Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Pietūs, – tiksliau sakant, maistas, – teikė daug malonumo. Pokalbis buvo mandagus, bet strigo; Alekso tėvai elgėsi kaip dera tėvams, o jų sūnus – kaip dera sūnui. Maloniam prisiminimui buvo padaryta daug nuotraukų.

Švelniai tapšnodama plonas, raudonai paryškintas lūpas tobulai išpuoselėtais pirštais, šviečiančiais tokia pat spalva nulakuotais nagais, Dona pagaliau uždavė klausimą, kurio labiausiai bijojau:

– Kuo užsiimi, Lile?

– Pernai baigiau dailiųjų menų magistro programą, kūrybinio rašymo specialybę Niujorko universitete…

Aleksas kaipmat šoko man į pagalbą:

– Mama, juk sakiau, kad Lilė rašytoja.

Frenkas pakėlė akis nuo lėkštės.

– O, tai nuostabu. Aš visada svajojau būti rašytoju – trileriai, paslaptys, gangsteriai ir kiti vyriški reikalai.

Norėdama nuslėpti nervinimąsi ir nevisavertiškumo jausmą, susijuokiau.

– Apie ką rašai? – Dona įsistebeilijo į mane kaip vanagas į grobį.

– Apie skirtingų kartų likimus, motinos ir dukters santykius. Šeimos saga.

– Koks leidėjas? – liovęsis valgyti įsiterpė Frenkas.

Jaučiausi taip nepatogiai, kad jei restorano grindyse būtų buvusi skylė, būčiau įsmukusi į ją ir nė už ką nelindusi lauk.

– Aš… dar neturiu leidėjo. Romaną teberašau.

Abu tėvai nė nemėgino slėpti veiduose šmėstelėjusio nusivylimo. Juodu susižvalgė ir buvusi Frenko žmona tarė:

– Tai kuo užsiimi, be savo pomėgio?

Supratau, kad žodžiu „pomėgis“ ji norėjo mane įžeisti, – mat daug būsimų rašytojų visą gyvenimą šį bei tą rašinėja, bet nieko taip ir neišleidžia. Tačiau aš į savo darbą žiūrėjau labai rimtai, buvau talentinga ir tai žinojau. Tad kurgi ta mano knyga? Kol neturėsiu išleistos knygos, nebūsiu laikoma tikra rašytoja. Labai nusiminiau. Be publikacijos, be darbo, netekėjusi. Gal man priimti bent jau Alekso siūlymą tuoktis?

Tada vėl prabilo Alekso tėvas:

– Lile, ar galiu paklausti, ką veiki Kinijoje?

Kelias akimirkas padvejojusi leptelėjau:

– Renku medžiagą antrajam romanui.

Kelias sekundes patylėję, abu tėvai ištarė:

– Aaa… Puiku.

Tada vėl ėmė valgyti ir gerti.

Negalėjau pasakyti, ką Alekso tėvai man jaučia, – jei apskritai sugeba jausti. Ar kaip žmogus aš jiems patinku – bent truputėlį? Šiandien buvau kaip nesava. Kadangi nepatogiai jaučiausi, prisiėmiau vaidmenį, kuris man visiškai netinka. Be to, niekada nemokėjau bendrauti su turtuoliais ir pretenzingais žmonėmis. Tiesą sakant, tokios aplinkos negalėjau pakęsti. Supratau, kad jo tėvų akimis esu visiškas nulis.

Frenkas ir Dona jau buvo nusprendę, kad po pietų visi eisime žiūrėti Sindziango liaudies šokių kolektyvo pasirodymo. Ši paviršutiniška, turistams skirta pramoga manęs visiškai nedomino, bet jaučiau pareigą palaikyti draugiją, kad nenuvilčiau Alekso ir neįžeisčiau jo tėvų.

Prie viešbučio mūsų jau laukė kitų turistų pilnas autobusas, vežantis į „Šimto gėlių“ teatrą. Po dvidešimties minučių jau sėdėjome tarp paprastų, bet, matyt, gana pasiturinčių amerikiečių ir europiečių turistų. Jaučiausi visiškai ne savo vietoje, bet pasidarė geriau, kai Aleksas ėmė šilta ranka braukyti man nuo sprando per nugarą ir atgal.

Jis priglaudė mane arčiau.

– Tikiuosi, pietūs tau patiko.

Šiaip ne taip išspaudžiau šypseną ir sušnabždėjau:

– Taip, žinoma. Tavo tėvai labai vaišingi, o maistas buvo puikus.

Nemėgau meluoti, bet dariau tai dėl Alekso.

Garsi ir greita muzika užtvindė ir sceną, ir žiūrovų salę. Šokėjai buvo dailūs ir žavūs, jų tviskantys, ryškiaspalviai kostiumai įspūdingi, o judesiai – gracingi ir jaudinantys kaip ore braukiami pasvirų hieroglifų potėpiai. Programoje buvo įvairių šokių, pradedant „Skraidančiomis Dunhuango deivėmis“, baigiant pantomima su kaukėmis ir net šokiais, kurių tėvynė greičiausiai buvo Egiptas ir Meksika. Publika gėrė, užkandžiavo, šūkavo ir entuziastingai plojo, ypač Aleksas. Jaučiau į visas puses spinduliuojančią jaunatvišką jo energiją.

Paskutinis šokis buvo pavadintas „Huahao Juejuan“ – „Gėlės gražios, o mėnulis apskritas“. Šokėjai, tarsi nuo Olimpo kalno į žmonių pasaulį besileidžiantys dievai ir deivės, nulipo į sceną ir visus žiūrovus pakvietė šokti. Aleksas nutempė mane ir savo tėvus į sceną ir ėmė sūpuoti ilgas rankas, linguoti lieknu kūnu į muzikos taktą. Nustebau pamačiusi, kad jis – šokėjas iš prigimties. Be to, man palengvėjo, kad Frenkas ir ypač Dona pagaliau atrodė laimingi ir atsipalaidavę, nors tikriausiai ir apsvaigę nuo alkoholio. Frenką globojo labai jauna ir graži šokėja, o Dona beveik nesiekė kojomis žemės, atsidūrusi raumeningo, tobulų kūno proporcijų per daug entuziastingai besišypsančio šokėjo glėbyje.

Nors man su jais buvo nejauku, vis dėlto pasinėrusi į šią svajingą, dangišką, iki kalnų viršūnių pakylėjančią nuotaiką pajutau paviršutinišką laimę. Visi kiti amerikiečiai turistai, daugiausia vidutinio amžiaus ar pagyvenę žmonės, jaunų gražių šokėjų glėbyje rado laikiną prieglobstį ir jausmingą paguodą. Vieno maždaug šešiasdešimtmečio apkūnaus vyro ranka tarsi liftas kursavo tarp žavios partnerės kaklo ir sėdmenų. Kita liekna penkiasdešimtmetė šviesiaplaukė vis glostė švariai nuskustą įdegusį skruostą savo patraukliam nuostabaus kūno šokėjui.

Buvau dėkinga, kad Aleksas neleido man šokti su artistais ir net nežvilgtelėjo į ilgas merginų kojas, laibus kaip vandens gyvatės liemenis ir pūpsančias krūtis. Rodos, jis buvo visiškai patenkintas šioje šokių orgijoje turėdamas mane vien tik sau. Jaučiausi tokia dėkinga, kad net apsiašarojau.

Jis iš karto tai pamatė.

– Lile, kas nutiko? Gal ką ne taip padariau?

– Ne, Aleksai, tu geras žmogus. Tiesiog atmosfera čia tokia, kad pagalvojau apie ką kita.

Rankomis apsivijęs man liemenį, mano jaunas mylimasis truputį pasilenkė ir kakta palietė mano kaktą.

– Papasakok, kas tau neduoda ramybės? Labai norėčiau geriau tave pažinti, Lile. Bet tu, rodos, man neleidi.

Ar aš tikrai buvau Aleksui tokia šalta? Kaip Dona man?

Paliečiau jam veidą.

– Atleisk, Aleksai, jei dėl manęs taip jautiesi. Pažadu, vėliau viską tau apie save papasakosiu.

Pagaliau visi laimingi grįžome į savo vietas. Pastebėjau, kad nuo pietų Frenkas ir Dona nesiliaudami gurkšnoja alkoholį, tad dabar tikrai atrodė apsvaigę. Bet vos grįžę prie mūsų stalelio, juodu tuoj pat ėmė maukti labai stiprų kinišką mao tai , – gėrimą, garsėjantį tuo, kad išpliko burną dar nespėjęs nutekėti į skrandį.

Žiūrėjau į juos netikėdama savo akimis, staiga Aleksas pareiškė:

– Mama, tėti, ketinu susižadėti su Lile.

Nuleidusi ranką po stalu skaudžiai įgnybau jam į šlaunį, bet veltui.

Tačiau Frenkas ir Dona, išgirdę šią netikėtą žinią, rodos, nė kiek nesutriko. Frenkas apsiblaususiomis akimis patapšnojo Aleksui per petį ir perrėkdamas svečių šurmulį šūktelėjo:

– Na ir puiku, sūnau!

O apgirtusi Dona nusišypsojo, parodydama aštrius dantis.

– Kai pasirinksi vestuvių datą, pranešk mums, – pridūrė jo tėvas.

Abu tėvai pasilenkę apkabino sūnų ir pakštelėjo jam į skruostą, o paskui ir man. Aleksas suspaudė mane glėbyje ir pabučiavo į lūpas.

Staiga Frenkas atsistojo, pakėlė taurę ir kelis kartus dzingtelėjo į ją peiliu.

– Tylos. Visų prašau tylos. Turiu pranešti kai ką svarbaus!

Salėje nutilo ir visų svečių akys nukrypo į mūsų stalelį.