Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Kad ir kaip įkalbinėjau, mama nesutiko išleisti nors kiek santaupų, tik primygtinai reikalavo, kad panaudočiau jas studijoms Jungtinėse Valstijose.

Kai užsimindavau, kad turėtų bent kartą nusipirkti tai, ko tikrai nori, ji atsakydavo: „Man nieko nereikia.“

Tai man priminė kažkur perskaitytą posakį: „Dauguma žmonių negauna, ko nori, nes savo norus pamiršta.“

Kaip liūdna. Man brangios mamos svajonės kasdien nyko, tekėjo per valomus langus, varvėjo į plaunamų grindų plyšius, į šveičiamas kriaukles ir klozetus, kuriuos ji nupildavo vandeniu kitiems atlikus savo reikalus. Mano mama visiškai pamiršo, kad ir ji, tarnaitė, kadaise turėjo svajonių. Tačiau manosios svajonės ji niekada neužmiršo ir tai mane tikrai labai jaudino.

Štai kodėl mylėjau mamą, bet niekada nesijaučiau esanti tėvo duktė. Neabejojau, kad šis jausmas buvo abipusis. Kartais svarstydavau, gal taip aklai žavėdamasi vyrais nesąmoningai mėginau atsigriebti už praleistą be tėvo vaikystę?

Į šį klausimą atsakymo neradau.

Norėjau tik tęsti kelionę ir susižerti tris milijonus dolerių.

O paskui – que sera , sera . Kas bus, tas bus.

13

Svečiuose pas vienuolį

Nepažįstamoji, staiga apsireiškusi kaip vienintelė mano giminaitė, norėjo, kad keista poza pasimylėčiau su vyru, kurio akyse nebuvau mačiusi ir kuris, negana to, buvo vienuolis.

„Žinoma, – pamaniau, – gal ir neprieštaraučiau, jei tas vienuolis būtų jaunas ir gražus, bet jei jis bus bjaurus kaip giltinė arba prieš mylėdamasis užsimanys mane surišti, o pasimylėjęs sumušti?“ Bet jei jis iš tiesų jaunas ir gražus, tuomet kodėl nusprendė tapti vienuoliu, kuriam privalu duoti skaistybės įžadą?

Ar mylėdamasi su vienuoliu išduosiu Aleksą ar net Krisą? Bet argi jųdviejų jau negaliu vadinti savo „buvusiais“? Vis dėlto man knietėjo priimti šį iššūkį pirmiausia, žinoma, dėl man teksiančių milijonų ir dėl to, kad norėjau patenkinti savo nenumaldomą smalsumą. O svarbiausia, norėjau įrodyti, kad nesu nei ištižėlė, nei tokia kaip visos.

Beje, gal man pavyktų sugalvoti, kaip išsisukti iš šios padėties ir vis dėlto pasiekti savo tikslą.

Taigi vieną dieną, pasisamdžiusi asilu traukiamą vežimaitį, pasiekiau gretimą kaimą ir paprašiau vežiko pirmiausia išleisti mane prie Lopnoro parduotuvės, – jei kartais mano bičiulis žolininkas jau būtų grįžęs. Bet jo parduotuvė tebebuvo uždaryta. Nusivylusi užsimečiau ant pečių sunkią kuprinę, įlipau į autobusą ir nuvykau į Urumčį. Iš ten mikroautobusu, o paskui automobiliu nusigavau į kitą Dangaus kalnų pusę, daug nuošalesnę už tą, kurioje tyvuliuoja Dangaus ežeras.

Kai atvykau ten, jau buvo vėlyva popietė. Kad pasiekčiau savo kelionės tikslą, dar turėjau sėstis į ypatingus dengtus neštuvus – į kabamąjį gultą, pririštą prie dviejų karčių – ir siauru vingriu taku leistis užnešama į viršų. Po pusvalandžio du mane nešantys vyrai, – vienas vidutinio amžiaus, kitas vos pradėjęs trečią dešimtį, – nuleido neštuvus ant žemės.

Skuduru šluostydamasis nuo veido stambius prakaito lašus, vyresnis nešikas tarė:

– Štai ir atvykome, panele.

Išlipau iš neštuvų ir sumokėjau. Paskui pamačiau dunksančią maždaug šimto metrų aukščio smiltainio uolą.

– Ir kaip man į ją įkopti? – piktai sušukau.

Plonas kaip vytelė vyresniojo nešiko pirštas nukrypo į vėjų nugairintą takelį.

– Panele, nuo čia iki uolos viršūnės turite kopti pati.

– Ar nėra lengvesnio kelio ten nusigauti? Kad ir…

Jis nusijuokė parodydamas kelis gelsvus, aptrupėjusius dantis.

– …lifto? Panele, ar iš medžio iškritote?

Šalia jo stovintis jaunesnis vyras irgi garsiai nusijuokė.

– Na, tiek to. Pamėginsiu.

Vyresnis nešikas šyptelėjo.

– Kopimas – gera treniruotė. Todėl visi kalnuose įsikūrę vienuoliai yra nenugalimi kovų meno meistrai.

Tikriausiai norėdamas atkreipti mano dėmesį, jaunesnis vyras ore padarė kelis kung fu rankų judesius.

Bet aš į jį nė nežvilgtelėjau – ne juokai man buvo galvoje. Vėl kreipiausi į senąjį nešiką:

– Ar pažįstat ten gyvenančius vienuolius?

– Panele, aš nepažįstu jokių vienuolių. Tiesiog žiūriu kung fu filmus, kuriuose rodo vienuolius, sklendžiančių kovos menų žinovus. Štai taip jie užskrenda ir nusileidžia nuo kalnų. Cha!

Aukštai pašokęs ir garsiai surikęs: „Cha!“ jaunasis nešikas mane labai suerzino.

Piktai jį nudėbusi, vėl paklausiau jo viršininko:

– Kodėl jie nenutiesia tikrų laiptų?

Nešikas smalsiai nužvelgė mane ir pirštu parodė į viršų.

– Matot? Atrodo, kadaise ten buvo laiptai, bet dabar iš jų ne kažin kas liko.

– Kodėl?

– Gal todėl, kad vienuoliai svečių nelaukia.

Truputį patylėjęs, jis nusimovė purvinas savo pirštines ir padavė man.

– Imkit.

Paskui parodė į tako likučius.

– Kad pirštai nepraslystų. Su pirštinėmis galėsit tvirčiau įsikibti į akmenis. Be to, kopiant pirštinės apsaugos rankas, kad nesusižeistumėt ir neimtų kraujuoti. Du renminbiai.

Sugraibiusi ištraukiau du banknotus ir padaviau nešikui.

– Keturi, panele.

– Bet ką tik sakėt, kad du!

– Taip, po du už kiekvieną pirštinę. Juk turit dvi rankas, tiesa?

– Gerai, tegul bus tavo viršus, – nusileidau ir tėkštelėjau į jo ištiestą delną dar du banknotus.

– Sėkmės, panele. – Ir nusišypsojęs pridūrė: – Tesaugo jus Buda.

Tada abu vyrai pakėlė neštuvus ir nuskubėjo atgal.

Užsimoviau pirštines ir žengiau pirmą žingsnį taku. Staiga prisiminiau garsiąją filosofo Laodzi frazę: „Tūkstančio mylių kelionė prasideda tau po kojomis.“

Taip!

Ėmiau skaičiuoti žingsnius. Mėginau save drąsinti įsivaizduodama, kad sulig kiekvienu žingsniu artėju prie savo tikslo – trijų milijonų dolerių, svajonių namo prie jūros, atostogų Europoje, gurmaniško prancūziško ir itališko maisto, antikvarinių baldų, prabangių aliejiniais dažais nutapytų paveikslų, šilkinių ir kašmyro drabužių, Tiffany papuošalų ir, žinoma, prie savo puikaus, milžiniško populiarumo sulauksiančio amerikietiško romano…

Užsisvajojusi slystelėjau ir vos nepargriuvau, bet kaip tik laiku atgavau pusiausvyrą.

– Atsargiai! Nešvystelėk nuo uolos savo trijų milijonų verto gyvenimo! – paskubomis burbtelėjau sau po nosimi.

Susikaupusi tarsi lenktyninis šuo, matantis vien skuodžiantį kiškį, po kiekvieno žingsnio skaičiavau pulsą. Kartais dirstelėdavau žemyn – iš aukštai panorama tikrai atrodė pasakiškai. Įsivaizdavau save, įstrigusią tarp dangaus ir žemės, apsuptą amžinų urvų, svaigių eliksyrų, stebuklingų vaistažolių ir mažai kam suprantamų rankraščių.

Pagaliau pasiekiau lygią žemę. Man gana smarkiai svaigo galva, trūko oro, tad kelias minutes pastovėjau atsirėmusi į uolą, godžiai kvėpdama gaivų, galima sakyti, net svaigų kalnų orą. Mano klaidžiojantis žvilgsnis užkliuvo už nedidelio apgriuvusio pastato vėjų nugairintu stogu. Atsitiesiau ir nužingsniavau prie įėjimo. Mane pasitiko didelės durys su metaliniu aprūdijusiu liūto galvos pavidalo belstuku. Sprendžiant iš rūdžių lankytojai į šventyklos vartus belsdavosi itin retai. Ar gali būti, kad aš – pirmoji viešnia per daugelį metų?

Pakėliau ranką ir kelis kartus nedrąsiai pabeldžiau. Jokio atsako. Dešimt sekundžių palaukusi pamėginau dar kartą. Ir dar. Vėl tyla. Gal visi viduje gyvenantys vienuoliai virto mumijomis? Gal jie – prieš šimtą metų pasibaigusių kolonijinių laikų arba Mingų dinastijos, viešpatavusios prieš keturis šimtus metų, liekanos? Tebesibeldžiant mane staiga apėmė panika, be to, ėmė gurgti pilvas. Pasidėjau ant žemės kuprinę ir ėmiau ieškoti saldžių bandelių, kuriomis buvau pasirūpinusi. Bet netrukus pajutau, tarsi dangus virš galvos ir žemė po kojomis būtų ėmę suktis vis greičiau ir greičiau…