Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Jis nusijuokė.

– Mudu su Tyrąja Išmintimi du kartus per dieną giedame, atliekame ritualus, valome ir gryniname šią vietą. Tad nemanau, kad čia yra kas nors bloga.

Supratau, kad sakydamas „kas nors bloga“ jis turi omenyje dvasias ar kitas būtybes iš anapusinio pasaulio.

Patylėjau.

– Ar dėl tų priepuolių kalbėjaisi su gydytoju? – Plaukiantis Debesis žvelgė į mane susirūpinimo kupinomis akimis.

Linktelėjau.

– Bet gydytojai nieko bloga nerado. Todėl motina galų gale nuvedė mane pas žolininką, kuris man davė vaistažolių mišinio ir ant popieriaus lapo užrašytą stebuklingą užkalbėjimą. Mama viską išvirė ir privertė mane išgerti nuovirą.

– Padėjo?

– Taip. Iki vakarykštės nakties priepuolių daug metų nebuvo. Matyt, šį bus sukėlusi nepažįstama aplinka. Ak, mokytojau Plaukiantis Debesie, maldauju, apsaugok mane nuo dar vieno priepuolio šį vakarą! – Įsikniaubiau į šiltą jo krūtinę ir ėmiau kūkčioti.

Vienuolis paglostė man galvą.

– Ar pameni, kokios tai buvo vaistažolės?

– Taip, – linktelėjau ir ant popieriaus lapo užrašiau ilgą sąrašą, nusižiūrėtą iš pradingusio mano bičiulio uigūro Lopnoro.

Jis susikaupęs perskaitė vaistažolių pavadinimus ir paklausė:

– Kodėl nesinešioji tų vaistų?

– Nemaniau, kad priepuolis dar kada nors pasikartos.

Kelias minutes patylėjęs, vienuolis vėl prabilo:

– Parnešiu tau vaistažolių. Bet negaliu tavęs čia palikti, nes jei kartais…

Santūriai šyptelėjau.

– Nesijaudink, pabūsiu ir viena. Norėčiau, kad parneštum man tų vaistažolių, jei tik gali. Tuomet nereikės nerimauti, kad mane vėl ištiks priepuolis.

Mostelėjau į balsvą kaip žuvies pilvas dangų už lango.

– Matai? Jau švinta, tad visos dvasios turėtų būti grįžusios į aną pasaulį, kur jų vieta. Jei sugrįši prieš vidurnaktį, kai atsiveria in pasaulis, gali dėl nieko nesijaudinti.

– Gerai, ilgai neužtruksiu. Daugiausia penkias šešias valandas. Bet ar tau nieko nenutiks?

Aš nedvejodama linktelėjau:

– Taip, patikėk, man viskas bus gerai.

Apsirengęs ir išsiruošęs į kelią, Plaukiantis Debesis tarė:

– Jei kartais Tyroji Išmintis grįžtų anksčiau, papasakok jam, kas nutiko. Būk atsargi ir pailsėk.

Palydėjau vienuolį iki vartų. Žvilgsniu nulydėjusi jį, besileidžiantį nuo kalno ir palaukusi, kol dings man iš akių, nuskubėjau į savo kambarį, pasiėmiau kuprinę ir ilgais laiptais nuskuodžiau į rūsį. Nenutuokiau, kaip Plaukiantis Debesis vienu piršto spustelėjimu atvėrė sieną, tad iš visų jėgų ėmiau ją spardyti. Ir man pavyko.

Blausioje žibintuvėlio šviesoje slaptoji salė atrodė tarsi ne iš šio pasaulio, o pageltę, tūkstančio metų senumo rankraščiai nebyliai sekė kiekvieną mano judesį. Dabar, kai likau visiškai viena, mane užplūdo iš salės sklindantys virpesiai. Rodos, visi sutrose užrašyti žodžiai sutartinai kuždėjo senovinę tiesą į šiuolaikiškas ir garsams neimlias mano ausis. Arba mėgino įveikti jautrią mano sielą savo tūkstantmete či energija.

Kelis kartus giliai įkvėpiau stengdamasi nusiraminti ir susikaupti. Suklysti neturėjau teisės, juolab dabar, kai nuėjau taip toli. Jei būčiau sučiupta, ar būčiau nužudyta čia? O gal mano palaikus išblaškytų vėjas, kaip išblaškė Plaukiančio Debesies mokytojo? Ar po mirties mane kas nors prisimintų? Tikriausiai neilgai. Krisas toliau gyventų su žmona ir vaiku, o Aleksas, – jei tik jaunoje jo galvoje apskritai liktų vietos gerokai vyresnei mylimajai, – mūsų romaną tikriausiai kartais prisimintų kaip vieną iš daugelio Šilko kelyje patirtų meilės nuotykių.

Šiaip ne taip susikaupiau – dabar manęs laukė užduotis, todėl ėmiau atidžiai žvalgytis po salę ir atsitiktinai pamačiau dvi dėžutes su ornamentais, kuriose buvo Deimantinė sutra ir auksinis Buda. Abi jas nukėliau ir sugrūdau į kuprinę.

Nors nebuvau budistė, pasimeldžiau Budai, kad suprastų ir atleistų už tai, ką padariau, ir (vyliausi, jog taip ir bus) kad mane saugotų. Kadangi man reikėjo visapusiškos pagalbos, dar sukalbėjau maldą Dievui, Jėzui ir Marijai, nors abejojau, ar jie išklausys mano maldas apie konkuruojantį dievą ir jo rankraštį.

Žinojau, kad vėliau gailėsiuosi, bet negalėjau gaišti laiko ir sutelkti savo in energijos, kad pamatyčiau, ar čia yra dvasių, galinčių man atskleisti kitas šioje draudžiamoje ir vaiduokliškai tylioje salėje saugomas paslaptis. Paskutinį kartą apžvelgusi patalpą išėjau ir uždariau duris.

Baimindamasi, kad bet kurią akimirką gali grįžti Plaukiantis Debesis arba Tyroji Išmintis, užlėkiau laiptais į viršų, išpuoliau pro šventyklos slenkstį ir leidausi į ilgą kelionę kalno šlaitu žemyn. Per skubėjimą kelis kartus paslydau, todėl teko įsitverti vijoklių arba uolų, kad nenugarmėčiau. Nešikų pirštinės pasirodė esąs praktiškas pirkinys; kitaip vienuoliai būtų pastebėję kruvinus delnų pėdsakus ir, pamanę, kad man nutiko nelaimė, būtų leidęsi manęs ieškoti. Šią akimirką nieko daugiau netroškau, tik amžiams dingti iš šios šventyklos ir jiedviem iš akių.

Įtempusi jėgas leidausi slidžia nuokalne ir staiga tolumoje pamačiau kažką judant. Man ėmė baisiai daužytis širdis. Nesvarbu, ar tai buvo vienuolis, ar šmėkla, – manęs vis tiek laukia pražūtis! Apimta panikos slystelėjau ir įkritau į duobę. Laimė, ji buvo negili, tad tik nusibrozdinau kelį. Kyštelėjau galvą iš už akmens ir ėmiau slapta žiūrėti. Žmogus ėjo greitai, dideliais žingsniais. Kai jis priartėjo, man širdis į kulnus nusirito, nes pamačiau, kad tai Tyroji Išmintis! Dar nebuvau pamiršusi, kad Tyroji Išmintis – sklendžiančių kovos menų meistras, galintis vaikščioti sienomis ir sklandyti tarp medžių. Bet man labai palengvėjo pamačius, kad jis manęs nepastebėjo, tad po kelių minučių išlipau iš duobės ir, galima sakyti, nusiritau šlaitu, nepaisydama visą kūną kaustančio skausmo.

16

Žolininko likimas

Grįžusi į savo trobelę dykumoje ir pasijutusi palyginti saugi, pirmiausia paslėpiau brangenybes. Prapjoviau vieną padangą ir įdėjau dėžutę su auksiniu Buda. Kadangi pergamento ritinėlio dėžutė buvo per ilga ir į padangą netilpo, pakišau ją po čiužiniu. Nelabai vykusi slėptuvė, bet kol kas nieko geriau nesugalvojau. Lengviau atsikvėpusi, kaipmat kietai užmigau.

Kai prabudau, dangų jau gaubė sutemos, o laikrodis prie lovos rodė pusę vienuolikos nakties. Buvau tokia pavargusi, kad miegojau vos ne visą dieną. Išlipusi iš lovos nusiploviau rankas, nusiprausiau veidą, o tada išsiėmiau dvi brangenybes ir apžiūrėjau. Žibalinės lempos šviesoje Buda tviskėjo, tarsi nekantraudamas papasakoti savo nuotykius, patirtus šiame varganame pasaulyje. Švelniai spustelėjus pirštu, atsidarė cokolyje įtaisytas stalčiukas, kuriame buvo daug krištolo gabaliukų, – tariamų sudegintų Budos palaikų liekanų.

Staiga man dingtelėjo, kad galbūt tie du vienuoliai mėgins mane rasti. Saugiausia buvo kuo greičiau grąžinti šiuos daiktus muziejui. Raminau save, kad vienuoliai neturi beveik jokių galimybių manęs susekti. Juk jie net nežinojo, kad esu Lilė Lin, o ne Violeta Čen, kaip kad jiems prisistačiau. Be to, mano kaimelis buvo beveik už šimto šešiasdešimt kilometrų nuo vienuolyno kalnuose ir net nebuvo pažymėtas žemėlapyje. Ir vis dėlto juodu buvo ne šiaip sau vienuoliai, o kung fu meistrai, sugebantys gyventi ant kalno, į kurį neveda joks takas.

Nuėjau užsivirinti vandens ir užsiplikyti arbatos. Išgėrusi kelis gurkšnius karšto, kvapnaus skysčio ir gerokai aprimusi atsisėdau tiesiai, išvyniojau pergamento ritinėlį ir ėmiau atidžiai skaityti Deimantinę sutrą. Pasak Plaukiančio Debesies, tai buvo vienas įtaigiausių ir giliamintiškiausių pasaulio rankraščių. Pradėjusi skaityti pajutau pagarbią baimę.