Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Iš Keku veido galėjai pamanyti, kad pamatė ne mane, o mano šmėklą.

Vesdamasi mane į savo trobelę, ji stebėjosi:

– O dangau, kas atsitiko? Ar šnekėjaisi su Pragaro Valdovu?!

Man svaigo galva; tyliai, vos atgaudama kvapą atsakiau:

– Nežinau, tiesiog prastai jaučiuosi. Ar tikrai taip blogai atrodau?

– Taip, tavo veidas išbalęs kaip šmėklos!

Netrukus trys Keku draugės atskubėjusios apstojo mane, stipriais pirštais ėmė čiupinėti kaktą ir skruostus, spaudyti trečiąją akį. Viena palaikė pirštus man po nosimi – įsitikinti, ar kvėpuoju ir esu gyvas žmogus, o ne šmėkla. Taip staiga sulaukusi visuotinio moterų dėmesio pasijutau išmušta iš vėžių, man pakirto kojas ir susmukau ant grindų. Sumaištis ir nesibaigiantys riksmai užplūdo mane tarsi dūzgiančių ir besiblaškančių bičių spiečius. Pusiau praradusi sąmonę pajutau, kaip moterys pakėlė mano kūną ir paguldė jį į lovą. Paskui iš rankų į rankas keliavo ir buvo naudojamas gydomasis aliejus ir šutekliai, buvau girdoma karšta arbata, o tirtantis kūnas apklotas storomis antklodėmis. Skubūs moterų veiksmai atrodė stebėtinai darnūs.

Joms besisukiojant aplink mane kaip maitvanagiams aplink dvėseną, iš Keku lūpų išsiveržė garsus: „O dangau, ne!“ ir aidu nusirito per kambarį, o kitos moterys susijaudinusios taip pat ėmė išgąstingai kažką murmėti.

Pamėginau atsikelti, bet mane tuoj pat prispaudė aštuonios stiprios rankos. Viena pora rankų patrynė man panosę ir trečią akį kažkuo labai aitriu, kita švelniais kapojamaisiais judesiais ėmė masažuoti liemenį ir krūtinę, kitos moterys energingai gestikuliavo ir kalbėjo kažką, ko aš nesupratau.

– Kodėl… – norėjau pasiteirauti, bet nespėjusi ištarti klausimo giliai užmigau.

Pabudau naktį. Trobelėje viešpatavo šiurpi tyla, trikdoma vien švelnaus puodų ir keptuvių žvangėjimo. Matyt, kol Keku ruošė valgį, jos sūnus Mitas sėdėjo ant kėdės šalia lovos ir įdėmiai mane stebėjo nekaltomis rudomis akimis.

Kai tik šios klusnios akutės pamatė, kad keistuolė mamos draugė kinė atsigauna, berniukas paleido gerklę:

– Mama! Mama!

Net nusistebėjau, kaip iš tokio menko kūnelio gali sklisti toks stiprus ir spigus garsas.

Trobelės kampe kažkas nukrito, barkštelėjo metalas, o paskui man prieš akis iškilo Keku veidas, putli jos ranka palietė man kaktą, o pirštas užspaudė lūpas.

– Ššš…

Po kelių akimirkų ji nedrąsiai paklausė:

– Ar jau geriau?

Linktelėjau.

– Ačiū dangui, kad ta dvasia pagaliau tave paliko! Pikta dvasia!

Apsidairiau po ankštą trobelę. Be Keku ir jos sūnaus, daugiau nieko nebuvo.

– Kokia dvasia? Apie ką čia kalbi?

– Tas bjaurus daiktas. Fui, jau dingo!

– Keku, gal paaiškinsi, kas nutiko?

Užuot man atsakiusi, ji kažką pasakė Mitui ir berniukas, staiga ištiesęs ranką, putliais pirštukais skaudžiai sugnybo man skruostą!

Taip netikėtai užklupta garsiai šūktelėjau: „Aaai!“ Tada paklausiau trobelės savininkės:

– Keku, kodėl leidi keturmečiui vaikui taip su manimi elgtis?

Nustebau, kad, užuot pabarusi sūnų, ji meiliai paglostė jam galvą.

– Gerai padarei, Mitai. – Tada ji vėl kreipėsi į mane: – Panele Lin, Mitas daro tau didelę paslaugą!

– Gal juokiesi iš manęs? Kokią paslaugą?

– Reaguoji, vadinasi, esi gyva. – Ji nusijuokė. – Cha, cha, norime įsitikinti, kad esi gyva. Vaiko či pati tyriausia ir geriausiai jaučia tavąją.

Man nespėjus nė žodžio pratarti, Keku paklausė:

– Ar tikrai jau geriau jautiesi?

Prisimindama anksčiau patirtas kančias, sutelkiau savo išsibarsčiusią či .

– Taip, manau, kad jau beveik visiškai atsigavau.

– Tikrai?

Aš energingai linktelėjau.

– Galvos ir pilvo jau neskauda, nosis nebėga, o akys neašaroja. Taip, tikrai gerai jaučiuosi. Dėkoju tau ir tavo draugėms.

Keku dūrė pirštu į dangų.

– Dėkok dangui, ne man.

– O kur tas bjaurus daiktas? – pasiteiravau vos tvardydamasi, kad neimčiau garsiai juoktis.

Keku parodė į mano riešą.

Pakėlusi ranką akimirksniu supratau, kad neturiu apyrankės! Žvelgdama Keku į akis surikau:

– O Dieve, kur mano apyrankė?! Sumokėjau už ją tūkstantį renminbių!

Ir tuoj pat pasigailėjau tai pasakiusi, mat nenorėjau, kad kaimelio gyventojai manytų, jog esu turtuolė, – bent jau jų akimis žiūrint.

Tačiau buvo per vėlu. Keku išpūtė akis.

– Sakai, tūkstantį?

Aš nutylėjau.

Ji linksmai nusikvatojo.

– Vadinasi, ką tik išmečiau tūkstantį renminbių. Tai bent! Negaliu patikėti…

– Ką? Kaip galėjai taip pasielgti? Kodėl manęs neatsiklausei? Juk tūkstantis, tai ne šimtas, supranti?

– Aišku, atskiriu šimtą nuo tūkstančio. – Ir staiga Keku pratrūko juoktis kaip viesulo į orą kilstelėtas girtuoklis. – Cha, cha, cha, tūkstantis! Panele Lin, – ji ėmė vieną po kito lenkti pirštus, – už tūkstantį galima nupirkti tris avis, tuziną vištų, naują dviratį Mitui, naują keptuvę man, naują…

Bet aš neleidau jai baigti.

– Kodėl išmetei mano apyrankę?

– Kad tave išgelbėčiau!

Ėmiau keltis iš lovos.

– Kur išmetei? Rasiu ją ir pasiimsiu.

Keku kažką pasakė Mitui ir motina su sūnumi bendromis jėgomis taip mane prispaudė, kad pasijutau kaip po dramblio pėda spurdanti žiurkė.

Verdama abu nuožmiu žvilgsniu surikau:

– Paleiskite mane ir netrukdykite ieškoti apyrankės!

Keku taip pat pakėlė balsą:

– Ta apyrankė tavęs vos nenužudė!

– Ką čia šneki?

– Ta apyrankė apsėsta!

– Apsėsta?

– Ar matei apyrankės viduje kraują, teliūskuojantį kaip kraujuojanti, sau vietos nerandanti dvasia? Dėl jo ir susirgai. Išmetusi ją atitraukiau tave nuo pragaro vartų! Bet užuot padėkojusi, tu ant manęs šauki! – susijaudinusi pergalingai ir spigiai kaip niekad riktelėjo Keku.

Kiek patylėjusi atlyžau.

– Ką gi, labai tau dėkoju, Keku. Ar dabar galėtumėte mane paleisti?

Keturios rankos pasitraukė nuo manęs, lyg vėjelio nupūstos.

Keku dėstė toliau:

– Pakėlusi tavo ranką tikrinti pulso, pamačiau apyrankę. Kadangi ji atrodė labai graži, pasukau ją, norėdama pasigrožėti. Ir še tau! Jos viduje tekėjo kraujas! Mirtinai išsigandau. Tai turėjo būti iš tavo riešo iščiulptas kraujas! Visai nusiminiau, nes tai reiškė, kad tu jau pakeliui pas Pragaro Valdovą ir kelio atgal nėra!

Bet neketinau atiduoti draugės mirčiai į nagus. Tad stipriai pasitryniau akis, kad matyčiau, iš kurios riešo vietos ištekėjo kraujas. Tačiau jis buvo ne iš tavo riešo, o iš apyrankės!

Norėjau šauktis pagalbos, bet visos draugės buvo išėjusios, o Mitas dar per mažas, kad jį būtų galima palikti vieną su tavimi. Be to, jei būtum tikrai mirusi, būčiau turėjusi tave išlydėti ir atsisveikinti. Vėl patikrinusi tavo pulsą pamačiau, kad jis dar silpnesnis. Nusprendžiau ką nors daryti ir neleisti išeiti į aną pasaulį. O veikti reikėjo greitai, kol dar nevėlu!

Dar kartą atidžiai apžiūrėjau apyrankę. Ir staiga man toptelėjo, kad ankstesnio apyrankės savininko dvasia, matyt, niekaip nenori to daikto paleisti. Ji pavydėjo naujai savininkei, kitaip sakant, tau. Todėl sumanė atimti tau gyvybę, kad slapta galėtų grįžti. Kai suvokiau, kad tai mirusiojo dvasia, visas kūnas man nuėjo pagaugais, o plaukai atsistojo piestu. Netrukus pamačiau, kad tas pats nutiko ir Mito plaukams!

Susijaudinusi Keku pasakojo toliau:

– Žinojau, ką daryti. Sukaupusi visas su motinos pienu gautas jėgas, pamėginau nuimti tau nuo rankos apyrankę. Bet ji buvo taip prigludusi prie riešo, kad niekaip nenusisegė. Prakeikta apyrankėje gyvenanti dvasia mėgino pasiglemžti tavo gyvybę!