Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Ačiū. Ar daug namų dykumoje esi matęs?

Vogčiomis žvilgtelėjau į Aleksą. Pamačius jo veidą – ir laimingą, ir liūdną, – man suspurdėjo širdis.

Užvirus vandeniui įmerkiau į jį arbatos maišelį, minutę paviriau ir savo pirmajam iš dykumos atėjusiam svečiui, arba įsibrovėliui, padaviau puodelį ir riekę duonos su uogiene.

Aleksas ėmė godžiai valgyti ir gerti. Vargšelis, jis, matyt, badavo. Ta duona buvo užsilikusi, dviejų dienų senumo, bet Aleksas šveitė ją taip gardžiuodamasis, tarsi būtų valgęs ką tik iškeptą prancūzišką batoną.

– Aleksai, jei nori, turiu ir daugiau maisto. Šiandien kaip tik buvau apsipirkti.

– Pasakyk, kokių produktų turi ir aš paruošiu tau puikų patiekalą.

Jis pakėlė galvą nuo garuojančio puodelio ir dabar jo veidas vėl atrodė žvalus ir trykštantis energija.

– Tu taip pat moki gaminti valgį?

Sakydama „taip pat“, aišku, turėjau omenyje Krisą. Neabejojau, kad Aleksas, tas gudruolis vaikinukas, iš karto tai suprato.

– Žinoma. Ruošiu sau valgį ir rūpinuosi savimi nuo dešimties metų. Kokių produktų turi?

– Sūdytos mėsos, dešrelių, žolelių, bulvių, svogūnų, žuvų konservų, sriubos pakelių…

– Neblogai. Patikėk, paruošime puikią vakarienę.

Tą vakarą, labai sočiai pavalgę, mudu pirmą kartą pasimylėjome. Jaučiau turinti suteikti Aleksui šilumos ir meilės, kurios, – tai taip aišku, – jis labai seniai troško. Paprasčiausiai šis vaikinas man atrodė patrauklus. Ir buvau bepradedanti manyti, jog tą akimirką, kai senovinių karių akivaizdoje mudviejų žvilgsniai susitiko, mūsų likimai susipynė neatskiriamai. Kad ir kaip mėginau neigti tai, kas nutiko, nuo visa reginčių dangaus akių pasislėpti negalėjau.

Kitaip nei Krisas, kuris lyg vyriška energija trykštantis leopardas panorėjęs galėjo būti šiurkštus, Aleksas elgėsi su manimi labai švelniai, tarsi būčiau buvusi nekalta mergelė, droviai pridengusi savo nuogą kūną šilkiniu apdaru. Jo liežuvis atrodė nedrąsus, rankos atsargios ir trokštančios pamaloninti mano kūną, o ne jį užgauti. Tačiau menka patirtis nekliudė jo aistrai liepsnoti. Aleksas apsivijo mane kaip milžiniškas aštuonkojis, čiuptuvais ieškantis kiekvieno mano besirangančio kūno linkio.

Išsiliedamas jis netramdė šauksmo ir man tai nepaprastai patiko. Šiuo pratisu, dangų drebinančiu riksmu, rodos, buvo išreikšta viskas – aistra ir susižavėjimas, ilgesys ir troškimas, alkis, jaunatviška energija ir liūdesys. Šis šūksnis buvo persmelktas tokio tyro, stipraus ir sunkiai nusakomo jausmo, kad pasijutau priblokšta ir sujaudinta. Ar per dvidešimt vienus gyvenimo metus Aleksui teko tiek daug kentėti? Galvojau apie tai prisiglaudusi prie savo dykumos meilužio ir iš akių man plūstelėjo ašaros.

Aleksas švelniai pataršė man plaukus; jo balsas išsiliejo ir pasklido tamsoje kaip brandus vynas.

– Lile, dabar mūsų gyvenimai ir sielos amžiams susipynė.

Nieko jam neatsakiau; nežinojau, ką pasakyti nei apie šią akimirką, nei apie ateitį.

Jis pridūrė:

– Nuo šiol be tavęs negyvensiu.

– Aleksai, man rodos, tu per jaunas žinoti, ko tikrai nori iš gyvenimo.

– Klysti. Aš gerai žinau, ko noriu, nes ėmiau rūpintis savimi sulaukęs dešimties.

Atsidusau.

– Ak… Aleksai, liaukis. Tiesiog gyvenkime šia akimirka, bent jau kol kas, gerai? Tikrai nežinau, kas bus po pusmečio, – pasakiau galvodama apie save ir savo sunkiai pasiekiamą trijų milijonų dolerių grobį kaip kokį triušį, visada skuodžiantį pirma skalikų.

Aleksas, tikriausiai giliai susimąstęs, tylėjo. Kažkaip savaime mano lūpos ėmė ieškoti jo lūpų. Jis suėmė delnais man veidą, pabučiavo kaktą, akis, nosį, skruostus ir lūpas.

– Labai tavimi rūpinsiuosi ir padarysiu viską, kad būtum saugi ir laiminga.

Nieko neatsakiau, tik pažvelgiau pro langą į didžiulį gelsvą mėnulį, panašų į gimdą, apsunkusią kaip mano širdis, ir į kelias lyg deimantai ant juodo aksominio audeklo danguje išsibarsčiusias žvaigždes.

Kai atsigręžiau, Aleksas jau miegojo, tad atidžiai nužvelgiau jį, apšviestą pro langą plūstančios mėnulio šviesos. Nors šio pasaulio vėją ir dulkes jis kentė tik dvidešimt vienus metus, jo veide atsispindėjo kažkas dvasinga, tai, kas turi galią nuraminti. Kas šis jaunuolis? Tyloje išgirdau tiksint savo laikrodį. Ir supratau, jog praėjus tiek laiko, kiek reikia, atsakymas – teisingas ar klaidingas, džiuginantis ar liūdinantis, tikras ar įsivaizduojamas – galų gale bus.

Aleksas sujudėjo ir, lyg pusiau nubudęs, sušnabždėjo:

– Lile, kitą kartą pasimylėsime dykumoje.

– Argi mudu ir dabar nesame dykumoje? Tu pavargęs, Aleksai, miegok.

Jis pavertė mane taip, kad visu kūnu galėtų priglusti man prie nugaros.

– Noriu pasakyti, kad vakare išeisime į dykumą ir pasimylėsime mėnulio šviesoje.

– Tuomet pavirsime dviem sušalusiais smėlio stulpais.

– Ššš… – Aleksas ilgais pirštais užspaudė man burną. Nekalbėk tokių nelaimę pranašaujančių dalykų. Tuomet pasimylėsime saulei tekant.

Rytojaus rytą, kai lauke oras jau buvo sušilęs, bet saulė tebesislėpė už kopų, Aleksas, gulintis už nugaros, apkabino mane ir ėmė vilkti drabužius, o tada nusirengė pats.

– Ką darai?

– Eisim į lauką.

– Tada turime apsirengti.

– Lile, jau seniai troškau pasimylėti su tavimi dykumoje. Dabar oras lauke šiltas ir malonus, tad eime, – paragino jis, stumdamas mane prie durų.

Mudu buvome visiškai nuogi, o mūsų drabužiai, kaip pakliuvo sumesti į dvi krūvas, gulėjo ant grindų.

– Išprotėjai?!

– Ar gamtoje neturėtume būti tokie, kokius mus gamta sukūrė?

Aleksas mirktelėjo man, tarsi norėdamas pasakyti: „Neapsimesk, kad nesupranti, ką turiu omeny“, o tada plačiai atvėrė duris ir ištempė mane į lauką.

Niekada neįsivaizdavau darysianti tai dykumoje su aštuoneriais metais jaunesniu vyru.

Dangus buvo tamsiai pilkas su sodriai mėlynomis ir raudonai rudomis dėmėmis. Kaip kokia seklė ar kvaišalus uodžiantis šuo įtariai apsižvalgiau, norėdama įsitikinti, kad tokiu ankstyvu metu niekas dar neatsikėlė ir čia neateina. Paskui, nusiraminę, kad esame vieninteliai žmonės šioje visatoje, mudu su Aleksu susikibę už rankų bėgte pasileidome prie aukščiausios smėlio kopos. Atsisukę į sklindančią blausią šviesą, visą amžinybę stovėjome apsikabinę ir bučiuodamiesi. Tada nuogi atsigulėme ant smėlio, kuris dabar, apšviestas bundančios saulės spindulių, atrodė parausvintos aukso spalvos.

Aleksas tvirtai apsivijo mane rankomis, kuriose jaučiausi be galo saugi, ir mudu ėmėme ristis. Mane apėmė keistas jausmas. Virš galvos kelios užsilikusios žvaigždės tai įsižiebdavo, tai vėl pradingdavo tarsi vėrinys besisukančių perlų, gundančių juos vytis. Nežinau, kiek laiko raičiojomės, – kol pasijutome nuvargę ir visiškai atsipalaidavę. Netaręs nė žodžio Aleksas pradėjo mane bučiuoti – veidą, akis, lūpas, kaklą, krūtų spenelius, bambą… Jo liežuvis ir lūpos palengva slydo žemyn, kol man tarp šlaunų plūstelėjo karščio banga ir pajutau, kad visas kūnas įsiaudrina.

Dabar ir aš, ir jaunasis mano meilužis buvome aplipę smėliu. Aleksas energingai išspjovė smiltis, o tuomet taip pat aistringai pamėgino pabučiuoti man tarp kojų plytintį slėnį. Šis juokingas vaizdas mane pralinksmino ir nesusilaikiau nešyptelėjusi. Bet tarp liepsningos jo aistros ir gilaus, paslaptingo mano slėnio pribiro dar daugiau smėlio. Nesutrikęs jis išspjovė smiltis ir vėl ėmė bučiuoti. Gulėdama ant šiltos, smiltingos žemės dejavau ir rangiausi. Mano nagai kaip mažyčiai vabzdžiai buvo giliai susmigę į nuogus Alekso pečius, nuauksinti tyros tekančios saulės spindulių.