Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Parpuoliau ant kelių, užsidengiau rankomis veidą ir pravirkau. Ar Lopnoras žuvo? Ar ir aš netrukus prisidėsiu prie mirusių jo šeimynykščių?

Nežinau, ar ilgai verkiau, bet staiga pajutau kažkieno ranką ant peties. Pakėliau akis ir pamačiau sukaitusį ir susirūpinusį žolininko veidą.

Nesusivaldžiau ir juokdamasi bei verkdama puoliau jam ant kaklo.

– Ak, Lopnorai… Taip džiaugiuosi, kad grįžai… gyvas!

Bet vos pajutusi įsitempusį jo kūną ir nerangų glėbį, atšlijau ir nelabai gailiai burbtelėjau:

– Apgailestauju.

Lopnoras kažką išėmė iš savo kuprinės. Kaip nustebau pamačiusi savo fotoaparatą!

– Kur jį radot?

– Grįžtant jis nukrito man ant galvos.

– Susižeidėt?

– Truputį, – tarė jis trindamasis viršugalvį.

Nesusilaikiau ir nusijuokiau. Vanagas pagrobė mano fotoaparatą, o paskui numetė Lopnorui ant galvos, – gal norėjo paprašyti, kad grąžintų man? Baiminausi, kad jis nukris ir užsimuš, iš tiesų jo vos neužmušė iš aukštai numestas mano fotoaparatas!

– Ar tai juokinga?

Linktelėjau ir abu nusijuokėme.

Paskui, po trumpos tylos, Lopnoras iš savo krepšio išėmė paketėlį ir išskleidė lakštą ryžių popieriaus, į kurį buvo atsargiai įvynioti keli stambūs balti žiedai su žaliais lapais.

– Štai ypatingieji snieginiai lotosai, kurių jums reikia, – tarė meiliai glostydamas augalus. – Jie nepaprastai brangūs, jų kaina tiesiog astronominė.

– Labai jums dėkoju, Lopnorai, – pasakiau grožėdamasi žiedais.

O jis kalbėjo toliau:

– Mano senelis buvo daug išmanantis žolininkas. Mirdamas jis man paliko slaptus savo receptus, taip pat ir snieginių lotosų nuoviro receptą, – daug kas jo geidžia, bet dar niekam niekada nesu jo atskleidęs.

– Dėl to, kad jie blogi žmonės?

Lopnoras linktelėjo. Žinojau, kad jis nėra savanaudis.

– Ar dėl to ir slepiesi šiame nuošaliame kaimelyje?

Į šį klausimą Lopnoras neatsakė ir prabilo visai apie ką kita:

– Panele Lin, ketinu pasiteirauti, kam jums reikia šių augalų. Šiuo ypatingos rūšies snieginiu lotosu gydomos kai kurios labai retos ligos, be to, jis ilgina gyvenimą. Man neramu, kad snieginiai lotosai gali atsidurti blogų žmonių rankose, nes tik jie gali sau leisti jų nusipirkti. Štai kodėl žiniomis apie šį augalą su niekuo nesidaliju.

– Kodėl tuomet sutikot man jų rasti?

– Nes žinau, kad esat geras žmogus. Be to, esat sveika, vadinasi, šis augalas skirtas žmogui, kuris jums labai svarbus ir kuriam jo verkiant reikia. Ar tas žmogus sunkiai serga, ar guli mirties patale?

Tai girdėdama tikrai nustebau. Ar šis uigūras dar ir pranašauja ateitį?

– Ar norit pasakyti, kad jei tas žmogus nedoras, neturėčiau duoti jam šio augalo ir leisti mirti?

Tyčia leidau Lopnorui suprasti, kad tas žmogus – vyras, o ne moteris, ne mano teta Mindė Medison.

– Esat maloni moteris, tad gal jums pavyks palenkti to žmogaus širdį į gera.

– Lopnorai, nemanau, kad turiu tokių galių.

– Ar tas asmuo netrukus mirs, priklauso nuo jo, o ne nuo jūsų karmos.

– Tiesą sakant, to žmogaus beveik nepažįstu, – atvirai prisipažinau.

– Tai kodėl duodat jam šį retą augalą?

– Norėčiau paaiškinti kodėl, bet negaliu. Tiesiog viskas per daug sudėtinga.

– Tuomet būk labai atsargi.

– Būsiu. Ir labai ačiū už pagalbą, Lopnorai.

Ką dar galėjau jam pasakyti? Tikrai neketinau nei jam, nei kam nors kitam pasakoti apie savo tetą, apie savo žygį Šilko keliu ir manęs laukiančius turtus.

Norėdama išvengti daugiau jo klausimų, pasukau pokalbį kita linkme:

– Na, kur trauksime dabar?

Lopnoras pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu.

– Panele Lin, ar eisit su manimi prie ežero?

Bet ką jis iš tiesų turėjo omenyje? Mane apėmė keistas jausmas ir nugara nuėjo pagaugais. Ar Lopnoras mėgina mane gundyti? Ar papasakoti ką nors, kas vertų širdį? Gal istoriją apie meilę, gal apie vaiduoklius, o gal – abi? Mielai būčiau pasiklausiusi ir vienos, ir kitos: jos būtų suteikusios man progą pažadinti savo in akį, kuri jau ilgai buvo užsimerkusi.

Mintį nutraukė mano bičiulio balsas.

– Nesijaudinkit, ilgai neužtruksime.

10

Juodojo Drakono ežeras

Nusileidę nuo kalno mudu su Lopnoru grįžome į „Dangaus ežero“ svečių namus. Jis pasiūlė anksti eiti ilsėtis, kad nepritrūktume jėgų rytojaus žygyje. Viešbučio restorane pavalgėme sočią vakarienę: sukirtome keptos ėrienos ir užgėrėme ją kvapnia arbata, kad skrandyje geriau tirptų riebalai. Tada kiekvienas nuėjome į savo kambarį.

Ankstų kitos dienos rytą nusisamdėme automobilį, kuris vežė mudu duobėtu kalnų keliu, vingiuojančiu tarp aukštų pušų. Pasiekę ežero krantą pamatėme, kad čia tėra vos keli žmonės. Pro akmeninę arką Lopnoras nusivedė mane į gilų tarpeklį su išsikišusiomis, tarsi pulti pasiruošusiomis rūdžių spalvos uolomis. Atsargiai žingsniavome drėgnu, vingiuotu taku, iš pasalų vis užklumpami vandens teškenimo. Kai jau ėmiau nekantrauti ir jaustis nesmagiai, priėjome properšą, vedančią į didelį lygų lauką.

Ežeras atrodė tarsi mėnulio pjautuvas, – spindintis, švelnus kaip šilkas, grakščiomis krantų kreivėmis. Moterį įsimylėjęs vyras, žvelgdamas į šį ežerą, galvos apie gundančias jos kūno linijas. Vyrą mylinčiai moteriai šis ežeras atrodys kaip globojanti mylimojo ranka, sauganti nuo gyvenimo vėjų ir lietaus, nuo audros ir griaustinio.

Nors apie mėnulio pjautuvo formos Dangaus ežerą buvau skaičiusi prieš atvykdama į Kiniją, vis dėlto tokio vaizdo prieš akis išvysti nesitikėjau. Milžiniškas samanų žalumo ežeras tyvuliavo apsuptas vešlių pušų, sniego kepurėmis pasipuošusių kalnų viršūnių ir keistų formų uolų. Jo vanduo atrodė tyras kaip krištolas, mat į jį sutekėdavo viršukalnėse ištirpęs sniegas. Tolumoje per žiedais nubarstytą lanką neskubėdama traukė avių banda. Ežero vandenimis plaukė keli laiveliai, lydimi iš tolo sklindančios egzotiškos melodijos, kuri padėjo sukurti pasakišką ežero nuotaiką.

Gėrėdamasi ežeru ir jame atsispindinčiomis viršukalnėmis, medžiais bei uolomis, užsimiršau. Prisiminiau mokslo vyro Guo Možou parašytas poezijos eilutes.

Ežero dugnas atrodo kaip akmeninis dubenėlis tušui,

O pušys aukštai – kaip hieroglifų teptuko šeriai.

Vos mintyse padeklamavau šias eilėraščio eilutes, Lopnoras tarė:

– Panele Lin, noriu jums parodyti ne Dangaus, o kitą ežerą. Sekit paskui mane.

Beveik valandą ėjome per tankią augmeniją, kai kur išraižytą krioklių, kol pasiekėme kitą ežerą.

Lopnoras įbedė akis į vandenį, – tokį skaidrų, jog, rodos, galėtum pamatyti ežero dugną.

– Tai Nemirtingųjų duburys.

Paskui mano bičiulis liūdnai ir niūriai pridūrė:

– Bet vėliau jį užvaldė piktadariai, tad dabar jis vadinamas Juodojo Drakono ežeru.

Staiga bedugnis ežeras man pasirodė grėsmingas. Suvirpėjau nukrėsta šiurpo. Kai pakėliau akis, nustebau pamačiusi, kad Lopnoras klūpo veidu į ežerą. Keli toliau buvę turistai atsigręžė paspoksoti į šį keistą reginį. Man bežiūrint Lopnoras suglaudė delnus ir paskubomis sumurmėjo maldą, kurios žodžių nebuvo įmanoma suprasti. Baigęs melstis jis atsistojo ir atsisuko į mane. Liūdnose, tamsiose jo akyse buvo susitvenkusios ašaros, rodos, tuoj nusirisiančios ir papildysiančios neaprėpiamas ežero vandens platybes.

Kelias akimirkas žvelgėme vienas į kitą, o tada Lopnoras parodė ežero vidurin.

– Ten mano šeima, – paaiškino.