Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Suglumusi linktelėjau.

Jis kalbėjo toliau:

– Jūsų gyvenime stipriai ir ryškiai šviečianti pinigų žvaigždė papildo reinkarnacijos žvaigždę. Štai kodėl atsidūrėte Šilko kelyje ir ieškote turtų bei nuotykių. – Kiek patylėjęs, senis pridūrė: – Ir pavojų.

Išgirdus žodį „pavojus“, mane nukrėtė šiurpas.

– Panele Lin, tapsit labai turtinga ir garsi.

– Esate labai malonus taip sakydamas, mokytojau Sklendžianti Gerve. Bet aš labai neturtinga ir nė nenutuokiu, kaip užsidirbti pinigų.

Ir vėl melavau. Šiaip ar taip, gavusi penkiasdešimt tūkstančių Jungtinių Valstijų dolerių už šią kelionę ir netrukus gausianti tris milijonus, negalėjau tvirtinti esanti vargšė.

Bet melavau toliau:

– Mokytojau, aš vos galą su galu suduriu ir man padeda buvęs mano profesorius. Tad kaip užsidirbsiu daug pinigų?

– Aš nepranašauju, kas tiksliai atsitiks. „Kaip?“ – ne mano rūpestis. Beje, didžiulę sumą užsidirbsit savo pastangomis, o ne gausit iš kito asmens.

Juk aš turėjau gauti tris milijonus iš kito asmens!

– Bet jūsų gyvenimo žemėlapyje tėvo ir motinos rūmai nėra deramoje vietoje, o tai reiškia, kad jūsų karminis ryšys su tėvais silpnas. Tikrai labai silpnas.

Nieko jam neatsakiau, tik prisiminiau velionį tėvą, kurio baisiai nekenčiau, ir mirusią mamą, kurią labai mylėjau, – tikėjausi, kad vienas dabar pragare, o kitas danguje.

Trumpam įsivyravo tyla, o tada, pasukdamas pokalbį kita linkme, senis vėl prabilo:

– Vadinamoji jūsų teta… Ji jums ir gera, ir bloga. Kai prieš dešimt metų pas mane atėjo, jai verkiant reikėjo pagalbos ir globos. Deja, mano patarimo ji nepaklausė. Todėl ir kentėjo. Į dangaus valią negalima numoti ranka.

– Kaip ji kenčia?

– Ir fiziškai, ir dvasiškai. – Jis kiaurai pervėrė mane nieko nematančiomis, po tamsiais akiniais paslėptomis akimis. – Panele Lin, jūs vienintelė galėsit išgelbėti ją iš tos kančių jūros. Jūs esate jos guižen .

Žinojau, kas yra guižen – kilnus asmuo. Tai žmonės, – taip pat ir visiškai nepažįstami, – kuriuos gali sutikti savo gyvenimo kelyje ir kurie tau besąlygiškai padės, gal net išgelbės gyvybę. Trumpai tariant, angelai. Bet kaip silpna jauna moteris, tokia kaip aš, gali būti Mindės Medison guižen ?

Mažame kambarėlyje vėl nuskambėjo stiprus mokytojo balsas.

– Vieną dieną suprasit, ką visa tai reiškia. O kol kas jūsų laukia ilga ir sunki kelionė. Bet nesijaudinkit, už pastangas jums bus dosniai atlyginta. Tik turit būti atsargi – labai atsargi. O dabar prašom atidaryti man duris.

Kai jas pravėriau, jis, atsisukęs į išėjimą, sušuko:

– Ahungai, ar sriuba jau paruošta?

– Mokytojau, ar iš tokios tolybės Ahungas gali jus girdėti?

Senis linktelėjo.

– Taip jį kviečiuosi jau daug metų, nuo to laiko, kai man įsimetė artritas ir negaliu visą laiką eiti jo pasikviesti. Per tiek metų jis išlavino labai jautrią klausą.

Netrukus Ahungas išdygo prie durų su padėklu rankose. Jis atsargiai padėjo ant stalo du garuojančius dubenėlius. Prieš išeidamas pasilenkė ir pašnabždėjo man į ausį:

– Panele Lin, tai labai maistinga tetervino sriuba, pagardinta nepaprastai brangiu laukiniu ženšeniu.

Dabar, kai kambaryje buvo jo mokinys, mokytojas stengėsi kalbėti tyliau.

– Ahungai, dirbk savo darbą nesigirdamas, juo labiau – mūsų garbingiems svečiams. Be to, nieko nešnibždėk svečiui į ausį, nes šioje tyroje žemėje nėra ką slėpti. Eik į kitą kambarį ir valgyk sriubą.

– Taip, mokytojau, – atsakė Ahungas, mirktelėjo man ir nenoromis išnešė savo liesą užpakalį pro duris.

Mokytojas jam pavymui šūktelėjo:

– Ahungai, kiek kartų tau sakiau nemerkti akies garbingiems mūsų svečiams, išskyrus mažus vaikus?!

– Klausau, mokytojau!

Ar tikrai šis nukaršęs senis aklas? Ir tuomet, tarsi norėdamas išsklaidyti mano abejones, Sklendžianti Gervė nusiėmė akinius ir ėmė valyti juos nosine.

– Nuo sriubos garų rasoja mano akiniai, – tarė jis, o tada pakėlė akis ir įbedė į mane nieko nematančius vyzdžius – du balto drumsto stiklo rutuliukus, panašius į kelias dienas saulėje pragulėjusios žuvies akis.

Žvilgtelėjau į jį, mėgindama sulaikyti besiveržiantį „o Dieve!“, ir paskubomis nusukau akis. O jei seniui šeštasis, septintasis ar net aštuntasis jausmas pakuždės, kad į jį spoksau? Nors sriuba buvo beveik verdanti, jaučiausi šąlanti.

– Vaišinkitės, panele Lin, – paragino jis vėl dėdamasis akinius.

Ėmėme valgyti gardžią, či prisotintą sriubą. Sklendžianti Gervė srėbė garsiai, šliurpdamas, – vaikystėje už tokį valgymą būdavau griežtai barama.

Senis valgydamas kalbėjo:

– Galit garsiai srėbti pasiskonėdama. Ši sriuba išvirta iš jang produktų, kad šildytų.

Pakėliau akis nuo dubenėlio.

– Iš kokių jang produktų?

– Tetervino mėsos, laukinio ženšenio, džiovintų longanų, dar vadinamų drakono akimis, minkštimo ir raudonų uogų, virtų ant laužo, kurį sukrovėme iš tikrų miško malkų, džiovintų kelis mėnesius saulės atokaitoje mūsų kieme. Ahungas sąmoningai parinko šiuos produktus, kad jie papildytų jūsų in prigimtį.

Ar jis žino, kad turiu in akį?

Nurijusi paskutinį sriubos lašą, pasakiau:

– Mokytojau Sklendžianti Gerve, ir sriuba, ir jūsų pranašystės puikios. Nuoširdžiai dėkoju, kad buvote toks dosnus ir skyrėte man tiek daug savo brangaus laiko. Manau, man jau laikas keliauti ir netrukdyti judviem su Ahungu. Aš… sumokėsiu jam išeidama.

Nors Ahungas pasakojo man, kad mokytojas užmokesčio nebeima, vis dėlto, mano nuomone, turėjau pasiūlyti atlygį.

Atsistojau ketindama eiti, bet mokytojas Sklendžianti Gervė mostu liepė man vėl sėstis.

– Palaukit truputį, panele Lin. Dar minutėlę pasėdėkit.

Atsisėdau. Staiga išsigandau, kad senis paprašys daugiau, nei galėsiu sumokėti neužsitraukdama finansinių sunkumų.

Tačiau jo klausimas mane nustebino.

– Ar turit kažką pasikabinusi ant kaklo?

Instinktyviai kilstelėjau ranką ir paliečiau Lopnoro pakabuką.

– Taip, o iš kur žinote?

Ir tuoj pat pasigailėjau paklaususi, mat senis tuos žodžius galėjo suprasti kaip užuominą apie neregystę.

– Nuo tos akimirkos, kai įkėlėt koją į šį kambarį, tyrinėju jūsų či ir jaučiu, kad stipriausia jos dalis sklinda jums nuo kaklo. Nešiojat baltą nefritą, tiesa?

– Taip, bet iš kur žinot, kad tai nefritas ir kad jis baltas?

Gal vis dėlto jis tik vaidina esąs aklas?! Šarlatanas! Tik… kaip tada paaiškinti, kad jo akys blausios, panašios į padvėsusios žuvies? Gal jos kaip nors ypatingai išdažytos?

– Panele Lin, nefritai būna šimtų ir net tūkstančių metų senumo. Taigi tokius virpesius gali skleisti tik nefritas, o ne sidabriniai ar auksiniai papuošalai, kuriuos auksakaliai ir sidabro meistrai pagamino palyginti neseniai. Kadangi seni nefritai yra sugėrę či iš kosmoso ir daugybės buvusių jų savininkų, jie skleidžia labai stiprius ir sunkiai perprantamus virpesius.

Vėl paliečiau Lopnoro pakabuką.

– Mokytojau, kokius virpesius skleidžia šis akmuo?

– Nusiimkit jį ir leiskit man paliesti.

Nusikabinau nefritą ir padaviau pranašautojui.

Senis pasidėjo nefritą ant rausvo mėsingo delno, paglostė, patrynė, pakilnojo ir pamėtėjo. Tada purtydamas galvą tarė:

– Panele Lin, geriau daugiau jo nenešiokit.

Šį kartą šokau prieštarauti: