Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Po pusvalandžio grįžau į didžiąją salę išgerti arbatos ir užkąsti. Pasistiprinusi kaip įmanydama stengiausi išlaikyti Plaukiančio Debesies dėmesį klausinėdama apie budizmą ir jo gyvenimą ant šio kalno. Mudviem kalbantis nenuleidau nuo jo akių. Kai jau ėmiau svarstyti, ar Plaukiantis Debesis suprato mano užuominą, jis, imdamas savo puodelį, palytėjo man ranką.

Man dar nesugalvojus, kaip geriau reaguoti, Plaukiantis Debesis pasiūlė:

– Eime į kiemą. Tyroji Išmintis parodys jums neįtikėtinus savo sugebėjimus.

Vėlyvą popietę kiemas atrodė visai kitoks – čia tvyrojo ramybė ir nejauki tyla. Apačioje mačiau besidriekiant ryškiai raudoną miglą, o viršuje – visažinį pilkšvą dangų. Tyroji Išmintis buvo nusivilkęs dukslų pilką budistų vienuolio drabužį ir persirengęs geltonu, prie kūno prigludusiu kung fu kostiumu.

Nutaisęs rimtą veido išraišką ir sugniaužęs kumščius, jis pirmiausia nusilenkė mokytojui, paskui man.

– Mokytojau ir garbinga, retai užklystanti viešnia, dabar kuklus jūsų tarnas parodys menkus savo sugebėjimus.

Girdėdama apsimestinai kuklius šio jaunuolio žodžius, kurie iš tiesų reiškė: „Žiūrėkite, dabar parodysiu jums savo neprilygstamą kung fu meną!“, šyptelėjau ir pasijutau pamaloninta.

Ir tada jaunasis vienuolis, nepaisydamas traukos dėsnio, nužingsniavo statmena šventyklos siena! Nespėjus man paploti už šį stulbinamą pasirodymą, Tyroji Išmintis vėl tvirtai atsistojo ant žemės. O po akimirkos aukštai iššokęs liuoktelėjo į medį ir ėmė sklęsti nuo šakos ant šakos. Po kelių sekundžių jis dingo iš akių, – buvo girdėti tik lapų šlamesys ir šakų traškėjimas.

Išsižiojau klausti Plaukiančio Debesies, kur dingo jo mokinys, tik staiga išdidžiai šypsodamasis jaunasis vienuolis vėl išdygo mums prieš akis.

– Negaliu patikėti! Tyroji Išmintie, kaip jums pavyko? Ar tai tik iliuzija?

Dabar atėjo mokytojo eilė išdidžiai nusišypsoti.

– Budizmas mus moko, kad gyvenimas yra iliuzija, bet tikrame kung fu nėra jokios iliuzijos, vien sunkus kasdienis darbas. Mokau jį nuo trejų metų. Nedaug kas ištveria mano varginančias, nežmoniškas treniruotes.

Nežmoniškas?

Įkaitęs, rožiniais skruostais, jaunasis vienuolis kukliai tarė:

– Panele Čen, mano kung fu – niekis, palyginti su mano mokytojo kovos menu.

Tuomet kreipiausi į Plaukiantį Debesį:

– Ar mokytojas būtų toks malonus ir taip pat atskleistų savo tobulus sugebėjimus, per daug metų išsiugdytus sunkiu darbu?

– Nėra reikalo, – papurtė jis galvą, plačią ir apskritą kaip bronzinis veidrodis.

– Bet…

Jis mane pertraukė:

– Gerai, šiandien visi gulkimės anksčiau. Tyroji Išmintis nueis nupirkti maisto ir vaistų jums. Jis išeis po kelių minučių ir iki rytojaus negrįš.

– Dėl manęs prašom nevargti. Aš nesergu, tik jaučiuosi pavargusi.

– Jam nesunku. Žinau, kad Tyroji Išmintis nekantrauja pasprukti iš šventyklos, o svarbiausia – nuo manęs, kad ir kelioms valandoms.

Mes visi nusijuokėme.

Plaukiantis Debesis pridūrė:

– Panele Čen, vakarienė jums palikta prie kambario durų. Valgykit viena. Mes, vienuoliai, turime laikytis tikėjimo taisyklės po vidudienio nieko neimti į burną.

Grįždama į savo kambarį negalėjau patikėti sėkme, kad Tyroji Išmintis paliks mane vieną su mokytoju. Kaip tik tinkamas metas jį sugundyti! Staiga man dingtelėjo dar viena mintis. O jei Plaukiantis Debesis išsiuntė savo mokinį, kad galėtų sugundyti mane?

Prie savo kambario durų radau padėklą su tvarkingai padėtomis dviem bandelėmis, dubenėliu ryžių sriubos, termosu arbatos ir pora valgomųjų lazdelių. Pavakarieniavusi nusiprausiau veidą, nusistačiau žadintuvą, kad skambėtų po keturiasdešimt penkių minučių, o tada atsiguliau truputį nusnūsti.

Pakelta suskambusio žadintuvo, išsileidau ilgus plaukus ir kruopščiai išsišukavau tris tūkstančius rūpesčių keliančias gijas. Tada pasidažiau, apsivilkau suknelę – ne prabangią, bet elegantišką, apnuoginančią kojas.

Plikai nusiskutę vienuoliai veidrodžio šventykloje, aišku, neturėjo. Bet į kuprinę buvau įsimetusi veidrodėlį, tad rūpestingai jame apsižiūrėjau veidą.

„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“

Veidrodžio ant sienos nebuvo, o konkurentų šiose grožio varžytuvėse šventyklos salėje taip pat neturėjau. Pažvelgiau į savo veidą veidrodėlyje ir pasijutau laiminga.

Paskui atsidusau, jau dabar jausdama, kad ore tvyro seksualinė įtampa.

Nuėjau iki pat mažosios šventyklos, bet Plaukiančio Debesies niekur nebuvo matyti. Mane vėl apėmė baimė. Gal abu vienuoliai išėjo drauge ir šioje nuošalioje vietoje paliko mane vieną?

Pasukau prie į Budą panašaus akmens ketindama pamedituoti ir nusiraminti. Kaip mokė Plaukiantis Debesis, sudėjusi rankas lyg lotoso pumpurą tris kartus apėjau aplink akmenį. Atlikusi ritualą, dar pavaikštinėjau norėdama susirasti Plaukiantį Debesį. Tačiau mano ausis pasiekė vien tylus medžių lapų šlamesys, vabzdžių dūzgimas ir paukščių čiulbesys.

Dar po kelių minučių eidama išgirdau nepažįstamą garsą. Negalėjau pasakyti, ar tai buvo sunkus žmogaus šnopavimas, ar apskritai kažkas nežmogiška. Gal man reikėjo pasinaudoti in akimi ir išsiaiškinti, kas skleidžia šį garsą? Smarkiai plakančia širdimi paskubomis apsukau lanką mėgindama nustatyti, iš kur sklinda triukšmas. Sutemos jau sparčiai tirštėjo ir baiminausi, kad nepaklysčiau. Staiga vėl išgirdau tą garsą, – labai arti ir pažinau, kad jis žmogaus.

Tai buvo sunkus vyriškas alsavimas ir dūsavimas. Ėmiau žingsniuoti į tą pusę ir supratau, kad jis sklinda iš už akmens. Ten buvo Plaukiantis Debesis! Ką jis vienas tamsoje veikia? Šviečiant pilnačiai darė savo alinančius kung fu pratimus? Priėjusi arčiau ir žvilgtelėjusi pro akmens viršų, apačioje, prieblandoje skendinčio kalnų peizažo fone, išvydau ryškius plačios jo nugaros kontūrus. Suglumau, nes jo kūnas, rodos, ritmingai trūkčiojo. Ar jis sužeistas? Po kelių akimirkų, supratusi, kas vyksta, nejučia delnu užsidengiau burną ir pasitraukiau atatupsta.

Plaukiantis Debesis masturbavosi tiesiog šventyklos prieigose!

Netikėtai pajutau didžiulę užuojautą, o į tarpkojį siūbtelėjo karščio banga. Kelis kartus giliai įkvėpiau. Paskui, jausdamasi dosni ir bebaimė, priėjau tiesiai prie jo iš už nugaros ir apglėbiau plačią krūtinę. Įsikniaubiau veidu į raumeningą sprandą – kaip vaikas prilimpa prie motinos. Mano „puolimas“ vienuolio, rodos, nė kiek nenustebino. Priešingai, suėmęs rankas, jis dar tvirčiau mane prisispaudė. Tada nuleido vieną mano ranką, kad laikyčiau jo lytį, – drėgną ir išpampusią kaip pašvinkusi žuvis.

Pagaliau vienuolis atsigręžė į mane ir mūsų lūpos akimirksniu susiliejo į bučinį. Po ilgo ir painaus mūsų liežuvių, kojų ir rankų kung fu jis nuvilko man drabužius, švystelėjo juos ant žemės ir raumeningomis rankomis užkėlė mane ant tvirtos ir storos seno medžio šakos. Plaukiantis Debesis tai mitriomis kaip lotoso pumpurai suskliaustomis rankomis glamonėjo man krūtis, tai sutrą giedančiomis lūpomis godžiai čiulpė spenelius. Dejavau, stūgavau ir šūkavau lyg kankinama. Mano kūnas virpėjo, tarsi įmestas į pragaro liepsnas arba panardintas į ledinį vandenį. Pagaliau praskėtęs kojas įsiskverbė į mane su tokia didžiule jėga, su tokia tyra jang energija ir taip susikaupęs, kad neabejojau, jog šis sekso kung fu, matyt, yra sunkiausių treniruočių rezultatas.

Mano riksmas sudrebino dangų. Ant meilės vėjo nuožmiai purtomų šakų šlamantys lapai aidu atkartojo mano „Aaa! Aaa!“ Išsiliedamas jis skambiu balsu sušuko: „Omarulang! Omarulang! O dangau, Omarulang!“ Šūksnis buvo keistas, bet vis tiek sujaudino mane iki širdies gelmių.