– Kaip jį įsisūnijote?
Neabejojau, kad šioje nuošalioje Kinijos dalyje nėra nieko panašaus į įvaikinimo agentūrą.
Pranašautojas pakreipė galvą ir nusijuokė, o tamsiuose jo akinių stikluose iš pradžių šmėstelėjo deivės, o paskui – ant sienos kabančio nuožmaus dievo atspindžiai. Gaila, kad jis buvo aklas. Jei nebūtų nešiojęs tamsių akinių, gal būčiau galėjusi bent numanyti, ką jis galvoja.
– Ahungas pats pas mane atėjo.
– Būdamas kūdikis? Kaip? Atropojo čia keturiomis? – Vos susilaikiau nesukikenusi.
– Vieną šaltą vakarą kažkas paliko jį prie šventyklos vartų. Baigęs pranašauti paskutiniam klientui, nuėjau į virtuvę pasidaryti valgio ir išgirdau verksmą. Kūdikis rėkė taip garsiai ir atkakliai, jog iš karto supratau: tai šauksmas iš aukštybių. Tas riksmas, rodos, sudrebino dangų ir žemę, o vandenyne sukėlė aukštas kaip kalnai bangas. Viską metęs, puoliau į lauką. Ant žemės prie šventyklos vartų radau permirkusį, spurdantį ryšulėlį.
Tą akimirką supratau, kad mudviejų likimai yra neatskiriamai susipynę. Su šventyklos vienuoliais išmokėme jį visko: skaityti, rašyti, kinų patarlių ir filosofijos. Mokyklos Ahungas niekada nelankė.
– Ar todėl, kad jokia mokykla nebūtų jo priėmusi?
Pakreipęs galvą, mokytojas skambiai nusijuokė.
– Oi, ne. Dėl to, kad mažasis Ahungas tiesiog nebūtų palikęs nei manęs, nei šios šventyklos. Kartą buvau išsiuntęs jį į mokyklą gretimame kaime, bet ten jis visiems kėlė tiek daug rūpesčių, kad galų gale ir mokyklos vadovai, ir aš nuleidome rankas. Jis tenorėjo likti čia su manimi ir žaisti su daoistų vienuoliais. Vaikystėje jis visur paskui mane sekiodavo: kai atlikdavau ritualus, kai užsiimdavau sumaniuoju violetiniu skaičiavimu ir net kai iš šventyklos keliaudavau į turtingų klientų namus. Šventykloje jis turėjo daug žaislų: pagalvėlių, statulėlių, vazų, muzikos instrumentų, teptukų, akmeninių rašalinių. Tačiau, nors buvo labai išdykęs, niekada nieko nesudaužė ir netrukdė vienuoliams.
Truputį patylėjęs mokytojas Sklendžianti Gervė pasakojo toliau:
– Buvau labai dėkingas vienuoliams, leidusiems man čia dirbti ir auginti berniuką.
– Bet jūs parūpinote jiems dosnių aukų.
Jis „pažvelgė“ į mane pro tamsius akinius.
– Panele Lin, niekada negalvokit, kaip padedat kitiems, galvokit, kaip jums kiti padeda. Dangus žino, kada atlyginti arba ne.
Gurkšnojau arbatą dėdamasi į širdį kiekvieną raukšlėtų mokytojo lūpų ištartą žodį.
– Mokytojau, ar ilgai čia gyvenat, – paklausiau.
– Kaip ir Ahungas, buvau našlaitis, paliktas prie šventyklos durų. Mane paėmė mano mokytojas, daoistų vienuolis, jis išmokė mane skaityti žmonių likimus.
– Kaip žiauru, kad tėvai pameta savo vaikus.
Kelias minutes mokytojas įdėmiai į mane žiūrėjo.
– Tai neturi nieko bendra su tėvais, viską lemia vaiko žvaigždžių išsidėstymas. Galbūt tėvams jie atrodo nereikalinga našta, bet šiai šventyklai tie vaikai yra tikros dangaus dovanos.
– Mokytojau, ir jūs, ir šventykla labai gailestingi.
– Šis pasaulis ir gyvuoja tik dėl šių dviejų dorybių – gailestingumo ir dosnumo. – Ilgokai patylėjęs jis staiga paklausė: – Panele Lin, ar jus kas nors pas mane siuntė?
Įsistebeilijusi į blyškų savo atspindį senio akinių stikluose pajutau, kad imu drebėti. Užuot atsakiusi į klausimą, uždaviau jam savąjį:
– Mokytojau Sklendžianti Gerve, kadangi nebuvau susitarusi iš anksto, iš kur žinojote, kad turit lankytoją ir kad tai lankytoja – moteris?
Jis nusijuokė.
– Panele Lin, jau dešimt metų jūsų laukiu.
– Kaip suprasti…
– Labai paprastai. Prieš dešimtmetį iš sumaniojo violetinio skaičiavimo sužinojau, kad lygiai po dešimties metų, šiandien, sulauksiu viešnios.
– Hm… Atleiskit, mokytojau, aš tokia neišmanėlė, bet… argi tai įmanoma ir kokia to sumaniojo violetinio skaičiavimo esmė?
– Tai tūkstantmetė kinų astrologijos tradicija, – tarė jis. – Taigi ar jus kas nors pas mane siuntė?
– Na… Ir taip, ir ne, mokytojau.
Jis ėmė skaičiuoti lenkdamas pirštus ir keistai, bet žaviai kažką burbėti.
– Prieš dešimt metų prašyti patarimo pas mane atėjo labai ypatinga moteris. Manau, judvi sieja giminystės ryšiai.
Tai bent. Iš kur jis žino?
– Taip, ji mano teta, – leptelėjau.
Ir tuoj pat prikandau lūpą. „Po galais! Argi Mindė Medison neliepė man nesakyti tam seniui nieko, išskyrus melą?“
Tuo tarpu mokytojas pasakojo toliau:
– Niekada nepamiršiu tos moters dėl jos nuolat besikeičiančios či . Per pusvalandį ši energija, buvusi visavertė ir stipri, tapo visiškai priešinga. Sprendžiant iš tokio didžiulio či svyravimo, ji gyveno nepaprastą, pavojų kupiną gyvenimą.
– Mokytojau, manau, kad ji… jau mirė.
Šį kartą nepamiršau, kad reikia meluoti.
Pakreipęs galvą, senis ėmė uosti orą.
– Mirė? Ne. Bet jau beveik.
– Kaip suprasti?
– Dabar ji kabo ant plonos gijos tarp gyvenimo ir mirties.
– Kodėl? Ji blogas žmogus?
– Ji nei bloga, nei gera.
– Ką turite omenyje? Kad ji apskritai niekuo dėta?
Senis papurtė galvą.
– Viskas priklauso nuo to, kas ją vertina.
Per kelias sekundes apmąsčiau jo žodžius, o tada vėl pamelavau:
– Man rodos, jos finansinė padėtis labai prasta.
Kadangi teta ketino duoti man tris milijonus dolerių, suprantama, ji negalėjo būti vargšė. Juk negalėjo?..
Šį kartą senis ryžtingai papurtė galvą.
– Ne, ji turtinga. Bet tokia bus neilgai.
Ir kodėl šis pranašautojas nuolat prieštaravo viskam, ką sakau?
Jis godžiai gurkštelėjo arbatos.
– Panele Lin, pasakykit man savo gimimo datą ir tikslų laiką. Tada atskleisiu jūsų gyvenimo žemėlapį.
21
Daugiau pranašysčių
Pirmą kartą sutikau pranašautoją, kuriam prieš išklojant ateitį nereikėjo matyti mano veido, pažiūrėti į delną arba ištyrinėti rašysenos.
Kartą, prieš daugelį metų, kai dar buvau vaikas ir gyvenau Honkonge, mama nusivedė mane pas pranašautoją. Pamenu, mažas jo veidas ir didžiuliai akiniai, kurių stiklai buvo pjaustymo lentelės storio, atrodė juokingai. Didele savo letena laikydamas mano rankutę, jis mamai sušuko:
– O, kokį nepaprastą vaiką turite! Jos delne tiek daug sudėtingų „energijos linijų“! Ponia, jūsų duktė bus turtinga, o jos gyvenimas – kupinas nuotykių. Tai jau dabar įrašyta jos delne – tarsi žemėlapyje!
Ar aklas mokytojas Sklendžianti Gervė išpranašaus tą patį, ką išpranašavo beveik aklas mokytojas Honkonge?
Kai pasakiau Sklendžiančiai Gervei savo gimimo datą ir tikslų laiką, jis pameditavo, lenkdamas pirštus pradėjo kažką skaičiuoti, murmėti, o tada paėmęs teptuką kelis kartus skubriai ir drąsiai brūkštelėjo per ryžių popieriaus lapą, palikdamas jame grakščius hieroglifo potėpius. Nustebau pamačiusi, kaip puikiai jis rašo, nors yra visiškai aklas. Tris kartus pakartojęs šį veiksmą, jis įkišo popieriaus lapus į tris raudonus šilkinius maišelius, numetė teptuką ir „įsistebeilijo“ į mane.
Nors negalėjo manęs matyti (o gal vis dėlto galėjo?), toks atidus žvilgsnis vis tiek gadino man nervus. Jaučiau, kad nuo menko jo kūno sklindanti stipri či užgožia nusilpusią manąją.
Senis padavė man maišelius.
– Ačiū, mokytojau. Kas čia?
– Eilėraščiai.
– Bet eilėraščių aš beveik neskaitau. Man labiau prie širdies romanai.
– Tai pradėk skaityti. Jie – romanai maišeliuose. Be to, dėkok ne man, o dangui. Aš tik šauklys, perduodantis dangišką išmintį. Kai pateksi į bėdą arba tau reikės surikiuoti sujauktas mintis, išsitrauk po vieną ir perskaityk.
Читать дальше