Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Truputį pasūpavau ranką, kad pajusčiau nemenką, jaudulį žadinantį dramblio kaulo svorį. Koks ypatingas papuošalas, netikėtai rastas šioje nuošalioje vietoje! Užsidėjus apyrankę ir trinant glotnų dramblio kaulo paviršių į riešą, man toptelėjo, kad ji puikiai dera prie Lopnoro pakabuko, kuriuo dabar buvau pasipuošusi.

Pakėliau akis į pardavėją.

– Man labai patinka. Bet… Nemanau, kad galėčiau įpirkti tokią brangenybę.

Jis paėmė man už riešo ir kilstelėjo ranką.

– Panele, tik mažutis papuošalas, toks kaip šis, tiks jūsų liaunam riešui. Iš didesnio, net jei labai jo norėtumėt, nebus jokios naudos. Sakyčiau, ši apyrankė laukė, kol ateisit ir ją nusipirksit.

Truputį pagalvojusi paklausiau:

– Gerai, o kiek kainuoja?

– Tūkstantis. Daug nuleidžiu, todėl derėtis negalima.

Kinijoje ši suma prilygo metiniam atlyginimui!

Paglosčiau beveik baltą, blizgantį apyrankės paviršių, – švelnų kaip šilkas ir raminantį kaip masažuojanti ranka.

– Kodėl per vidurį eina raudonas dryžis?

– Todėl, kad apyrankė paimta iš kapo. Į ją įsigėrė mirusiojo kraujo.

Man pasirodė, kad dabar tas raudonis virpa man prieš akis. Nors abejojau, ar čia tikras kraujas, ta mintis mane sudomino. Galbūt vieną dieną, per mėnulio pilnatį atversiu savo in akį pabendrauti su apyrankės savininku ar savininke, gyvenusiu ar gyvenusia prieš kelis šimtmečius vienoje iš daugybės savo inkarnacijų.

– Iš kur ją gavot? Tikiuosi, kad ne…

– Ne, neiškasiau jos iš kapo, jei to norėjai paklausti. Sudrumstęs mirusiesiems ramybę užtraukčiau prakeiksmą daugybei būsimų savo giminės kartų. Šią apyrankę mano šeimai davė kitas žmogus.

– O iš kur tas kitas žmogus ją gavo?

Vyras nutilo, paskui krenkštelėjo.

– Na, gerai… Prieš daugiau nei trisdešimt metų valdžiai išrausus vieną žemės sklypą ir ruošiantis vėl jį užstatyti, darbininkai atsitiktinai atkasė kapą. Jame gulėjo moters griaučiai su šia apyranke ant riešo. Radinys buvo perduotas muziejui, bet šis pritrūkęs lėšų pardavė dalį eksponatų. Mano senelis, turtingas žmogus, nupirko šią apyrankę senelei, ši paliko ją mano motinai, o motina – man.

– Tai kodėl pardavinėjat ją gatvėje?

– Man reikia pinigų. Sūnus laukia inksto persodinimo operacijos.

– Hm… Užjaučiu…

– Tai pirkit apyrankę ir išgelbėkit vaikui gyvybę. – Išsitraukęs piniginę jis išėmė nuotrauką ir parodė man. – Čia mudu su devynerių metų Baobao.

Prie plūkto molio trobelės pardavėjas buvo nusifotografavęs su berniuku spindinčiomis akimis.

– Jūsų sūnus visai nepanašus į ligonį.

– Nuotrauka sena. Kai sūnus susirgo, daugiau jo nefotografavau.

– Užjaučiu. Tikiuosi, vieną dieną jis pasveiks.

– Aš taip pat.

Užsimoviau apyrankę ant riešo ir ji man tiko kaip nulieta. Bet vis tiek paklausiau:

– Ar nemanot, kad nešioti kieno nors kraują – nelaimę pranašaujantis ženklas?

Pardavėjas nusijuokė ir prisimerkęs pažvelgė į mane.

– Ne, priešingai, tai pritraukia sėkmę.

– Tikrai?

– Juokauji ar tikrai nesupranti? Juk tas kraujas gerina ir tavo kraujo apytaką!

Po šių pardavėjo žodžių prisiminiau mamą, mėgdavusią man virti kiaulių smegenų sriubą. Beveik visi vyresnės kartos kinai tiki ising busing – kad kiekvienas pavidalas sustiprina į save panašų. Taigi vištos kojos sustiprina pirštų miklumą, gyvūnų kaulai – tavo kaulus (ypač menopauzės sulaukusioms moterims), kiaulės inkstai – tavo inkstus, o vištos širdis – tavo širdį…

Vaikystėje pakęsti negalėjau tos riebios, baltos, šlykščios kiaulių smegenų sriubos, bet buvau verčiama valgyti ją, kad nenueitų veltui nė vienas brangus to skystalo lašas. Ar mano motinai niekada nešovė mintis, kad valgant kiaulių smegenis ir jos vaiko smegenys gali pasidaryti kaip kiaulės?

– Kodėl nepaliekat tos apyrankės sūnui? – vėl paklausiau.

– Ji jam per maža. Be to, apyrankė veikia tik prigludusi prie žmogaus odos.

– Gerai, pirksiu.

Nors, mano nuomone, viskas, ką jis kalbėjo apie kraują, buvo gryna nesąmonė, vis dėlto tai mane domino. Tad išsitraukiau piniginę, išėmiau dešimt banknotų ir padaviau pardavėjui. Paėmusi iš jo apyrankę, įsidėjau ją į šilkinį kapšelį.

– Labai ačiū. – Jis atrodė nepaprastai laimingas, bet vis tiek priekaištingai pridūrė: – Panele, kitą kartą taip atvirai savo pinigų nerodykit. Aš sąžiningas žmogus, bet ne visi aplink tokie. Kai žmonės pamatys, kad esat pinigais aptekusi turistė, patikėkit, jie staiga tarsi pames protą.

Nusijuokiau ir pasakiau:

– Ačiū už patarimą.

– Ką gi, būkit atsargi.

Jis pakėlė visus keturis patiesalo kampus ir sumezgė storą mazgą. Tada persimetė maišą per petį ir nuskubėjo man nespėjus ištarti: „Jūs taip pat.“

Pakilusi eiti pajutau, kad kažkas sunkiai slegia man širdį. Ar tas menkas mano tūkstantis tikrai išgelbės vaikui gyvybę? Nesusilaikiau ir iš šilkinio kapšelio išsiėmiau apyrankę norėdama dar kartą ją apžiūrėti. Ir tas raudonas dryžis mano vaizduotėje susiliejo su besileidžiančia dykumos saule, mūšio lauke sužeisto princo krauju ir su viena iš Lopnoro labiausiai vertinamų žolelių…

5 Žodžių žaismas: angl. three („trys“), netaisyklingai ištartas skamba kaip tree („medis“).

19

Dvasios nelaisvėje

Kitą dieną, sėdusi į traukinį, o paskui į asilo traukiamą vežimą, grįžau į kaimelį. Parsiradusi namo abi kopijas paslėpiau padangoje, o tada iš bendro čiaupo parsinešiau kibirą vandens ir nusiprausiau. Atsigaivinusi išsiėmiau apyrankę norėdama pasigrožėti, glosčiau dramblio kaulo paviršių, gėrėjausi raudonu dryžiu ir meistriškai išlieta senovine sidabrine sąsaga. Man besidžiaugiant nauju savo turtu, nuovargis ir baimė, rodos, savaime išgaravo.

Užsimoviau apyrankę ant riešo ir kelis kartus apsukau, kad pajusčiau jos svorį ir glotnų paviršių. Puikiai nusiteikusi užsiplikiau arbatos, jaukiai įsitaisiau ant sofą atstojančios padangos gurkšnoti garuojančio gelsvo skysčio ir ėmiau tyrinėti žemėlapį bei planuoti kelionę pas pranašautoją.

Tačiau po kelių minučių pajutau, kad sunku susikaupti, nes po truputį įsiskausta galvą. Išgėriau dar arbatos, pamasažavau smilkinius, kelis kartus giliai įkvėpiau ir vėl ėmiau skaityti. Bet dabar apskritai negalėjau sutelkti dėmesio. Lapuose išspausdinti žodžiai liejosi kaip nugaišusios skruzdės, plūduriuojančios aliejaus pripiltame katilėlyje. O galvos skausmas vis stiprėjo. Pajutau artėjant baimės priepuolį, tik šį kartą jis buvo tikras, o ne suvaidintas kaip Plaukiančio Debesies šventykloje.

Garsus „apči!“ sudrebino man nosį ir burną, paskui ėmiau ašaroti, pradėjo bėgti nosis, o tada tarsi muzikinis motyvas nuskambėjo dar du „apči! apči!“

Pamėginau eiti į lovą, bet vos atsistojau, staiga pilvą ėmė varstyti tokie stiprūs diegliai, kad vėl sudribau ant padangos. Negana to, ėmiau smarkiai kosėti, o smilkiniai tvinkčiojo lyg karštligiškai besibeldžianti, į jang pasaulį norinti grįžti dvasia. Nepraėjus nė dešimčiai minučių tapau sunkia ligone! Tada mane sukaustė neapsakoma baimė: „Gal tame turguje pasigavau kokią siaubingą užkrečiamą ligą?“

– Maldauju, aš nenoriu mirti. Dar nebaigiau žemiškų reikalų! – netekusi vilties šūktelėjau į dykumą, bet ši atkakliai tylėjo.

Nors ir labai blogai jausdamasi, pasirausiau kuprinėje ir radau buteliuką gydomojo aliejaus. Įtrynusi smilkinius šiuo stipriu mėtų kvapo skysčiu pasijutau šiek tiek geriau. Ir nusprendžiau prašyti Keku pagalbos.