Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Ši žinia man buvo labai netikėta. Apie savo šeimą Lopnoras niekada neužsimindavo. Smarkiai plakančia širdimi laukiau jį atskleisiant neįsivaizduojamus ir protu nesuvokiamus dalykus.

– Papasakosiu, kai ten nukeliausime, – pažadėjo Lopnoras ir vėl ištiesė ranką paglostyti balto pakabuko, kurį visada nešiojo ant krūtinės. Jau kuris laikas vis atkreipdavau dėmesį į šį Lopnoro įprotį ir spindintį nefrito pakabuką. Tai buvo unikalus, puikus akmuo. Rodos, Lopnorui jis buvo labai brangus, bet jei kada nors būtų nutaręs su juo skirtis, mielai būčiau paklojusi už šį akmenį didelę sumą.

– Gražus pakabukas. Ar jis senas?

Mano bičiulis į klausimą neatsakė, atsistojo ir nuėjo į šalia prekystalio įrengtą virtuvėlę.

– Išvirsiu dang gui su ėriena jums pastiprinti, kad pakaktų jėgų kelionei į Dangaus kalnus.

Nors išsilavinimą įgijau Vakaruose, apie dang gui buvau girdėjusi. Gvandžou tarme atliekamoje kinų operoje „Princesė Čangping“ pagrindinė herojė kasdien liepdavo savo tarnaitei virti dang gui – dang reiškia „reikia“, o gui – „grįžti“. Taigi šis pavadinimas yra posakio „laikas grįžti namo“ sinonimas. Princesė tikėjo, kad jei virs šią žolę, jos vyras greičiau grįš.

Vos neleptelėjau: „Kaip juokinga“, bet laiku prikandau liežuvį.

Užuot tai pasakiusi, paklausiau:

– Kodėl dang gui sveika moterims?

Kartu su keliais rėžiais ėrienos Lopnoras puodan įdėjo į ženšenį panašaus augalo ir užvožė dangtį. Truputį palaukęs, kol pavirs, jis viena ranka ėmė vėduoti ugnį, o kita maišyti viralą.

– Nes sutvarko tavo či ir pamaitina kraują. Dang gui moteris tonizuoja ir geriausiai stiprina. Jis prasiskverbia į širdį, kepenis ir blužnies meridianus, reguliuoja či ir mėnesines.

– Oho, tikrai įspūdinga.

Pakėlusi puodo dangtį žvilgtelėjau į sultinį, kuris palengva ėmė skleisti aitroką, saldžiai kartų aromatą.

Berdamas į sriubą kažkokių juodų žolelių, Lopnoras pašnairavo į mane ir tarė:

– Galbūt giliai širdyje jūs tuo netikit. Bet šis sultinys kinėms padeda jau ne vieną tūkstantį metų.

Paskui į verdantį sultinį jis įmetė kelis džiovintus gabalėlius.

– Tai dan šen šaknis, ji ramina, maitina ir stiprina kraujo apytaką. Jūsų in kūno tipui tai labai reikalinga.

Taip tikrai galėjo būti. Šiaip ar taip, mano viduje tikriausiai buvo daug in , mat turėjau in akis ir galėjau matyti dvasias. Tik, žinoma, neketinau dalytis šia in informacija su tiek daug jang turinčiu vyru kaip Lopnoras. Taip pat nemaniau, kad dabar tinkamas metas imti klausinėti apie paslaptingą jo lankymąsi kapinėse. Bet argi jis neleido suprasti, kad jo šeima palaidota prie ežero?

Tad, užuot klausinėjusi apie mirusius artimuosius, paprašiau Lopnoro daugiau papasakoti apie gyvenimą ilginančias žoleles.

– In maistas auga pavėsingose vietose, todėl yra vėsus ir palaiko drėgnumą. Jang maistas yra šiltas, nes auga saulės atokaitoje. Jūsų kūnas priklauso vėsiajam tipui, todėl jums reikėtų aštresnio, energijos teikiančio jang maisto, – pavyzdžiui, mėsos ir troškinių, – kad kūnas gautų šilumos, o či būtų stimuliuojama ir galėtų cirkuliuoti. Bet kadangi dabar gyvenate karštoje ir dykumoje, jūsų kūnui reikia saugoti in energiją.

Taip kalbėdamas Lopnoras nukėlė puodo dangtį ir švelniais, ritmiškais rankos judesiais maišydamas sultinį atidžiai jį apžiūrėjo.

Tada kalbėjo toliau:

– Žolės valgomos tam, kad viskas būtų subalansuota, vasarą jos kūną vėsina, o žiemą šildo, kad negautume šilumos smūgio arba nesušaltume. Kinų medicina siekia, kad mūsų kūne nusistovėtų či pusiausvyra. Mes ruošiame žoleles, kad užbėgtume ligai už akių, o ne gydytumės ją pasigavę.

Dabar malonus sriubos aromatas pasklido po visą kambarį. Dar pamaišęs, mano bičiulis iš puodo atsargiai išpylė viralą į didelį molinį dubenį.

Ir sultinys, ir mėsa buvo neįtikėtinai skanūs. Jau po kelių sultinio gurkšnių ir mėsos kąsnių pajutau, kad visas mano kūnas sušyla ir nurimsta.

Lopnoras paklausė:

– Ar dabar jaučiate viduje šilumą?

Keldama prie burnos dar vieną šaukštą sultinio, linktelėjau.

– Taip, sriuba puiki, labai ačiū, Lopnorai.

– Turėtumėt jausti iš sriubos sklindančią či , nes nusiunčiau į ją savosios či , – pasakė jis.

Smalsiai nužvelgiau bičiulį.

Jis atrėmė mano žvilgsnį nutaisęs tokį veidą, tarsi būtų norėjęs paklausti: „Negali būti, kad niekada apie tai negirdėjot!“

– Turėjote ilgai praktikuotis, kad pavyktų, – tariau.

Paskubomis išgėriau dar vieną šaukštą tamsaus skysčio. Kaip šis uigūras, gyvenantis atokiame kaime, gali kalbėti taip pat įtikinamai kaip tradicinės kinų medicinos žinovas?

– Lopnorai, ar galiu paklausti, iš kur visa tai žinot?

– Iš savo senelio, kinų žolininko ir čigongo meistro. – Jis trumpai nutilo, o paskui pridūrė: – Jo dėka, nors mano tėvas buvo uigūras, mūsų šeimoje siekiant ilgaamžiškumo či buvo labai puoselėjamas.

– Vadinasi, jūsų tėvai tebesidžiaugia ilga senatve?

Nustebau pamačiusi, kad Lopnoro veidas staiga tapo neperprantamas ir netgi rūstus.

Jis teatsakė:

– Turėjo ja džiaugtis.

– Ką turit galvoje? Kas nors atsitiko?

Ir kaip tik tą akimirką į parduotuvę drauge su nedideliu berniuku įėjo maždaug keturiasdešimtmetė uigūrė, apsigobusi spalvinga skara ir apsirengusi prie jos derančiais drabužiais. Ovaliame, įdegusiame jos veide švietė šypsena ir matėsi priekiniai dantys su švarple.

Lopnoras iš karto priėjo prie lankytojų ir atvedęs pasodino prie prekystalio, šalia manęs.

Moteris kalbėjo man visiškai nesuprantama kalba. Bet iš jos veido supratau, kad ji labai nusiminusi dėl berniuko, – tikriausiai sūnaus, nes abu atrodė beveik kaip du vandens lašai.

Mano bičiulis ėmė atidžiai tyrinėti berniuko akis, veidą, liežuvį ir tikrinti pulsą. Paskui ėmė šnekėtis su motina ta pačia keista kalba.

Kai moteris pakėlė balsą ir ėmė energingai gestikuliuoti tarsi ginčydamasi, sumišau, bet mano bičiulis žolininkas liko ramus ir toliau kažką kantriai aiškino, tik nesupratau ką. Tada jis atsisuko į berniuką ir labai švelniai ėmė su juo šnekėtis, bet vaikas tik purtė galvą, o paskui pravirko. Mano nuostabai, moteris staiga užsuko sūnui ausį. Šį kartą berniukas ėmė šaukti, isteriškai raudoti ir kažką įsivaizduojama spjauti iš burnos lauk.

Lopnoras mėgino dar kažką paaiškinti, bet moteris, įsiutusi ir smarkiai išraudusi, išsitempė sūnų iš parduotuvės.

Jiems išėjus paklausiau:

– Kas nutiko?

Mano bičiulis kreivai šyptelėjo.

– Mano diagnozė jai nelabai patiko.

– Berniukas serga?

Lopnoras nusijuokė.

– Ne, jis visiškai sveikas, bet atsisako valgyti mėsą. Liepiau moteriai leisti jam elgtis kaip tinkamam. Jis iš prigimties vegetaras. Bet ji labai ant manęs supyko ir pasakė: „Vegetarų iš prigimties nebūna, kitaip mes visi mirtume badu!“ Ji man paaiškino, girdi, jos vyras labai sunkiai dirba, kad sutaupytų pinigų mėsai, o sūnus ją išspjauna ir leidžia tuos pinigus vėjais. Kartą berniukas slapta net atidavė mėsą laukiniam šuniui. Pamačiusi, kas atsitiko, ji ištraukė mėsą iš nešvaraus šuns nasrų ir jėga sugrūdo sūnui į gerklę.

– Dieve, tai siaubinga! – šūktelėjau.