Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Здесь есть возможность читать онлайн «Mingmei Yip - Šilko kelio daina» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Šilko kelio daina: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šilko kelio daina»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Šilko kelio daina“ – įspūdingas, bei įtraukiantis romanas apie dvasines žmogaus paieškas egzotikos ir paslapčių kupinoje kelionėje. Šis romanas  pasakoja apie tai kai dar būdama maža mergaitė ir augdama Honkonge, Lilė Lin žavėjosi dykuma, tiksliau dykumos  nuotraukomis. Neaprėpiamais, akimis neišmatuojamais toliais ir keliaujančiomis kopomis. Dabar, gyvendama Niujorke, uždarbiaudama kavinėje ir bandydama užbaigti dar universitete pradėtą romaną, ji sulaukia netikėto pasiūlymo iš savo netikėtai atsiradusios tetos. Teta, apie kurią Lilė niekada nieko nebuvo nei girdėjusi, nei žinojusi, pareiškia sumokėsianti dukterėčiai milžinišką sumą,  žinoma ne šiaip sau, bet jei Lilė sutiks  keliauti per Kiniją grėsmingą Takla Makano dykuma ir pakeliui atlikti kelėta nelengvų užduočių.
Smalsumo vedama bei noro gauti pinigus,  Lilė  sutinka. Vienos  iš jai skirtų  užduočių  pavojingos, kitos – keistos. Lilė privalo nuskelti gabalėlį molio nuo garsiųjų terakotinių skulptūrų, įkopti  į Dangaus kalnus ir ten nuskinti snieginį lotosą, bei sugundyti vienuolį. Siane, pirmoje savo kelionės stotelėje, ji susitinka jauną amerikietį Aleksą ir šis pasišauna ją visur lydėti.
Kelioneje po Taklo Makano dykumą, Lilė sutinka daug žmonių, kūrė per kelionę prisidėjo  prie jos gyvenimo apmąstymų  bei bandymų kažką keisti. Taigi, jeigu ieškote knygos kurią galėtumėte ramiai paskaityt vakare prie jaukios židinio šilumos ir  norėtumėt apgalvot savo iki šiol buvusį  gyvenimą ar  nuveiktus darbus, siūlyčiau perskaityt šį romaną, nes tai žavingas pasakojimas apie tikėjimą savimi ir  atsidavimą. Tai susimąstyti skatinantis romanas.
Originalas - Yip, Mingmei. Song of the Silk.
Vertė: Liutkutė, Jovita
Mingmei Yip was born in China, received her Ph.D. from the University of Paris, Sorbonne, and held faculty appointments at the Chinese University and Baptist University in Hong Kong. She's published five books in Chinese. She immigrated to the United States in 1992, where she now lives in New York City.

Šilko kelio daina — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šilko kelio daina», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Staiga ištrūkusi iš Alekso glėbio, apsisukau ir pažvelgiau jam į akis.

– Aleksai, ar bent nutuoki, apie ką čia šneki?

Jis atrodė priblokštas.

– Lile, juk visiškai suprantama, kad du vienas kitą mylintys žmonės tuokiasi.

– Tai impulsyvus sprendimas. Ar aš sutikau už tavęs tekėti? Aleksai, pažvelk į save. Esi studentas. Ar turi pinigų, kad galėtum vesti? Klausei, ar aš turiu lėšų ir darbą?

Klausimai lėkė man iš burnos kaip kulkos iš maniako ginklo.

– Klausiau. Bet tu taip ir neatsakei.

Tai buvo tiesa.

Tekėti ir turėti šeimą, – jei tik apskritai jos noriu, – man, sulaukusiai dvidešimt devynerių, vis dar atrodė tolimos ateities tikslas. O jis to troško būdamas vos dvidešimt vienų.

Pasijutau kalta ir plonu kaip dūmų draiskana balsu paklausiau:

– Kodėl nori mane vesti?

– Nes tave myliu.

– Ar žinai, kas yra meilė?

Išraudęs Aleksas atsakė:

– Lile, daug metų gyvenau šeimoje be meilės, tad bent jau žinau, kas nėra meilė!

– Atleisk…

Jis prisitraukė mane.

– Pasakyk, ką manai, nagi…

– Aš… negaliu. Ne dabar.

– Gerai, – atsiduso jis. – Tada vėliau pasakysi. – Jis kilstelėjo man smakrą, kad pabučiuotų į lūpas, o tada pažvelgė tiesiai į akis. – Bent jau žinau, kad esi rašytoja…

Aš papurčiau galvą.

– Aleksai, aš rašau romaną, bet negaliu vadinti savęs rašytoja. Kol kas dar ne. Būti rašytoju reiškia, kad tavo kūrinys išleistas arba tau galbūt taip pasisekė, jog gali pragyventi iš kūrybos. Aleksai, tu man labai patinki. Bet galbūt mūsų susitikimui dykumoje lemta būti tiesiog gražiu prisiminimu, kuriuo džiaugsimės senatvėje…

Šį kartą atėjo Alekso eilė purtyti galvą, be to, jis atrodė įžeistas ir piktas.

– Lile, ar tau visi santykiai su vyrais tėra romanai be įsipareigojimų, nuotykiai, prisiminimai, kuriais kada nors džiaugsiesi? Ar taip? O kaipgi tikra giminingų sielų meilė? Man neatrodo, kad esi paviršutiniška.

Nesugalvojau, ką atsakyti. Nors dar buvo berniukas, Aleksas ne pagal metus elgėsi brandžiai. Tai man kėlė nerimą. Dabar jau nežinojau, ką man su juo daryti.

Giliai ir sunkiai atsidusau.

– Lile, mano gyvenimas be tavęs nebus visavertis. Vedybos – vienintelis būdas tave sulaikyti. Kitaip liksi vien dykumos miražas. – Jis mostelėjo ranka. – Braukšt, ir išnyksi! Nenoriu, kad mano gyvenime būtum tik miražas ar įrėminta nuotrauka prisiminimui. Aš tave myliu.

Atstūmiau jį norėdama atidžiau įsižiūrėti į nekantrų jo veidą.

– Aleksai, jau sakiau, kad tu man labai patinki. Bet ar negali visko palikti taip, kaip yra? – Negalėjau prisiversti ir ištarti: „Aš tave taip pat myliu“, nes nė nenutuokiau, kokia ateitis mūsų laukia ir ar apskritai ją turime.

– Lile, niekada gyvenime neturėtume numoti ranka į tikrai svarbius dalykus.

– Klausyk, Aleksai, dabar turiu svarbesnių reikalų. Daug svarbesnių, – atrėžiau ir iš karto ėmiau gailėtis savo žodžių.

– Ar aš tau visai nesvarbus?

– Aleksai, atleisk. Ar galėtume apie tai pasišnekėti vėliau? O dabar būkime linksmi ir eikime susitikti su tavo tėvais. Neabejoju, jie mūsų jau laukia.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

– Po galais! Jau vėluojame. Gerai, bet pažadėk, kad netrukus vėl apie tai pasikalbėsime.

Linktelėjau ir stumte išstūmiau jį iš kambario.

Viešbučio restoranas buvo pilnas svečių, – pusė iš jų buvo azijiečiai, kita pusė – vakariečiai, – visi valgė, gėrė, šnekėjosi ir rūkė. Gelsvai rausvame fone juodomis uniformomis vilkintys padavėjai ir padavėjos lakstė pirmyn atgal, skubėjo priimti užsakymų, pilstyti gėrimų, dalyti karštų rankšluosčių ir dėlioti ant stalų garuojančių pikantiškų patiekalų.

Apžvelgus kelis stalelius, mano akys įsmigo į įsitaisiusią prie lango prabangiai ir stilingai apsirengusią maždaug penkiasdešimtmečių baltųjų porą. Aleksui dar nespėjus nė žodžio pratarti jau žinojau, kad tie žmonės – jo tėvai.

– Štai jie! – sušuko mano mylimasis ir, paėmęs mane už rankos, nutempė pas juos. – Mama! Tėti! – Aleksas apkabino juos ir pabučiavo. Paskui uždėjo ranką man ant peties. – Čia Lilė.

O tada pristatė man savo tėvą Frenką Lusą ir savo motiną Doną Adler. Jau ketinau klausti, kodėl jo motinos pavardė skiriasi nuo tėvo, bet Aleksas šnipštelėjo man į ausį:

– Jie abu turi kitas šeimas. Adleris – mano įtėvio pavardė.

Alekso tėvas atsistojo ir ištiesė man ranką.

– Labai malonu susipažinti, Lile. Aleksas nesiliauja apie tave kalbėjęs. Prisėsk prie mūsų.

Aleksas patraukė man kėdę ir pasodino šalia motinos, o tada atsisėdo pats. Pirmas mano įspūdis buvo toks, kad Alekso tėvai – įtakingi, pedantiški ir nepriekaištingų manierų žmonės. Dabar supratau, kodėl mano jaunas mylimasis, rodos, niekada nesuko sau galvos nei dėl pinigų, nei dėl to, ar gali kurti šeimą.

Jis turėjo turtingus tėvus.

Ponas Lusas žaismingai patapšnojo Aleksui per petį.

– Ką gi, sūnau, labai džiaugiuosi, kad susiradai tokią gražią merginą. Ar gerai rūpiniesi šia jauna dama?

Aleksas atrodė nepaprastai laimingas.

– Žinoma, tėti!

– Gerai. Nebūtum mano sūnus!

Ir tuomet ponia Adler, arba Dona, aukšta ir laiba kaip vytelė moteris, šviesiaplaukė tobula šukuosena, apsirengusi nepriekaištinga palaidine ir duksliomis kelnėmis, nusišypsojo man, tarsi būčiau buvusi viena jos darbuotojų.

– Lile, neabejoju, kad sūnus deramai tavimi rūpinasi. Rodos, jis iš prigimties turi šį brangintiną būdo bruožą, kurio šiais laikais vyrams dažnai trūksta. – Ji trumpai nutilo, o paskui, žvelgdama šaltomis, ledinėmis kaip žiemos dangus mėlynomis akimis, pridūrė: – Šiai savybei moterys negali atsispirti, ypač jei vyras toks jaunas. – Ji vėl nutilo ir baigė mintį pabrėždama kiekvieną žodį: – Ir taip gerai atrodo.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas paprieštaravo:

– Mama, tėti, nestatykite manęs į nepatogią padėtį. Geriau užsisakykime. Mirštu iš bado!

Mandagiai šyptelėjau ir tariau:

– Man didelė garbė šiandien su jumis abiem susipažinti.

Trumpai įsiviešpatavo tyla, bet netrukus Alekso tėvas ją nutraukė:

– Lile, gali kreiptis į mus vardais. Užsisakykime maisto ir valgydami pasišnekučiuokime. Neabejoju, tikrai turėsime apie daug ką pasikalbėti.

Frenko buvusioji staiga atsigręžė ir spigiu, bet tramdomu balsu pareiškė:

– Užsisakysiu tą patį, ką ir jūs, nesu labai alkana.

Kol vyrai su padavėju kalbėjosi apie valgiaraštį, aš atidžiai stebėjau porą ir negalėjau pasakyti, jaučiu jiems simpatiją ar ne. Tačiau dėl vieno dalyko neabejojau: juodu gyveno visiškai kitokiame pasaulyje nei manasis. Nuo jų sklido vien pinigų kvapas, – negalėjau pasakyti, seniai ar pastaruoju metu gautų, bet tikrai didelių pinigų. Svarsčiau, ką jie mano apie mane, savo sūnaus draugę, aštuoneriais metais vyresnę už savo išrinktąjį.

Nors Alekso tėvai elgėsi mandagiai, nepajutau nei šilumos, nei domėjimosi, bent jau ne iš jo motinos. Supratau, kodėl Aleksui nuojauta kuždėjo, kad meilė sūnui jiems buvo veikiau pareiga (su gailesčio priemaiša), o ne nuoširdus jausmas. Galbūt keliaudami drauge su Aleksu ir net susipažindami su manimi, jie tenorėjo parodyti, kad sūnus jiems rūpi, nors Aleksas buvo įvaikintas, o dabar jie abu turi po savą vaiką? Tad nenuostabu, kad Aleksas taip nekantravo rasti tikrą savo motiną ir sukurti savo šeimą. Tačiau jis, žinoma, taip pat klausė savęs, kokia motina galėjo atsisakyti savo kūno ir kraujo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šilko kelio daina»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šilko kelio daina» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Šilko kelio daina»

Обсуждение, отзывы о книге «Šilko kelio daina» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x