Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Nulėkusi į virtuvę pasiėmiau aliejaus ir tekina grįžau ištepti juo tau riešą. Tada sušukau: „Vienas, du, trys“ ir trūktelėjau. Apyrankė nulėkė nuo riešo ir garsiai tarkštelėjusi nukrito ant grindų! O kraujas jos viduje, rodos, virė. Matyt, dvasia tūžo, kad sužlugdžiau jos pastangas tave nužudyti. Negaišdama nė minutės, pasikviečiau Mitą ir mudu nuskubėjome penkis kilometrus į niekieno žemę. Ten iškasiau gilią duobę – tokią gilią, kad buvau tikra, jog dvasia iš jos neišlįs. Baigusi darbą, užpyliau duobę smėliu ir pamokiau Mitą melstis kartu su manimi, kad numaldytume dvasią.

Baigusi šnekėti, Keku labai meiliai plaštaka palietė man kaktą.

– Matai, panele Lin, karštis atlėgo, skausmai liovėsi ir tu visiškai pasveikai.

Ji nusisuko kažką pasakyti Mitui. Berniukas džiaugsmingai suplojo rankomis ir pasilenkęs pabučiavo mane seilėtomis lūpomis.

Tai buvo taip netikėta, kad net susijaudinau. Šiek tiek aprimusi motinai ir sūnui pasakiau:

– Labai ačiū tau, Keku, ir tau, Mitai. – Ir juokaudama gnybtelėjau rausvą berniuko skruostą.

Truputį pamąsčiusi papasakojau Keku, kaip ir kur pirkau tą apyrankę.

Baigusi paklausiau:

– Keku, bet kodėl apyrankė nepakenkė pardavėjui?

– Jis jos nebuvo užsimovęs. Dvasia atgyja tik apyrankei prisilietus prie žmogaus kūno.

– Kaip manai, Keku, ar tas pardavėjas – blogas žmogus?

Ji susimąstė.

– Jis tau sakė, kad apyrankė paimta iš kapo, tad galbūt žinojo, kad joje gyvena pikta dvasia. Bet spėju, kad pardavėjas neturėjo iš ko rinktis, jei jam reikia pinigų sūnaus operacijai. Galbūt jis net mano galįs pakeisti sūnaus ligą tavąja.

– Tikrai? Dieve mano!

– O gal tas apgavikas nė neturi sūnaus.

Girdėdama šiuos Keku žodžius pasijutau visiškai apsikvailinusi.

Keku šyptelėjo.

– Nesijaudink, panele Lin. Tu pasveikai. Bet kitą kartą, – griežtai pridūrė, – vykdama į turgų nepamiršk pasiimti ir manęs!

– Taip, ponia! – nusijuokiau ir paklausiau: – Keku, kur užkasei mano apyrankę?

Ji taip stipriai papurtė galvą, jog išsigandau, kad ji nenusiristų nuo pečių.

– Būk gera, pasakyk.

– Vadinasi, nori rasti tą dvasią ir vėl parnešti ją į kaimą? Na jau ne!

20

Aklas pranašautojas

Kitą dieną, jau visiškai pasveikusi, nedelsdama ėmiau planuoti savo apsilankymą pas mokytoją ir pranašautoją Sklendžiančią Gervę. Jis, aklas nuo vaikystės, buvo išsiugdęs nepaprastai jautrią klausą ir lytėjimą. Mokytojas garsėjo savo fengšui metodais, bet jo sugebėjimas naudotis sumaniuoju violetiniu skaičiavimu – tūkstantmetes tradicijas turinčiu pranašavimo būdu, kurio pagrindą sudarė asmens gimimo diena ir valanda, – buvo laikomas neprilygstamu. Sklendžianti Gervė gyveno Dangaus kalnuose, daoistų šventykloje, kuri, – šiuo atžvilgiu man labai pasisekė, – buvo toli nuo Plaukiančio Debesies šventyklos.

Dar kartą sėdusi į vežimą, į traukinį ir pasikračiusi autobusu, pasiekiau pietines Dangaus kalnų prieškalnes už maždaug šimto kilometrų nuo Kučos miesto.

Užvertusi galvą, tarp raudonai rudų uolienų atodangų, mačiau dunksančią šventyklą, bet takas buvo toks status, jog, norėdama palengvinti sau kelionę, pasisamdžiau du nešikus, kad užneštų mane neštuvais.

Išlipusi ir sumokėjusi nešikams, dar kartą nužvelgiau statinį. Virš pagrindinio įėjimo buvo pakabinta stora lenta, o ant jos tamsiai rudame fone ryškiai žaliais dažais užrašyta: „Sklendžiančios Gervės šventykla“. Tik įžengus į kiemą, pasitiko iš žemos krosnelės kylantys ir ore besidraikantys dūmeliai. Kieme buvo kelios durys su iškabomis: „Meditacijų salė“, „Palaiminimo ir globos salė“, „Vyriausio Senojo Pono buveinė“. Pagaliau mano žvilgsnis užkliuvo už įrašo, kurio ieškojau: „Sklendžiančios Gervės urvas“.

Nedidukėje, maždaug keturiasdešimties kvadratinių metrų, salėje dunksojo altorius, gausiai apstatytas dievų ir deivių statulomis. Aplink dievybes buvo prikaišiota daugybė įvairiausių popierinių gėlių, netelpančių vazose ir linkstančių, tarsi sveikintųsi su manimi. Ant kitų sienų kabojo paveikslai, vaizduojantys dar daugiau dievų ir deivių. Kampe prie durų nuošaliai stovėjo medinis stalas.

– Sveiki, ar čia yra kas nors? – paklausiau, bet man niekas neatsakė.

Priėjau prie altoriaus apžiūrėti didžiausios statulos – barzdoto senio, laikančio šluotelę. Šalia jo pamačiau lentelę su keturiais rašmenimis: tai šang lao dziun – „Vyriausias Senasis Ponas“. Po tais keturiais hieroglifais buvo parašyta:

Vyriausias Senasis Ponas yra Laodzi. Vieną dieną jo motina, būdama septyniasdešimt dvejų, pamatė iš dangaus krintančias žvaigždes. Viena iš žvaigždžių įkrito motinai į burną ir ji pastojo. Netrukus per pažastį ji pagimdė Laodzi. Kūdikis gimė žilais plaukais, todėl buvo pavadintas Senuoju Ponu.

Laodzi buvo daoizmo, įtakingiausios Kinijos filosofijos ir religijos, pradininkas. Po kelių dešimtmečių, pasibjaurėjęs žmonių intrigomis, jis sėdo ant jaučio, išjojo į vakarus ir niekada negrįžo. Prieš jam išvykstant vartų sargas Laodzi paprašė, kad užrašytų savo išmintį. Taip atsirado garsusis „Daodedzingas“ – klasikinis kūrinys apie kelią ir dorybę.

– Tai bent istorija! O čia – garsusis Laodzi, – neatitraukdama akių tyliai sau sumurmėjau.

Ir tą akimirką išgirdau skambų vyro balsą:

– Panele, gal norite nusipirkti smilkalų ir paaukoti dievams?

Atsisukau ir pamačiau maždaug šešiasdešimtmetį siaurų pečių vyrą, iš už stalo smalsiai varstantį mane akimis.

– Ačiū, ne, – nusišypsojau jam. – Aš krikščionė.

– Krikščionė? Negerai. Tu kinė. Turėtum būti arba budistė, arba daoistė. Krikščionys turi tik vieną dievą, jokios naudos.

Jei nebūtų man pasirodęs simpatiškas, o jo pastaba – juokinga, tie žodžiai būtų mane įžeidę.

– Kodėl jokios naudos?

Jis mostelėjo į daugybę ant sienų kabančių paveikslų ir ėmė vardyti man, kas juose vaizduojama:

– Motina Vakarų Valdovė, Dangiškasis Valdovas, Pragaro Valdovas, Nefrito Valdovas, Griaustinio Generolas, Laimės Dievas, Padėties Dievas, Turtų Dievas, Ilgaamžiškumo Dievas…

– Oho!

Kinų kultūroje tiek daug dievų. Pasijutau dėkinga savo motinai, pakrikštijusiai mane krikščionių bažnyčioje, kad man įsakinėtų ne daugybė dievų, o tik vienas. Būdama laisvos dvasios asmenybė, visada stengdavausi vengti autoritetų ir apeiti taisykles kaip tarp akmenų tekantis vanduo.

Vyras nusišypsojo.

– Matot, panele? Kai turi rūpesčių, visi šie dievai ir deivės padeda. Manot, kad jūsų dievas gali viską padaryti pats, be niekieno pagalbos?

Prunkštelėjau.

– Gal jūs ir teisus. Niekada apie tai nepagalvojau. – Ir pridūriau: – Ieškau mokytojo Sklendžiančios Gervės. Ar jis čia?

Išpūtęs akis, vyras atidžiai mane nužvelgė ir pamerkė akį.

– Panele, kokio lobio pageidausit – karjeros, sėkmės, tiesiai į rankas nukritusių turtų… – Jis pakėlė į mane akis. – O gal meilės?

Norėjau atkirsti: „Ne jūsų reikalas“, bet susilaikiau, nes jis buvo draugiškas ir linksmas. Tikras klounas, nors nuobodžiaujantis ir, ko gero, vienišas.

– Vadinasi, mokytojas čia?

– Taip. – Jis mostelėjo į salės gilumą, į duris, kurių nepastebėjau. – Bet dabar lankytojus priima retai, nes pinigų jam nebereikia. Jis ir taip turtingas.

Turtingas? Gyvendamas šioje apleistoje buveinėje? Bet vis tiek paklausiau:

– Ar dabar mokytojas užsiima kuo kitu?