Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Paėmiau pakabuką, pabučiavau jį ir pasikabinau ant kaklo.

„Lopnorai, visada tave prisiminsiu“, – sušnabždėjau sau, pakabukui ir savo bičiuliui, kad ir kur jis būtų.

Tą naktį susapnavau sapną. Lopnoras, jo sūnus ir aš buvome šeima. Gyvenome prie vėsaus Mėnulio Pjautuvo ežero ir pragyvenimui užsidirbdavome pardavinėdami turistams suvenyrus. Vieną vakarą, kai jo sūnus užmigo, ant pirštų galiukų ištykinome iš namo ir pasukome prie ribuliuojančio ežero, o jį pasiekę nusivilkome drabužius ir puolėme į vandenį. Išdykavome, taškėmės ir kvatojomės kaip vaikai, o paskui pasimylėjome. Mėnulis ir sidabriški jo purslai aptaškė viską – dangų, ežerą, laimingus mudviejų veidus ir nuogus kūnus.

Kai Lopnoras mane pabučiavo, sušnabždėjau:

– Mano meile, aš bučiuoju mėnulį.

Po aistringo meilės akto Lopnoras nėrė į ežerą. Laukiau, kad jis pakviestų ir mane pasimylėti ežero dugne. Deja, jis taip ir neišniro. Šaukiau jį, bet mano balsas pasiklydo ryškioje mėnulio šviesoje ir tarp spindinčių žvaigždžių…

Pabudau nuo savo pačios riksmo. Ryškūs sapno vaizdai stovėjo man prieš akis dar kelias minutes, kol visiškai išnyko. Ir liūdėjau, ir džiaugiausi, kad tai buvo tik sapnas. Liūdėjau, kad seksas tebuvo įsivaizduotas, o Lopnoras jau paliko šį pasaulį, bet džiaugiausi, kad Aleksas tebėra gyvas. Liūdėjau ir dėl to, kad tą paskutinę dieną Urumčyje mudu su Aleksu kivirčijomės ir kad jis išvyko piktas ir įsižeidęs. Ar šioje tūkstančius kilometrų besitęsiančioje raudonų dulkių dykumoje dar susitiksime? Kaip mylimieji arba tik kaip draugai?

Pakėliau ant krūtinės kabantį Lopnoro akmenį ir įkaitusiomis lūpomis paliečiau jo šaltą paviršių. Supratau, jeigu žolininke tapti neketinu, bus geriausia, jei man atitekusias gydomąsias žoles atiduosiu žmogui, kuris panaudos jas geriems tikslams.

Ir vis dėlto, nors žinojau niekada Lopnoro nepamiršianti, turėjau gyventi toliau. Ir taip nusprendusi pajutau, kaip didžiulis akmuo nusirito man nuo krūtinės.

17

Turpano muziejus

Kitą rytą pabudau dar neprašvitus, prarijau bandelę, išmaukiau vakarykštę arbatą. O tada įsidėjau į kuprinę pergamento ritinį, Budos statulėlę ir iškeliavau. Nors norėjau paskutinį kartą nusigauti prie Juodojo Drakono ežero ir atsisveikinti su Lopnoru, vis dėlto nusprendžiau, kad neverta rizikuoti. Be to, Plaukiantis Debesis ir Tyroji Išmintis galėjo netrukus pastebėti vagystę ir imti mane persekioti. Lopnoras jau buvo miręs ir, kad ir ką daryčiau, negaliu jo prikelti. Kad ir kaip liūdna, mirusieji žemėje neturi ką veikti, o gyviesiems reikia gyventi toliau. Nešdama dvi brangenybes nervinausi: kuo greičiau grąžinsiu jas į muziejų, tuo bus geriau.

Pirmiausia pasiekiau Urumčį, o iš ten leidausi į varginančią kelionę autobusu, kuris nauju greitkeliu važiavo į Turpaną, kadaise, auksiniais Šilko kelio laikais, svarbų miestą oazę. Dulkėtoje autobuso stotelėje taksi nebuvo, bet man prieš nosį stabtelėjo aplūžęs automobilis ir aš sutariau su vairuotoju, kad už kelis juanius jis nuveš mane į Turpano svečių namus. Apsistojau aptriušusiame kambarėlyje, greitai nusimaudžiau po dušu bendrame viešbučio vonios kambaryje, paskui grįžusi klestelėjau ant išgulėtos lovos, išsidėliojau visus dokumentus, knygas, žemėlapius ir ėmiau regzti planą.

Žengti kitą žingsnį buvo nelengva. Turėjau kantriai laukti tinkamos akimirkos ir Turpano muziejaus reprodukcijas pakeisti dviem eksponatais, nugvelbtais iš Plaukiančio Debesies šventyklos. Užsirašiau visas galimybes, paskui visiškai neįgyvendinamas išbraukiau ir palikau tris:

1. Papirkti muziejaus direktorių.

2. Sugundyti jį.

3. Pakviesti jį prabangios vakarienės, nugirdyti ir pavogti raktą.

Antrą punktą skubiai išbraukiau. Po Plaukiančio Debesies nenorėjau mylėtis su jokiu vyru, nesvarbu, jis vienuolis ar ne. Man nepatiko, kad apskritai apie tai pagalvojau. Kad ir kaip laisvai žiūrėjau į meilę, vis dėlto nebuvau paslaugi ir lengvai kojas išskečianti kekšė!

Turint galvoje, kuo būtų galėjusi baigtis vakarienė su daug alkoholio, liko tik pirma galimybė. O jei direktorius atsisakys kyšio ir įduos mane policijai? Man galvoje kirbėjo ir kiti klausimai, – kaip beždžionės, šokinėjančios ant linguojančių šakų. Kaip man pavyks atsikratyti prižiūrėtojų ir lankytojų, kad galėčiau atlikti savo darbą? Kaip nukniauksiu raktus iš prižiūrėtojo, muziejaus direktoriaus ar ko kito, kad atidaryčiau stendą? Ir kaip sužinosiu, kuris raktas tinka? O jei man nepavyks gauti rakto, ar galėsiu atidaryti vitrinas neįjungdama apsaugos sistemos?

Po šių kankinamų svarstymų man staiga toptelėjo, kad tokiame nuošaliame mieste kaip Turpanas muziejaus apsauga tikriausiai nebus tokia stipri. Iš Šilko kelyje skaitytų knygų susidariau įspūdį, kad kinai į savo vertybes žiūri gana atsainiai, – bent jau tol, kol jų neužsigeidžia kiti. Juk tokie tyrinėtojai kaip Aurelis Steinas ir Polas Pelijo išsivežė tūkstančius rankraščių ir meno dirbinių iš Dunhuango, o kinai nė necyptelėjo. Tik kai tie meno kūriniai tapo žinomi Europoje, kinai pakėlė triukšmą, išvadino tyrinėtojus plėšikais ir juos pasmerkė. Ir dabar kiekvienas, pagautas prekiaujantis tokiais daiktais, nedelsiant sušaudomas. Todėl man beliko tikėtis, kad Turpano muziejuje meno kūriniai ne taip griežtai prižiūrimi kaip po Steino ir Pelijo istorijos.

Kad ir kaip sukau galvą, vis dar negalėjau sugalvoti gero plano, juolab tobulo. Pagaliau nusprendžiau pirmiausia pasižvalgyti po muziejų. Jei apsaugininkai dirbs aplaidžiai, slapta įsigausiu vidun, kaip nors atidarysiu vitriną ir sukeisiu eksponatus. Blogiausiu atveju susibičiuliausiu su direktoriumi arba, jei nebus kitos išeities, jį suviliosiu.

Bet prisiminusi savo jauną mylimąjį, atsidusau. „Aleksai, atleisk man, kad paskutinę kartu praleistą dieną pykomės. Tikiuosi, supranti, kad mano gyvenimo misija kitokia nei tavoji. Tu nori šeimos, o aš – vien laisvės, taip pat ir laisvės mylėti. Nenoriu būti kaip mano motina: supančiota vieno vyro, vienos meilės, vieno gyvenimo.“

Kitą dieną svilinant saulei sėdau į taksi, rodos, tokį pat seną kaip šis miestas, ir paprašiau vairuotojo nuvežti mane į Turpano muziejų. Jam teko kito vairuotojo klausti, kaip ten nusigauti, ir man tai pasirodė neblogas ženklas, – mat, ko gero, šis nebus taip stropiai saugomas kaip pagrindinių šalies miestų muziejai, pritraukiantys minias lankytojų. Mums riedant per dykumą, žvelgiau į begalinį žydro dangaus rėžį, rusvą smėlį ir geltonas uolas. Paėmiau fotoaparatą norėdama įamžinti sudėtingus pavidalus, per tūkstantmečius sukurtus nematomų vėjo ir lietaus rankų. Spragsėdama fotoaparatu gailėjausi, kad neturiu laiko atidžiau patyrinėti šios ypatingos vietos.

Tad kai jaunas vairuotojas pažvelgė į mane pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir paklausė: „Iš kur atvykote?“, aš tik gūžtelėjau pečiais norėdama išvengti nepageidaujamo pokalbio.

Muziejus pasirodė esąs net mažesnis, nei tikėjausi. Jis buvo panašus į nuosavą namą su keliais kambariais, kuriuose per kelerius metus prisikaupė nemažai asmeninių daiktų. Visi jo eksponatai vargu ar būtų užpildę mažiausią Niujorko Metropoliteno muziejaus salę. Priėjau prie registratūros stalo, prie jo sėdinti negraži, vidutinio amžiaus moteris dukslia uniforma kažką godžiai šveitė iš plastikinio dubenėlio.

Kostelėjau ir tariau:

– Laba diena. Kiek kainuoja bilietas?

Kramtydama, išsipūtusiais skruostais ir nė nepakeldama akių, ji atsakė:

– Penki.

Padaviau penkis renminbius.

Ji ir vėl nepasivargino į mane žvilgtelėti, tik padavė bilietą kita ranka stipriai kaip vaikas mėgstamą žaislą spausdama dubenėlį su kepta ėriena ir ryžiais.