Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Apsivilkau storą striukę, užsidėjau skrybėlę, veidą apsimuturiavau ilgu šaliku, be to, pasiėmiau žibintuvėlį ir peilį, jei kartais susidurčiau su plėšikais ar šiaip kas nors nutiktų. Vos pamėginus įsivaizduoti tą „šiaip ką nors“, man nugara nuėjo pagaugais.

Pavaikštinėjau žibintuvėliu apšviesdama antkapių įrašus ir kiekvieną jų atidžiai skaitydama. Tada nuėjau į kapinių kampą, atsisėdau ant žemės veidu į šiaurę, – mat kinai tiki, kad būtent iš šiaurės į šį pasaulį įeina dvasios. Jei kartais kas nors būtų įžengęs pro pagrindinius vartus, nebūtų manęs pamatęs, nes buvau užlindusi už krūvos akmenų. Atsisėdau meditacijos poza ir netrukus panirau į transą.

Puikiai suvokiau aplinką – girdėjau menkiausią garsą, uodžiau menkiausią kvapą, jaučiau mažiausią krustelėjimą. Bet nieko nesulaukiau, – nei regėjimo, nei virptelėjimo, nei ko nors panašaus į dvasią…

Po penkiolikos minučių tebegirdėjau vien visur esančio, smėlyje dainuojančio vėjo švilpesį, šmirinėjančius smulkius gyvūnėlius ir tolumoje kartkartėmis klyktelinčius paukščius. Atsimerkiau, bet nieko neįprasta neįžvelgiau.

Kodėl nieko nemačiau? Juk čia kapinės, o aš turiu in akį…

Ir tuomet akies krašteliu pastebėjau kažką sujudant. Numojusi ranka į meditacijos pozą, ištiesiau rankas bei kojas ir pasilenkusi ėmiau stebėti. Mano ausis pasiekė į gremžimą panašūs garsai ir aš staiga suvokiau, kad jie sklinda iš jang , o ne in pasaulio. Įtempiau regą ir nustebau pamačiusi vyrą, atkasantį vieną iš kapų.

Akimirksniu supratau, kad tas vyras kapų plėšikas. Kinai į mirusio giminaičio karstą deda perlų, nefritų ir kitų vertingų daiktų, kad šis pasilengvintų sau kelią į kitą pasaulį. Kartą skaičiau, kad vienų Honkongo laidojimo namų darbuotojas iš velionės turtingo vyro žmonos pavogė didelį ir brangų nefritą. Jis buvo sučiuptas, nes mirusiosios sūnus atkreipė dėmesį į įdubusius motinos skruostus.

Po kelių minučių vyras prie ką tik atkasto kapo ėmė plūstis.

– Po perkūnais! Tie žmonės nieko neturi! Nieko!

Užsimetęs ant peties kastuvą ir smarkiai plūsdamasis jis nuskubėjo šalin.

Įsitikinusi, kad plėšikas tikrai nuėjo, prisiartinau prie kapų, įjungiau žibintuvėlį ir apsižvalgiau. Labai nustebau pamačiusi, kad kapų duobės visiškai tuščios. Jose nebuvo nei drabužių, nei kaulų, tik smėlis ir dulkės.

Pamažu suvokiau, kad šie kapai netikri, tai tik vieta, kurioje Lopnoras gali prisiminti savo šeimos narius ir juos pagerbti. Keliauti prie ežero jam buvo ir per sunku, ir per brangu. Be to, jis būtų rizikavęs, kad jį pamatys priešas, piktasis šamanas.

Tai supratusi nusprendžiau padaryti savo bičiuliui šį tą gero. Plikomis rankomis vėl užpyliau tuščias duobes smėliu. Tada sukalbėjau ilgą maldą už visus jo artimuosius, – nesvarbu, ar jie šiame pasaulyje, ar aname, po žeme, ar po vandeniu.

Tą naktį grįžusi namo sapnavau Lopnorą ant plonos gijos pakibusį tarp dangaus ir pragaro. Tabaluodamas tarp dviejų pasaulių, jis matė savo gražuolę prabangiai apsirengusią žmoną su sūnumi vaikštinėjančią po žmonių pilną turgų. Jis juos pašaukė. Žmona pažvelgė aukštyn ir piktai jį užsipuolė:

– Eik sau ir palik mus ramybėje! Ar neprisimeni, kad mes mirę?

Nors ir regėjau šį sapną, jaučiau, kad Lopnoro žmona ir sūnus gyvi ir kažkur sau gyvena. Tik kur? Ir kodėl pas jį negrįžta?

Prabudau sutrikusi, apsiverčiau ant kito šono, o vėl užmigusi susapnavau kitą, dar labiau trikdantį sapną.

Mudu su Lopnoru drauge keliavome per klastingą Takla Makano dykumą. Bekeliaujant pirmiausia gavau saulės smūgį, o paskui man įkirto gyvatė. Mano bičiulis žolininkas tuoj pat iščiulpė man iš kojos gyvatės nuodus, sutvarstė ją ir plačia krūtine pridengė nuo negailestingos saulės. Be to, jis man leido iš savo gertuvės išgerti paskutinius vandens lašus, nors jo paties lūpos buvo suskirdusios. Paskui ant karšto gelsvo smėlio po deginančia saule mudu aistringai mylėjomės. Stipriomis rankomis jis tvirtai apsivijo mano kūną ir įsiskverbė į mane galingai tarsi milžiniška vinis, pradurianti ploną lentą…

Kai pabudau, mano paklodė buvo drėgna nuo prakaito. Mano ranka mieguistai grabaliojo slėnį tarpkojyje ir jaučiau, – jei nenuleisiu garo, ten kažkas sprogs.

11

Tėvai

Bėgo dienos, o apie Lopnorą nebuvo jokių žinių. Paskui mano rūpestį dėl jo užgožė netikėtai grįžęs Aleksas. Nors ir priešinausi tam jausmui, vis dėlto džiaugiausi vėl jį matydama. Tačiau kai sužinojau, kad jo tėvai apsistoję Urumčio viešbutyje ir nori su manimi susipažinti, padėtis staiga tapo rimtesnė, nei mano jautri siela buvo pasiruošusi. Bet neturėjau kitos išeities, mat jaunas mano mylimasis pasakė: tėvai pakeitė savo kelionės planus, kad galėtų su manimi susipažinti. Dėl visko buvo sutarta, už viską sumokėta. Po susitikimo Aleksas su tėvais turėjo grįžti į Jungtines Valstijas. Nors išgirdusi tai truputį nusiminiau, bet tariau sau, kad iš tiesų tai geros naujienos, – jau pats laikas man tęsti savo kelionę.

Po dviejų dienų, rytą, mudu su Aleksu įlipome į triratį asilo traukiamą vežimaitį ir jis nugabeno mus į gretimą kaimą, o tenai mūsų laukė užsakytas automobilis. Po ilgos, varginančios kelionės per vėją, smėlį, dulkes ir kartais atsklindančius kitų vairuotojų šūksnius, pagaliau pasiekėme Urumčį ir užsiregistravome viešbutyje. Vos įžengę į kambarį nusimetėme dulkinus, prakaito permerktus drabužius ir nuėjome į prausyklą.

Po kelių minučių nuo karšto dušo, raminamų garų ir kvapnaus muilo vėl pasijutau gaivi. Šalia Aleksas rankšluosčiu sausinosi plaukus. Jo kūnas – ištįsęs, liesas, įdegęs saulėje ir nekaltai nuogas – sukėlė manyje karščio bangą. Slapta žvilgčiodama į jaudinančius jo rankų ir kojų judesius, aš neryžtingai apsivilkau naują levandomis išmargintą suknelę ir apsiaviau naujus smėlio spalvos aukštakulnius. Taip apsirengusi ir pasidariusi akies nerėžiantį makiažą, tikėjausi neatrodysianti daug vyresnė už savo dykumos mylimąjį.

Aleksas, mūvintis mėlynus džinsus, vilkintis beveik baltus tradicinius Sindziango marškinius, kurių apykaklė ir rankovės buvo išsiuvinėtos mėlynais ir raudonais raštais, ir žydrą vasarinį švarką, atrodė gražus ir patrauklus. Žvelgdama į nepaklusnius kaštoninius jo plaukus, įsivaizdavau jį esant bebaimį nuotykių ieškotoją ir patyrusį tyrinėtoją. Nusigręžiau pasižiūrėti į savo atspindį veidrodyje, o jis, stovėdamas už nugaros, apglėbė mane, pakėlė nuo grindų ir ėmė sukti ratu.

– Aleksai, nuleisk mane, man svaigsta galva!

Jis švelniai mane nuleido, o tada padėjo smakrą man ant viršugalvio. Spoksojo į mudviejų atspindžius veidrodyje, o jam iš akių lėkė kibirkštys – kaip auksinės smiltys, kurias ką tik palikome sau už nugarų.

– Tuomet neturėtum atrodyti tokia akinamai graži, mano dykumos kerėtoja. Dar niekada nesu tavęs tokios matęs, tad prašau, kad nuo šiol nebūtų jokių sportinių marškinėlių ir mėlynų džinsų – tik suknelės ir aukštakulniai.

Apsimestinai suirzusi, dėbtelėjau į jo atspindį veidrodyje.

– Kaip galiu lakstyti po dykumą su suknele ir aukštakulniais?

Aleksas nepratarė nė žodžio, tik jo veidas ėmė spinduliuoti švelnumą.

– Lile…

– Ką? – paklausiau siekdama pabučiuoti jam smakrą.

– Ar džiaugiesi, kad susipažinsi su mano tėvais?

– Nemeluosiu tau, Aleksai, tikrai nemanau, kad tai gera mintis… O tu džiaugiesi?

– Labai, nes ketinu jiems pasakyti… Noriu tave vesti.