Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Pagaliau jis bakstelėjo į džiovintus gelsvus žiedus.

– Tai chrizantemos. Užplikykit jas, dešimt minučių pavirinkite ir išgerkite. Jų nuoviras salsvokas, tad dykumos kaitroje padės nuraminti akis. Supratot?

– Taip. Labai ačiū už žoleles, pone Lopnorai.

Jis smalsiai mane nužvelgė.

– Jūs kinė?

– Taip. Lilė Lin.

– Panele Lin… – Pelėdiškose jo akyse žybtelėjo kelios įtarumo kibirkštėlės. – Kodėl sukorėte tokį tolimą kelią į šį kaimą susitikti su manimi?

– Na… Atvykau čia rinkti medžiagos knygai apie dykumą. Aš rašytoja.

Nieko neatsakęs, Lopnoras padavė man paketėlius.

– Jei pajusite praradusi pusiausvyrą ir reikės daugiau žolelių, ateikit vėl.

– Būtinai, pone Lopnorai.

Imant žoleles mano ranka brūkštelėjo per jo įdiržusį delną ir pajutau nestiprų krestelėjimą.

– Vadinkit mane tiesiog Lopnoru.

– Ačiū, Lopnorai.

Sumokėjau jam, dar kartą padėkojau ir išėjau.

Tai buvo drąsinanti pradžia.

8

Kiniškos vaistažolės

Per kitas dvi savaites pas Lopnorą apsilankiau keturis kartus. Sėdėjome parduotuvėje persmelkti žolelių – džiūvančių arba verdamų puode – aromato, ir šnekučiavomės apie įvairius dalykus: apie Šilko kelią, politiką Urumčyje, įvykius dykumos kaimuose ir mėgstamiausia jo, o dabar jau ir mano tema – apie kinų vaistažoles. Nors kinų medicina labai nesižavėjau, Lopnoro išmanymas apie augalus ir entuziazmas netikėtai sužadino mano smalsumą.

Žinoma, man buvo maloni šio gerų manierų džentelmeno draugija, bet turėjau pripažinti siekianti savanaudiško tikslo, – besinaudojanti jo išmintimi, kad daugiau sužinočiau apie Dangaus kalnuose augančius snieginius lotosus. Ir vis dėlto niekada neišeidavau iš jo parduotuvės nenusipirkusi žolelių, – dažniausiai brangesnių, – taip tarsi patvirtindama, kad vertinu jo žinias ir norą jomis dalytis, o svarbiausia – mudviejų bendravimą.

Kartą, kai nusipirkau labai brangaus ženšenio, Lopnoras tarė:

– Šio augalo labai sunku gauti, jo kaina astronominė, o daugumoje parduotuvių kišamos tik klastotės…

– Klastotės? Kaip suprasti?

– Jie sumaišo ženšenį su smulkutėmis metalo drožlėmis, kad prekė būtų sunkesnė ir daugiau kainuotų. Bet jei perki iš manęs, visada gauni sumokėtų pinigų vertą prekę. Be to, gauni tikrų žolelių, – dėl kai kurių aš net rizikavau gyvybe.

Nesvarbu, ar juo tikėjau, man rūpėjo tik viena: išpešti kuo daugiau žinių apie Dangaus kalnuose augančius vaistinius augalus. Ir vis dėlto džiaugiausi ir kartu stebėjausi, kad tarp mūsų taip lengvai mezgasi draugystė. Ar aš tikrai esu tokia įdomi? O gal jis tiesiog jaučiasi vienišas?

Vieną rytą įžengusi į Lopnoro parduotuvę neradau jo sėdinčio už prekystalio ir kaip paprastai besikrapštančio su savo žolelėmis ir mažutėmis svarstyklėmis.

– Lopnorai, čia aš, Lilė! – šūktelėjau, bet niekas neatsiliepė.

Apsižvalgiau po parduotuvę ir išėjau į užpakalinį kiemą. Ten ir radau Lopnorą nuoga krūtine, su kung fu kelnėmis, surištomis prie kulkšnių. Plačiai išsižergęs, jis stovėjo įrėmęs savo raumeningas pėdas į siaurą didelės apvalios vandens talpos kraštą ir visą dėmesį sutelkęs į kovos meno pozą.

Sustojau pasižiūrėti ir kaip įmanydama stengiausi nekelti triukšmo, kad jam nesutrukdyčiau. Lopnoras rankomis tai kažką tarsi stūmė, tai mojo atgal, keldamas didžiules įsivaizduojamas bangas. Paskui, maždaug po penkiolikos minučių, didžiai mano nuostabai, vanduo talpoje ėmė kunkuliuoti ir leisti į gurguliavimą panašų garsą. Palengva garsas stiprėjo, o burbulų virto vis daugiau. Tik tuomet suvokiau, kad vanduo verda savaime, nekaitinamas ugnies!

Nejučia man išsprūdo garsus „Oho!“

Lopnoras vikriai nušoko nuo vandens talpos ir įsmeigė į mane akis.

– Panele Lin, ką čia veikiat?

Jo balsas nuskambėjo garsiai ir šiurkščiai. Jis dar niekada nebuvo su manimi taip kalbėjęs.

– Atsiprašau, Lopnorai, nemačiau jūsų parduotuvėje, tad išėjau į kiemą ir radau čia.

Tebevarstydamas mane tigro žvilgsniu, jis apsivilko ploną švarką.

– Atsiprašau, – susinervinusi pridūriau, – bet durys nebuvo užrakintos.

– Matyt, būsiu pamiršęs. Jei vėl kada sugalvosit užsukti į šį kiemą, prašyčiau iš anksto mane įspėti. Nenoriu prarasti pusiausvyros dėl šalia atsiradusios moteriškos energijos, – pasakė jis baltu audeklu braukdamasis nuo plačios kaktos stambius prakaito lašus.

– Jūs galite pajusti tą energiją?

– Taip, bet nenorėjau įpusėjus užsiėmimui nutraukti či tekėjimo. Kol jūs jo nenutraukėt. Dabar jau baigiau. Grįžkime į parduotuvę.

Ir sužavėta, ir įbauginta, nuolankiai nusekiau paskui vandenį užvirinančios či energijos meistrą į parduotuvę.

Mudviem susėdus prie prekystalio, paklausiau:

– Lopnorai, kaip jums pavyksta užvirinti vandenį be ugnies?

– Sutelkus savo či .

Buvau tokia priblokšta, kad negalėjau pratarti nė žodžio.

Jis šyptelėjo.

– Tiesą sakant, pasiskolinau tos energijos iš visatos.

– Ar kas nors gali tai padaryti?

– Reikia daugybę metų sunkiai treniruotis ir puikiai išmanyti, kaip kosmose pasiskirsto či .

Paskui Lopnoras dar papasakojo man apie kelis kvapą gniaužiančius čigongo meistrų triukus. Jo senelis galėdavo taip nukreipti pirštų galuose sutelktą či , kad užgesindavo penkias degančias žvakes ir pargriaudavo visą vorą žmonių jų net nepalietęs.

– Perpratęs čigongą valdai visatoje esančią visų rūšių energiją.

Suvokiau, kad toliau klausinėdama nieko nepešiu. Vakarų kultūros paveiktas naivokas mano protas buvo pernelyg paviršutiniškas ir nepasiruošęs suprasti tokių didžių tiesų. Taigi, ilgokai patylėjusi, pasukau kalbą ir prabilau apie tai, kas man labiausiai rūpi, – apie žygį į Dangaus kalnus parsinešti ypatingojo snieginio lotoso.

Vos užsiminiau apie savo ketinimus ieškoti šio reto augalo, mano draugo žolininko veide šmėstelėjo susirūpinimas.

– Panele Lin, tik pasakykit, kokio augalo norit, ir aš jį parnešiu. Tokiai jaunai moteriai kaip jūs nedera keliauti vienai. Jei nepažįsti apylinkių, ta kelionė gali būti labai pavojinga.

– Bet aš turiu ten eiti viena.

Lopnoras nužvelgė mane taip, tarsi būčiau ne šios planetos gyventoja.

– Ar mokat uigūrų kalbą?

– Aišku, kad ne!

– Jei būdama tris tūkstančius metrų virš jūros lygio susirgsit, ar žinosit, ką daryti? Ar turit patirties, kaip išgyventi laukinėje gamtoje?

– Bijau, kad ne.

– Ar mokat laipioti apledėjusiomis uolomis ir rinkti jų plyšiuose augančius augalus?

Jausdama, kad galutinai pralaimėjau, papurčiau galvą.

– Tai kodėl manot, kad galit ten nusigauti viena?

Atsidususi paaiškinau:

– Nes privalau tai padaryti.

Likusią sakinio dalį, – „kad gaučiau tris milijonus dolerių“, – nutylėjau.

– Ne, tai tikra kvailystė. – Jis išpūtė akis. – Leiskit man parnešti tą augalą. Arba, jei norit, galiu keliauti su jumis.

Ši mintis atrodė visai nebloga, bet ar galėjau juo pasitikėti? Kodėl ne? Kadangi Lopnoras buvo žolininkas ir gydytojas, nemaniau, kad būtų galėjęs mane nuskriausti arba apgauti. Be to, jaučiau, kad tarp mudviejų jau užsimezgė savotiškas ryšys.

– Šiaip ar taip, netrukus ketinu traukti į Dangaus kalnus ir prie Juodojo Drakono ežero aplankyti savo artimuosius.

– Jie gyvena prie ežero?

– Ne, jie ten palaidoti.

– Kas jiems nutiko?