Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Ir tuomet Plaukiantis Debesis burbtelėjo kažkokius nesuprantamus žodžius, pirštais palietė trečią elektros srovės kratomo dievo akį ir švelniai spustelėjo. Sutrikau pamačiusi duris, besiveriančias į kitą patalpą – visiškai kitą erdvę.

Plaukiantis Debesis mostu paragino mane įeiti.

Dvejojau, bet jis įėjo, vieną lempą padėjo ant stalo, o kitą tebelaikė maldos akmenėlių vėriniu apvyniotoje rankoje.

„Kita erdvė“, dabar apšviesta dviejų žibalinių lempų, pasirodė esanti salė su knygų lentynomis pasieniais. Lentynos buvo prikrautos knygų, rankraščių ir dailių dėžučių.

Pakerėta nė pati nepajutau, kaip įėjau ir man išsprūdo garsus „Ooo!“ Į nosį dūrė gaižokas seno popieriaus kvapas, sumišęs su smilkalų aromato likučiais.

Vienuoliui žingsniuojant po salę, žibalinės lempos šviesos pluoštai krito ant knygų ir dėžių, kurios, rodos, varstė mus įtariais žvilgsniais.

– Kiek knygų čia saugoma? – paklausiau pamačiusi, kad čia tikrai biblioteka, ir truputį nurimusi.

Plaukiantis Debesis rūsčiai dėbtelėjo į mane ir priekaištingai tarė:

– Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Labai didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad čia turime kelias sutras našlaites.

– Kaip suprasti?..

– Tai vieninteliai egzemplioriai Kinijoje ir visame pasaulyje. – Ištraukęs vieną rankraštį jis paaiškino: – Šis vertas šimtų tūkstančių.

Kai pamėginau jį paliesti, vienuolis grakščiai, bet stipriai sučiupo besitiesiančią mano ranką.

– Aaai! – surikau iš skausmo.

Plaukiančio Debesies veidas padvelkė šalčiu.

– Pašaliečiui čia negalima nieko liesti. Čia kiekvienas daiktas yra neįkainojamas. Jums labai pasisekė, kad apskritai leidau čia ateiti.

– Labai atsiprašau, mokytojau, – pasakiau ir pamačiau, kad man ant riešo liko raudona žymė. Matyt, Plaukiantis Debesis buvo vidinio kung fu meistras kaip tie Šaolino vienuoliai.

Jis padėjo rankraštį ant stalo ir atsargiai išvyniojo, kad galėčiau pasižiūrėti. Pamačiusi rašmenis, pajutau nuo dokumento sklindančius keistus virpesius. Instinktyviai truputį atšlijau, o vienuolis nepritariamai į mane žvilgtelėjo.

Apsitrynęs, pageltęs pergamentas buvo išmargintas tvarkingais, įprastu šriftu užrašytais hieroglifais. Kūrinys vadinosi Deimantine sutra. Apie šią sutrą buvau šį tą girdėjusi, tik nežinojau, ar ji kaip nors susijusi su deimantais – amžinu turtu ir, kaip sakoma, geriausiais moters draugais.

Nenorėjau pasirodyti neišmanėlė, todėl nepaklausiau, ką bendra deimantai turi su sutromis, todėl ištariau banalius žodžius:

– Kaip gražu ir hieroglifai tokie dailūs.

– Ar galite pasakyti, kuo rašyta? – paklausė, o tiksliau, metė man iššūkį vienuolis.

– Kinišku rašalu, – pasakiau. Kuo gi dar? Juk atsakymas buvo akivaizdus.

– Įsižiūrėkit atidžiau, panele Čen.

Labai įdėmiai įsižiūrėjus į hieroglifus jie man pasirodė labai tamsiai raudoni su rudu atspalviu.

– Gal čia koks raudonas kiniškas rašalas? – gūžtelėjau pečiais ir vėl pajutau keistus nuo rankraščio sklindančius virpesius.

– Ne, ne rašalas. – Jis kelias akimirkas patylėjo, kad įspūdis būtų didesnis. – Tai kraujas.

Tų virpesių paslaptis staiga paaiškėjo. Kraujas. Mane nukrėtė šiurpas. Ką aš veikiu šioje slaptoje salėje, šioje šiurpioje šventykloje, ant nuošalaus kalno, Kinijoje ir dar su vienuoliu, kolekcionuojančiu krauju parašytus rankraščius?!

Pakėliau akis ir pažvelgiau jam į veidą, mirgančioje lempos šviesoje jis atrodė baisiai.

– Gyvūno kraujas?

Vienuolis linksmai nusijuokė.

– Jūs tikriausiai per jauna, kad būtumėt apie tai girdėjusi.

Šiais žodžiais jis mandagiai pasakė, kad esu visiška neišmanėlė.

Paskui pirštais perbraukė pageltusį pergamentą. Jis buvo pagamintas iš odos – gyvulio, o gal žmogaus? Ir kieno krauju buvo rašoma? Nužudytojo? O gal savižudžio? Tačiau buvau per daug susijaudinusi, kad suprasčiau, ar virpesius skleidė pikta, ar romi dvasia.

Vienuolis prabilo vėl ir jo žodžiai buvo aiškūs ir sunkūs, tarsi įrėžti akmenyje.

– Beveik prieš tūkstantį metų vyriausiasis vienuolis adata prasidūrė pirštą ir savo krauju parašė visą Deimantinę sutrą. Kadangi vyriausiasis vienuolis paaukojo savo kraujo, šis rankraštis yra gyvoji dvasia, turinti stebuklingą galią laiminti, ginti ir gydyti. Arba, jei būtinai prireiks, jis gali būti parduotas meno kūrinių rinkoje už milžinišką sumą.

Po šio paaiškinimo baimės sukaustyti mano nervai šiek tiek aprimo.

– Tikrai įspūdinga, – tariau.

– Naudodamas savo kraują parodai visišką nuoširdumą ir atsidavimą. Kuo ilgesnė sutra, tuo daugiau sunaudojama kraujo ir tuo svaresnis yra vienuolio ištikimybės įrodymas. Kartais jie net varžosi, kuris parašys ilgesnę sutrą.

Varžosi, siekdami dvasinių dalykų? Ir kad galėtų brangiai parduoti rankraštį meno kūrinių rinkoje? Ar Plaukiantis Debesis bent suvokia, kad tai visai nedera budistų vienuoliams?

Labai susikaupęs vienuolis atsargiai grąžino ritinėlį į dėžutę, o šią vėl padėjo į lentyną. Tada kreipėsi į mane:

– Panele Čen, sakėte, kad pasiklydote ir todėl atsidūrėte mūsų šventovėje. Tačiau Buda moko, kad visa, kas mums nutinka, lemia karma. Pasiklysti tebuvo pretekstas.

Išgirdus šiuos žodžius man apmirė širdis. Bet iškart suvokiau, kad Plaukiantis Debesis tikrojo mano viešnagės tikslo neperprato, – tiesiog budistai tiki, kad niekas nevyksta be priežasties, net jei mums ta priežastis nežinoma. Tai jis ir turėjo galvoje sakydamas „pretekstas“.

– Tai, kad rodau jums mūsų lobius, yra dangaus valia, – paaiškino Plaukiantis Debesis ir nukėlė kitą dėžutę, papuoštą abstrakčiais raudonais ir aukso spalvos ornamentais. Atidaręs ją, vienuolis nuvyniojo kelis šilko sluoksnius ir išėmė nedidelę auksinę Budos statulėlę.

Nors nesu meno žinovė, iš karto supratau, kad tai – nepaprastas kūrinys. Metalo formos buvo išraiškingos ir grakščios, tarsi skulptorius prie šios statulos būtų dirbęs kelis gyvenimus. Ir vis dėlto metalo sluoksnis buvo plonas kaip kiaušinio lukštas, – mat siekta kuo labiau sumažinti aukso sąnaudas.

Tarsi skaitydamas mano mintis, Plaukiantis Debesis tarė:

– Ne auksas daro Budą vertingą, o tai, kas slypi jo viduje.

– O kas ten slypi?

Vienuolis švelniai bakstelėjo pirštu į lotoso pavidalo cokolį ir atsidarė stalčiukas. Pilnas mažyčių baltų, žalių, gelsvų, raudonų, oranžinių ir skaisčiai raudonų krištolo gabalėlių. Apakinta spalvingai spindinčio krištolo, pajutau, kaip man per kūną ritasi gailestingumo prisotintos energijos bangos.

– Tau pasisekė, – pasakė vienuolis. – Šiąnakt bus mėnulio pilnatis, tad jaučiu norą dosniai dalytis. Šis krištolas, – jis pirštais perbraukė per akmenėlius, – yra Budos palaikai, arba šarira .

– Bet… argi Buda negyveno prieš daugiau nei du tūkstančius metų? Tad kaip… Ar tai įmanoma? – paklausiau, nors jaučiau stiprų ryšį su šarira .

– Per kultūrinę revoliuciją raudonoji kariuomenė sugriovė mūsų šventyklą. Kad išsaugotų brangenybes, mano mokytojas su dviem mokiniais persirengė valstiečiais, atnešė jas čia ir paslėpė. Tais laikais laiptų nebuvo. Tyroji Išmintis iškirto juos vos prieš dvejus metus, bet kadangi čia nuolat pučia stiprus vėjas, iš jų beveik nieko neliko.

– Ar laiptai buvo skirti lankytojams?

– Ne. Kartą susižeidžiau koją, tad Tyroji Išmintis pastatė juos, kad man būtų lengviau laipioti.

– Kaip tuomet jums anksčiau pavykdavo čia užkopti?