleidžiu su kuo nors kitu?
– Su kitu? – Kriso balsas staiga nuskambėjo taip, lyg jis būtų supykęs ir įsižeidęs. – Ar tai tas pats vyras, kurio laukei paskutinį vakarą prieš iškeliaudama?
– Ne, sakiau tau, kad tą vakarą jokio vyro nebuvo.
Nors šiuos žodžius ištariau labai piktai, iš tiesų Kriso pavyduliavimas man glostė savimeilę.
– Tai kaip dėl šio vakaro?
– Pagyvensim, pamatysim.
Erzinti tavęs geidžiantį vyrą taip pat neapsakomai malonu, kaip ir pagaliau suvokti, kad, tiesą sakant, jis tau nelabai reikalingas.
– Tada atvažiuoju. Ir, kai būsiu su tavimi, prašom manęs nekankinti.
– Palauk, Krisai, kas čia ką kankina?
– Maldauju. Kaip įmanydamas stengiuosi spręsti mūsų problemą, tik duok man laiko.
– Imk, kiek tik reikia, – suniurnėjau ir padėjau ragelį.
Supratau, kad į Jungtines Valstijas grįžau ne dėl to, kad negaliu pamiršti Kriso, o todėl, kad galvoju apie Aleksą, nors prieš jam išvykstant mudu smarkiai susikivirčijome ir aš vis dar neįsivaizdavau bendros mudviejų ateities. Jeigu laikau save linkusia į nuotykius ir riziką, kodėl turiu jaudintis dėl mūsų amžiaus skirtumo? Ogi todėl, kad kai pirmą kartą pasimylėjau, Aleksas tikriausiai tebuvo devynerių ir ėjo į ketvirtą klasę. Kai man sukaks keturiasdešimt ir gyvenimo saulutė ims leistis, jis bus trisdešimt dvejų, pačiame jėgų žydėjime.
Mano nuomone, visi vyrai – jauni ir seni, gražūs ir nelabai, turtingi ir vargšai – serga Alcheimerio liga, įsimetančia ne į smegenis, o į penius. Net gyvatė visada paršliaužia į tą pačią olą. Bet penio karma – klajoti ir pamiršti, į kurią olą – ypač jei ji gerai pažįstama – grįžti.
Читать дальше