Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Ačiū.

– Nefotografuokite ir nieko nelieskite, – nemaloniu, gergždžiančiu balsu įspėjo ji ir piktai mane nužvelgė.

O tada vėl puolė ryti. Ji kramtė toliau, negailestingai ir ryžtingai lazdelėmis barškindama į dubenėlio sieneles. Maistas garavo, tad moteris skubinosi valgyti, kol neataušo. Įvertinau jos atsidavimą maistui ir buvau nepaprastai dėkinga už atsainumą. Matant maistą ir moters apetitą man burnoje ėmė rinktis seilės, bet ryžtingai jas nurijau.

Įžengusi į apleistą muziejų, apėjau visas sales ir nustebau, – bet kita vertus, ir nenustebau, – kad jame buvo tik vienas – liesas ir kažkoks nervingas – prižiūrėtojas. Užuot stebėjęs mane, jis žingsniavo po salę kažką burbėdamas po nosimi.

Netrukus pamačiau stiklinę spintą su auksiniu Buda. Nors nebuvau meno istorikė, supratau, kad Plaukiančio Debesies statulėlė buvo originalas: jos auksas skleidė paslaptingą, senovinį tviskesį, o Budos veide atsispindėjo gili užuojauta ir išmintis. Prisimerkusi perskaičiau trumpą aprašą šalia statulėlės stiklinėje spintoje:

AUKSINIS BUDA

Išlietas Tangų dinastijos laikais (IX a.). Gryno aukso statulėlė su nimbu, karoliais ir lotoso žiedo sostu. Budos veidas romus, jis prisimerkęs medituoja, kojos sukryžiuotos tobula lotoso poza.

Paskui dešiniajame apatiniame stiklinės spintos kampe pamačiau mažytę rakto skylutę. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad salėje nieko nėra, išsitraukiau šveicarišką peiliuką ir įkišusi atsuktuvą pamėginau atrakinti spyną. Nepavyko. Tada pamačiau, kad šalia auksinio Budos eksponuojama Deimantinė sutra. Lankytojai galėjo matyti tik du pirmuosius susuktos ir ant raudono medinio stendo padėtos sutros lapus.

Aprašas šalia jos buvo toks:

DEIMANTINĖ SUTRA

Nors ir parašytas kinų kalba, šis tekstas yra vienas svarbiausių budizmo, kilusio Indijoje, šventraščių. Kai buvo išspausdinta ši sutra, Tolimuosiuose Rytuose jau daugiau nei šimtą metų spausdinant buvo naudojama ksilografinė klišė.

Šį ritinį XI a., Songų dinastijos laikais, perrašė vyriausiasis vienuolis, vardu Sian De. Jis rašė savo krauju ir, perrašydamas sutrą, vienus metus praleido visiškai atsiskyręs nuo pasaulio. Buvo tikima, kad šis šedevras, prisigėręs vyriausiojo vienuolio kraujo, gilaus tikėjimo ir dvasingumo, turi stebuklingą galią teikti malonę ir ginti.

Svarsčiau, ar muziejaus darbuotojai žino, kad dabar čia eksponuojamas auksinis Buda ir Deimantinė sutra tėra kopijos, tegul ir labai meistriškai padarytos?

Dar kartą pažvelgiau į sutrą. Kieno krauju parašyta ši klastotė? Karvės, benamio šuns, o gal kiaulės, – gerai nupenėtos, kad to kraujo pakaktų?

Atidžiai apžiūrėjusi vitriną pamačiau, kad ir statulėlė, ir rankraštis eksponuojami toje pačioje stiklinėje spintoje. Tai reiškė, kad man pakaks išlaužti vieną spintą ir galėsiu prieiti prie abiejų eksponatų.

Vienu akmeniu du paukščius.

Viena strėle du erelius.

Šį kartą garsiai nusijuokiau, bet susigriebusi tuoj pat nutilau. Neturėjau kuo džiaugtis, bent jau tol, kol nepakeičiau tų dviejų eksponatų ir neišsinešdinau iš muziejaus.

Staiga pamačiau du į šeštą dešimtį įžengusius vyrus, besisukinėjančius salėje ir pašnibždomis kažką gyvai aptarinėjančius. Kada jie įėjo? Kodėl nepastebėjau? Matyt, buvau nugrimzdusi į savo mintis ir praradau budrumą. Prikandau lūpą; negalėjau leisti, kad vėl taip nutiktų.

Tie vyrai, – abu vilkėjo baltus marškinius ir pilkus kostiumus, – atrodė kaip mokslininkai arba archeologai. Sprendžiant iš rimtų veidų ir emocingo pokalbio jie, matyt, ginčijosi dėl lankytojams rodomų muziejaus eksponatų. Nenorėdama atkreipti jų dėmesio nuleidau galvą ir skubiai išėjau iš salės. Prie išėjimo ta pati moteris registratūroje dabar dantimis gliaudė arbūzo sėklas ir skaitė laikraštį. Į mane net akių nepakėlė.

Geras ženklas.

Išėjau iš muziejaus ir ėmiau svarstyti, ką toliau daryti, tada kitoje gatvės pusėje pamačiau nedidelę užkandinę. Iš karto pasukau ten, atsisėdau prie stalelio ir užsisakiau žemės riešutų, bandelių, koldūnų ir arbatos, – tiek maisto suvalgyti negalėjau, užtat turėjau pretekstą ilgiau pasilikti. Valgydama atidžiai stebėjau muziejų, bet nepamačiau nei ko nors įeinant, nei šiaip ko neįprasta. Po kelių valandų, man gurkšnojant arbatą ir kramsnojant likusį maistą, iš muziejaus išėjo du „mokslininkai“, o jiems iš paskos – registratorė ir prižiūrėtojas.

Turėjau sugalvoti planą ir rytoj ten grįžti.

Kitos dienos rytą, norėdama kuo mažiau išsiskirti iš kitų, apsivilkau sportinius marškinėlius, apsimoviau mėlynus džinsus, užsimečiau ploną švarkelį, ilgus plaukus susukau į kuodą ir užsidėjau beisbolo kepuraitę. Šį kartą į muziejų atvykau likus maždaug valandai iki darbo pabaigos. Šiandien čia sukinėjosi daugiau žmonių, gal aštuoni ar dešimt, ir juos stebėjo tas pats prižiūrėtojas kaip vakar. Vaikštinėjau dairydamasi tinkamų vietelių pasislėpti ir tyčia stengiausi, kad prižiūrėtojas manęs nematytų. Maždaug penkiolika minučių prieš darbo pabaigą slapta įsmukau į muziejaus saugyklą ir pasislėpiau spintoje. Patalpa buvo sujaukta, visur kūpsojo stirtos dėžių, tad nemaniau, jog čia mane kas nors ras.

Po pusvalandžio, kai viskas nutilo, atsargiai pravėriau spintos duris. Bet staiga, kai jau ketinau pamiklinti sustirusias rankas ir kojas, tolumoje išgirdau žingsnius. Akimirksniu nėriau atgal į spintą, užsidariau duris ir priglaudusi prie jų ausį ėmiau klausytis. Šnekėdamiesi ir kikendami, į saugyklą įėjo vyras ir moteris. Kas jie buvo ir ką veikė muziejuje darbo dienai pasibaigus? Man ėmė daužytis širdis, mat jų keliamas triukšmas stiprėjo, – rodos, juodu sustojo visai šalia mano slėptuvės.

Vyras tarė:

– Matai? Čia geriausia vieta. Garantuoju, niekas mūsų neras.

Tuomet nuskambėjo gergždžiantis moters balsas:

– Tu nedorėlis, tikras nedorėlis.

Tai buvo registratorė! Po galais, ką ji čia veikia?

Vyras ėmė ją erzinti:

– Tu irgi ne geresnė, nusekei paskui mane kaip kalytė.

Jie abu nervingai nusijuokė, o paskui dar sumurmėjo kažką, bet aš nenuklausiau.

Netrukus išgirdau ant grindų krintančių drabužių šnarėjimą, dejones ir sunkius atodūsius.

Susijaudinęs vyras sušnabždėjo:

– O dangau, kokios milžiniškos ir minkštos tavo sukruštos krūtys – kaip pagalvės!

Šiuos žodžius palydėjo moters juokas ir garsus riksmas.

– Stipriau, stipriau! O, taip! Nedrįsk sustoti, nes nurausiu tavo vėžlio galvą!

Registratorė atrodė tokia rimta ir santūri. Kas galėjo pagalvoti, kad gali taip nesivaržydama dulkintis?

Klausydamasi šios poros meilės akto, prisiminiau, kaip mudu su Aleksu mylėjomės, ir mane užplūdo neapsakomas liūdesys. Ką jis dabar veikia? Ar galvoja apie mane?

Paskui dejonės ir dūsavimas liovėsi ir vyras nekantraudamas tarė:

– Greičiau dinkim iš čia, kol nieko bloga nenutiko. Nenoriu prarasti lengvo darbo – tiesiog žiūrėti, kaip po sales šmirinėja keli subingalviai!

Tada prabilo registratorė:

– Kiek valandų? Prakeikimas, man reikia namo, turiu pavalgydinti savo vyrą ir sūnų!

Jos žodžius palydėjo užsivelkamų drabužių šnaresys ir skubrūs, tolstantys žingsniai.

Prižiūrėtojas ir nuobodžiaujanti registratorė – ištekėjusi moteris, turinti vyrą ir vaiką, – susitikinėja apskretusioje muziejaus saugykloje. Negalėjau tuo patikėti.

Palaukusi penkiolika minučių ir įsitikinusi, kad visame muziejuje tylu, išsėlinau iš spintos ir iš karto nuėjau į ekspozicijų salę.