Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Bet, mokytojau, tai labai brangi mielo mano bičiulio dovana!

Prisiminiau dramblio kaulo apyrankę, už kurią suplojau tūkstantį renminbių ir kurią Keku išmetė kaip kokią šiukšlę. Ne, tikrai neketinau to paties daryti su savo brangaus velionio draugo palikimu.

– Tuomet juo labiau neturėtumėt jo dėvėti. Mat to žmogaus dvasia vis dar labai prisirišusi prie šio akmens, todėl jis trikdo jūsų pusiausvyrą, ypač nepalankiomis akimirkomis – kai sergate, pasiklystate ar išsigąstate.

– Bet tai – tik pakabukas.

Vakarietiškas mano protas tebetikėjo, kad neseniai mane ištikusią ligą sukėlė užterštas turgaus oras, o ne tokie paistalai kaip dramblio kaulo apyrankėje apsigyvenusi dvasia.

– Akmenų, ypač nefrito, poveikis labai stiprus, – sušnabždėjo Sklendžianti Gervė ir apsilaižė raukšlėtas lūpas. – Būsiu atviras, panele Lin. Bijau, kad šis nefritas yra sugėręs per daug ašarų. Jeigu jį dėvėsite, ir jums teks jas lieti. – Kiek patylėjęs, senis pridūrė: – Ankstesnis jo savininkas… Tokiam gyvenimui kaip jo atpirkti reikės verkti daugybę metų.

– Iš kur žinote, kad anksčiau nefritas priklausė vyrui?

– Toje či labai stiprus jang elementas.

Pritariamai linktelėjau.

O jis kalbėjo toliau:

– Tas vyras… jus myli. Labai stipriai.

Atsidusau ir pasakiau:

– Mano bičiulis nuskendo ežere.

Mačiau, kaip po akiniais paslėptos, į padvėsusios žuvies panašios mokytojo akys ėmė lakstyti į šalis.

– Ne ežere, o ašarose.

Man nespėjus praverti burnos, senis vėl prabilo:

– Tai tebuvo materiali tos nelaimės išraiška. O tiesa yra ta, kad jis nuskendo ašarose, pralietose dėl mylimos moters. Arba moterų. Prašom papasakoti man tą istoriją.

Papasakojau. Ir šį kartą išklojau visą tiesą, nes Lopnoras su Minde Medison neturi nieko bendra.

Man baigus kalbėti, Sklendžianti Gervė sunkiai atsiduso:

– Ak… Žinote, panele Lin, pagal sumanųjį violetinį skaičiavimą, visiems mums dangaus lemta gyventi šimtą dvidešimt metų. Bet kadangi šis purvinas pasaulis kupinas visokiausių pavojų ir mus sučiupti tykančių pražūtingų spąstų, gyvi lieka tik tie, kuriems pavyksta jų išvengti. Kiekvienas iš mūsų gimė po dvylika žvaigždžių, valdančių mūsų gyvenimą. Gyvenimo žvaigždė lemia mūsų charakterį, Reinkarnacijos žvaigždė – mūsų poelgius. Jei randame dermę tarp jų, galime sulaukti šimto dvidešimties metų.

Ar mokytojas jau artėja prie šimto dvidešimties?

Jis atsiduso:

– Niekas neišvengia šio pasaulio pinklių, tiesa?

Staiga man dingtelėjo, kad šie tamsūs akiniai ir nereginčios akys galbūt slepia skaudžią meilės istoriją. Kelias akimirkas dvejojusi, ištariau nederamą klausimą:

– O jūs, mokytojau?

Jo atsakymas mane nustebino.

– Žinoma, ir aš.

– Norite pasakyti, kad…

Ketinau paklausti, ar ir jam širdį užgavo moteris, o gal kelios moterys?

Bet mokytojas tarė:

– Nors esu pasaulietis, ne vienuolis, niekada nebuvau vedęs. Turėti šeimą man visą gyvenimą trukdė Ahungas ir ši šventykla.

Šyptelėjau.

– Ahungas – labai mielas žmogus.

– Mielas? Gal ir mielas, bet ir bjaurus. Jei tik būtumėt turėjusi progą drauge su juo pagyventi!

Mudu nusijuokėme.

Praėjo kelios minutės. Senis vėl „žvilgtelėjo“ į pakabuką ir surimtėjo.

– Jei nešiosit jį ant kaklo kaip dabar, jūsų gyvenimą persmelks blogi virpesiai.

– Bet Lopnoras manęs nenuskriaus net ir miręs!

– Sąmoningai ne, bet gali nuskriausti netyčia. Jei šis akmuo jums brangus, grįžusi namo suvyniokit jį į švaraus audeklo, geriausia šilko, skiautę ir padėkit sausoje, vėsioje vietoje. Taip nedrumsit nefrito ramybės ir jausitės jam artima. Bet nenešiokit jo ir saugokitės, kad jis nesiliestų jums prie odos.

Jis atidavė man pakabuką.

– Kol kas dar galit jį pasikabinti. Kitaip kas nors gali jį pavogti arba pati galit pamesti per ilgą kelionę atgal. Bet grįžusi namo nepamirškit jo nusiimti.

– Labai ačiū jums už patarimą, mokytojau, – tariau kabindamasi nefritą ant kaklo. Ir man staiga pasirodė, kad jį slegia sunki kapsinčių ašarų našta.

– Panele Lin, gyvenat nerūpestingą, persikų žiedų spalvos gyvenimą. Galbūt tai, kad vyrai laksto paskui jus, glosto jums savimeilę ir teikia malonumą. Bet galų gale geriausia būtų likti su vienu iš jų. Aistra ir geismas išsisklaidys kaip dūmai ir dulkės. O tikra meilė – amžina.

Kelias akimirkas patylėjęs ir, rodos, susimąstęs, senis pridūrė:

– Jūsų meilužiams pražūtingas vandens elementas. Toks jų likimas.

Man nespėjus paklausti, kas galėtų nutikti, jis mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.

– Atskleidžiau jums pakankamai dangaus paslapčių. Dabar galit keliauti. Turiu eiti popiečio miego. – Ir, atsisukęs į duris, sušuko: – Ahungai, ateik ir palydėk panelę Lin iki vartų!

Atsirišau kuprinę ir išsiėmiau piniginę.

– Mokytojau Sklendžianti Gerve, dar nepasakėt man, kiek…

Bet jis griežtai mane nutraukė:

– Panele Lin, prašom nestatyti į keblią padėtį nei manęs, nei savęs. Beje, už jūsų vizitą jau sumokėjo.

– Kas?

– Jūsų vadinamoji teta. Prieš gerus dešimt metų, kai pati buvo atvykusi pas mane patarimo, ji šventyklai paaukojo didelę sumą. Tik dėl to galėjau išlaikyti šventyklą ir auginti našlaičius. Tad dabar sumokėtos abi skolos – ir jos, ir jūsų. – Senis kalbėjo toliau: – Jūsų vadinamoji teta nėra blogas žmogus, bet priėmė blogą sprendimą, o šis sugadino jai gyvenimą. Savo auka ji dalį blogos karmos panaikino.

– Mokytojau, ar galiu paklausti, kodėl vadinat ją mano „vadinamąja teta“?

– Dangaus paslaptis bus atskleista atėjus laikui. Keliaukit savo Keliu. Prieš ko nors imdamasi, visada sulaukit tinkamos, palankios akimirkos. Šiame purviname pasaulyje tinkama akimirka ir kantrybė labai svarbu. Taip pat nepamirškit išnaudoti savo in energijos. Ji labai žavi. Visą laiką tai jaučiau.

Jausdama pagarbią baimę šiam nukaršusiam, bet išmintingam seniui, apmąsčiau, ką jis man pasakė. Kokius dar perlus slepia jo veido raukšlės, panašios į austrių geldeles?

Ir tada jis netikėtai ėmė deklamuoti kažką panašaus į eilėraštį.

– Minkštas visuomet įveikia kietą. Nieko nėra minkščiau už vandenį, tačiau jis sunaikina patį kiečiausią daiktą.

Dabar senis pažvelgė man į akis.

– Tai iš Laodzi „Daodedzingo“. Abejoju, ar jūs, Vakaruose mokslus baigusi jauna moteris, būsit apie šį kūrinį girdėjusi.

– Atleiskit, mokytojau.

Nejučia nulenkiau galvą, nors ir žinojau, kad senis negali manęs matyti. O gal gali? Gal bent trečiąja akimi?

– Panele Lin, galit vėl bet kada mus aplankyti.

Ahungas pasirūpino, kad išėjus už šventyklos vartų manęs lauktų nešikai ir nugabentų mane nuo kalno.

– Panele, kai turėsite laiko, aplankykit mus. Mes čia gana vieniši.

– Aplankysiu. Ačiū, Ahungai.

Jis padavė man tris išsiuvinėtus maišelius.

– Panele Lin, pamiršote pasiimti mokytojo dovanotą išmintį. Už dangaus duotas mokytojo žinias žmonės pasiruošę mokėti nepaprastai brangiai, ką jau kalbėti apie taip trokštamus, puikiai parašytus jo tekstus.

– Ak, kaip galėjau juos pamiršti? – nustebau imdama iš Ahungo „eilėraščius maišeliuose“.

Įsitaisiusi neštuvuose ir truputį nervindamasi dėl to, kas juose man parašyta, įkišau šilkinius maišelius į kuprinę.

„Naudokis savo moterišku žavesiu.“