Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Po šio jausmingo protrūkio vienuolis ištraukė savo kotą ir įsikniaubė man į tarpkrūtį, lūpomis švelniai kutendamas spenelius. Sulaukusi šios po sekso man įteiktos premijos, dejavau ir rangiausi iš malonumo. Paglosčiau plikai nuskustą jo galvą, kaip kad motina glosto beveik beplaukę savo naujagimio galvytę. Iš kur atsiskyrėlis vienuolis semiasi tokios stiprios aistros? Tik jau ne iš tvarkingos meditacijos ir sutrų skaitymo, nes, jos, priešingai, turėtų tramdyti aistrą. Ar jo treniruotės nuėjo veltui? O gal sutramdyti žmogiškos aistros tiesiog neįmanoma?

Nakties tamsoje po šios pirmykštės vyro ir moters sueities mus užplūdo neapsakomas malonumas, bet nei jis, nei aš nepratarėme nė žodžio. Man labai knietėjo paklausti, ką reiškia „Omarulang“, bet nutariau patylėti ir nedrumsti šios ypatingos akimirkos.

Vienuolis tylėdamas nukėlė mane nuo šakos, padėjo apsirengti, o tada parnešė į šventyklą.

Įžengęs į prieangį, atsargiai mane nuleido.

– Galime naktį miegoti mano kambaryje.

Pirmą kartą įkėliau koją į vienuolio miegamąjį. Jis buvo beveik visiškai tuščias, tik kampe, prie lempos stovėjo žarijų indas, o ant sienos, priešais lovą, kabojo pergamento ritinėlis su išpieštu hieroglifu „si“ – „mirtingumas“. Man pasirodė keistas noras kiekvieną rytą prabudus pirmiausia pamatyti šį užrašą, primenantį nemalonią neišvengiamybę.

Vienuolis kelias minutes krapštėsi prie žarijų indo ir lempos, kol pagaliau abu uždegė. Jis spoksojo į mane, kol nusivilkau drabužius, įlipau į viengungišką jo lovą ir laukdama jo susirangiau. Tada Plaukiantis Debesis nusimetė savo vienuolio drabužį, šmurkštelėjo į lovą ir mūsų kūnai susilietė, – maloniai šilti po stora antklode.

Jis apglėbė mane stipria ranka.

– Pasakyk, kodėl sukorei tokį ilgą kelią į šią šventyklą? Juk tikrai ne tam, kad įlįstum į vienišo vienuolio lovą ir jį paguostum.

Jo balsas buvo šiltas kaip antklodė ir svaiginantis kaip tamsi, geidulinga naktis. Ar mums taip maloniai pasimylėjus jis supyktų ir griebtųsi smurto sužinojęs tiesą? Negalėjau rizikuoti ir žiūrėti, kas bus. Tad nusukau kalbą.

– Džiaugiesi, kad atvykau?

Jis ištiesė ranką ir ėmė glamonėti man krūtį.

– Neturi kur grįžti? – Dabar jo pirštai smarkiau maigė sužadintus krūtų spenelius.

– Man patinka čia tvyranti ramybė, tad norėčiau dar pabūti.

Pasukau galvą ir pamačiau, kad Plaukiantis Debesis jau miega.

Spoksant į tuščias lubas man galvoje šmėstelėjo daugybė minčių. Mudu ne tik mylėjomės, bet ir darėme tai apversto lotoso poza. Ar tas vienuolis turi trečią akį ir skaito mano mintis? Kitaip kam prieš įsiskverbdamas jis užkėlė mane ant šakos?

Turėjau dar kartą perskaityti tetos nurodymus, kad deramai atlikčiau kitą užduotį. Atsargiai išsivadavau iš Plaukiančio Debesies glėbio, išsmukau iš lovos ir grįžau į savo kambarį. Išsiėmusi dokumentą perskaičiau:

Jei mylintis vienuolis sušuks mantrą „Omarulang“, vadinasi, radai tinkamą žmogų. Jis turi Deimantinę sutrą ir auksinį Budą. Privalai įsigauti į slaptą salę, paimti šias dvi brangenybes ir grąžinti jas Turpano muziejui, kuriam ir priklauso. Be to, turi paimti klastotes, kurios dabar eksponuojamos.

Nedvejok. Tai ne vagystė, o brangenybių grąžinimas teisėtam savininkui.

Sunkiai atsidusau. Po galais, į ką aš įsivėliau? Kaip man nugvelbti brangenybes dviem vienuoliams iš po nosies? Plaukiantis Debesis ne kvailys, o jo mokinys – sklendžiančių kovos menų meistras. Ir tada man kilo viena mintis. Kol apgalvojau detales, kojos pačios parnešė atgal į vienuolio kambarį, o paskui ir į lovą, prie šilto jo kūno.

Kai pabudau, buvo dar tamsu. Už lango čiulbantys paukščiai ir šnarantys lapai kūrė žvalią daugiabalsę melodiją. Plaukiantis Debesis tebegulėjo šalia ir giliai miegojo. Ar palanki galimybė jį taip nuvargino? Miegodamas jis kvėpavo lėtai ir giliai, o jo kūnas atrodė sumenkęs ir pažeidžiamas. Nesena jo nuodėmė tarsi ištirpo po šilta, motiniška antklode. Jis vėl tapo mažu berniuku, – nekaltu ir naiviu kaip mano Aleksas.

„Aleksai, man labai gaila, kad… tave išdaviau. Ką dabar veiki Niujorke? Ar vis dar galvoji apie mane, ar geidi mano kūno, ar su malonumu prisimeni, kaip mylėjomės dykumoje?“

Ak, kaip aš sujaukiau savo širdies reikalus! Maniau tikrai mylinti Aleksą, bet jam išvykus nepraėjo nė dvi savaitės ir atsidūriau kito vyro, negana to, vienuolio, glėbyje.

Žiūrėdama į besikilnojančią Plaukiančio Debesies krūtinę, papurčiau galvą. Dalį užduoties jau įvykdžiau, bet brangenybės, kurias man buvo liepta pavogti, atrodė nepasiekiamos. Gal man tiesiog pasmaugti jį, gulintį po antklode? Tai, žinoma, tebuvo prasimanymas. Sutramdžiau pernelyg lakią savo vaizduotę – pasmaugti vienuolį – ir sugalvojau kitą planą.

– Oooi! Dieve! – sušukau ir šis riksmas net man pačiai pasirodė klaikus ir keistas.

Vienuolis staiga pakirdo iš miego. Greitas ir vikrus kaip lapinas, jis iššoko iš lovos, nutempė mane ant grindų ir pridengė užguldamas nuogu kūnu.

– Tu sužeista? – susirūpinęs ir susijaudinęs sušnabždėjo Plaukiantis Debesis.

Nieko jam neatsakiau, bet tirtėjau kaip apsėsta.

Jis atšlijo, atidžiai apžiūrėjo kambarį, žvilgtelėjo pro langą. Paskui grįžo ir apkabino mane, o jo veidas buvo įsitempęs.

– Ką nors matei?

Aš sykiu ir papurčiau galvą, ir linktelėjau. Ir tebedrebėjau visu kūnu.

– Lik čia. Leisk man apsižvalgyti, aš tuoj grįšiu.

Kai jis atsistojo ketindamas apsirengti, aš dūriau pirštu į tolimiausią kampą už lango.

– Taip, ten! O dangau, ji ateina! Gelbėkit! Gelbėkit!

Vienuolio žvilgsnis nukrypo ten, kur rodžiau, jis priėjo prie lango.

– Bet ten nieko nėra.

– Yra!

Jis atidžiai apsidairė, o tada grįžo manęs apkabinti.

– Tau tik pasirodė. Nusiramink. Būk gera…

– Ne, aš mačiau, ji ten! Ilgais plaukais, iškišusi raudoną liežuvį! O Dieve!

Jis pakėlęs pasodino mane ant lovos ir ėmė raminti:

– Pamedituokime ir išguikime tau iš galvos tas bjaurias mintis.

Įsikniaubiau į plačią jo krūtinę. Bet staiga akys man iššoko ant kaktos, lūpos ėmė virpėti, o kūnas tirtėjo kaip negailestingos audros blaškoma valtelė.

– Ne! Ji ateina manęs! Ateina manęs! Ak, maldauju, ne! Ne!

– Ššš… Ššš… Liaukis rėkusi. Nebijok. Čia nėra jokių vaiduoklių, tik mudu. – Plaukiantis Debesis tebelaikė mane glėbyje, kaip tėvas laiko savo mylimiausią vaiką. – Nurimk, niekas čia neateis ir nieko tau nedarys. Tau tik prisisapnavo.

Dar kelias minutes pavaidinau, kol atitokau iš transo būsenos.

Išsivadavusi iš Plaukiančio Debesies glėbio, atidžiai pažvelgiau jam į veidą, o tada meiliai ir naiviai nusišypsojau.

– Mokytojau Plaukiantis Debesie, aš išalkau. Ar galėtume pavalgyti?

Jis įsistebeilijo į mane visiškai suglumęs.

– Ar gerai jautiesi?

– Žinoma. Kodėl klausi?

– Nori pasakyti, kad nenutuoki, kas čia ką tik nutiko?

– Tiesą sakant, nelabai. O kas nutiko?

– Tave buvo kažkas apsėdęs!

– Kaip suprasti?

– Kliedėjai, keistai elgeisi ir šnekėjai nesąmones. Sakei, kad dvasia ateina tavęs pasiimti!

Įsistebeilijau į jį išpūtusi nekaltas akis.

– Tikrai taip elgiausi?

– Taip!

Kelias minutes susimąsčiau.

– Hm… gal tu ir teisus. Dabar prisimenu. Kažką mačiau…

– Ką?

Į šį klausimą neatsakiau, bet pridūriau:

– Vaikystėje mane kartais ištikdavo tokie priepuoliai ir jie tikrai labai gąsdino mano motiną. Turiu in akį ir galiu matyti dvasias.