Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Radau jį kapinėse.

Ten buvo tik penki kapai, visi pažymėti plonomis medinėmis lentelėmis su apiblukusiais įrašais, užteptais raudonais dažais. Mėgindama perskaityti rašmenis ant pirmo antkapio, staiga tolumoje išgirdau žingsnius. Mitriai pasislėpiau už akmens ir ėmiau žiūrėti.

Netrukus pamačiau raumeningą, įdegusį, maždaug keturiasdešimties metų vyrą.

Jis priėjo tiesiai prie vieno iš kapų, puolė ant kelių ir ėmė karštai melstis. Paskui tą patį padarė priėjęs prie visų kitų kapų, o jo veidas atrodė neapsakomai liūdnas. Pamačius liūdną veidą man dažnai suspurdėdavo širdis; toks veidas man buvo tarsi langas į tragediją, paslaptį ir poeziją – dalykus, kuriais žaviuosi. Bet šis veidas atrodė toks liūdnas, kad jame nebuvo vietos nei tragedijai, nei paslapčiai, nei poezijai.

Baigęs melstis vyras atsistojo, pabučiavo visus antkapius ir susiruošė eiti. Aš dar labiau susigūžiau, kad jis manęs nepamatytų. Abejojau, ar jis, žvelgdamas tuščiomis akimis ir sustingusiu veidu, apskritai suvokė, kas vyksta aplinkui, išskyrus nebent tai, kas glūdi po žeme dviejų metrų gylyje.

Įsitikinusi, kad nepažįstamasis dingo, priėjau atidžiau apžiūrėti dviejų kapų, kuriems jis parodė daugiausia pagarbos. Išsitraukiau rašiklį ir popieriaus ketindama nusikopijuoti įrašus, bet vienas iš jų buvo taip nutrupėjęs, kad galų gale persirašiau tik antrąjį.

Grįžusi namo paprašiau Keku man jį išversti.

1981–1986 Tangris, mylimas Limbitų šeimos sūnus. Penkerius metus gyvendamas šioje žemėje jis teikė džiaugsmą ir ramybę daugybei žmonių, ypač jį mylintiems tėvams ir dievinantiems seneliams. Tegul jo gražus kūnas ir siela ilsisi ramybėje.

Negalėjau įsivaizduoti begalinio liūdesio, koks užplūsta praradus tokį mažą vaiką. Kas jam nutiko?

Vėliau ėmiau Keku klausinėti apie laidojimo vietas, bet ji tik išpūtė akis ir paaiškino:

– Niekas nežino. Ten niekas neina.

Tada papasakojau jai apie nepažįstamąjį liūdnu veidu.

– Kaip manot, ar ten palaidotas jo sūnus?

– Nežinau. Niekada to neklauskit. Užtraukia nelaimę. Ir pati geriau ten neikit.

– Ar jums ne smalsu sužinoti daugiau apie tą vyrą ir mirusius jo giminaičius, draugus?

Ji į mano klausimą neatsakė, tik atsiduso.

– Panele Lin, dabar suprantate, kodėl nuoma nebrangi? – Ir patylėjusi pridūrė: – Kodėl nesilanko žmonės, kodėl vagys neužsuka?

Mane nukrėtė šiurpas. Kas iš tiesų buvo šio kaimelio gyventojai – musulmonai ir vaiduokliai?

Bet pamaniau, kad iš tikrųjų tai išeitų į gera. Gal šias apylinkes galėčiau geriau pažinti bendraudama su dvasiomis – protėviais, jie papasakotų man apie kalnus ir dykumą sakmes, kurių gyvieji nežino ar nenori atskleisti. Suprantama, apie šį savo gebėjimą niekam neprasitariau, – juk nenorėjau, kad naujieji pažįstami palaikytų mane beprote ar dar blogiau – ragana.

Nuo paauglystės mane traukė kapinės – vieta, puikiausiai tinkanti niekieno netrukdomai skaityti, mat mirusieji nesipainioja po kojomis ir nemėgina tavęs įtraukti į nuobodžius pokalbius. Niekada neturėjau daugiau nei poros bičiulių, nes su mokslo draugais mažai rasdavau ką bendra.

Be paprastų mirusių žmonių, buvo ir kitokių, ypač velionių rašytojų sielų, su kuriomis užmegzdavau ryšį. Tad kartais praleisdavau pamoką, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į Laimės slėnio kapines, o jose skaitydavau „Protą ir jausmus“, „Džeinę Eir“, „Vėtrų kalną“, „Alisą Stebuklų šalyje“, „Ir pateka saulė“…

Pavargusi nuo knygų, vaikštinėdavau ir skaitydavau antkapių įrašus. Žavėdavausi žmonėmis, kurie buvo mirę arba labai jauni, arba labai seni, – mat pati buvau gyva ir nei per daug jauna, nei nukaršusi. Mėginau kalbėtis su mirusiais, įveikti savo paauglišką baimę ir galvoti apie negirdėtus, anam pasauliui priklausančius dalykus. Kapinės man padėdavo išsivaduoti iš mokyklos nuobodulio ir gyventi fantazijų, nepaprastų galimybių pasaulyje.

Kai radau tas kapines, naktį mane apimdavęs jausmas, kad dūstu, praėjo, bet šaltį ir tuštumą tebejaučiau.

Po kelių dienų valgydama kuklius pusryčius – duoną su pienu – ir klausydamasi linksmų, egzotiškų Sindziango melodijų, už durų išgirdau kažkokį brazdesį. Priėjusi pakėliau užuolaidą, žvilgtelėjau pro langą ir nustebau pamačiusi prie įėjimo trypčiojantį Aleksą Lusą.

Nelyginant alkstanti dvasia, tas vaikas niekaip negalėjo palikti manęs ramybėje!

Staiga atidariusi duris surikau tiesiai jam į veidą:

– Aleksai, ką čia veiki?! Vėl seki mane?!

Bet jo jaunas, kančios ir nuovargio paženklintas veidas akimirksniu suminkštino man širdį.

– Neširsk, Lile. Tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

– Man viskas gerai. – Pamačius, kad spiginamas karštos saulės jis gausiai prakaituoja, man vėl suspurdėjo širdis. – Nori užeiti?

Jis linktelėjo.

Kai Aleksas įėjo, mostu pakviečiau jį sėstis ant vienos iš savo gėlėtų „sofų“. Tada įpyliau jam vandens į alavinį puodelį ir įsitaisiau priešais.

– Ką tik čia įsikūriau.

– Kaip suprasti „įsikūriau“?

Aleksas dūrė pirštu į besidriekiančias už lango tolumas.

– Nakvosiu ten.

– Kapinėse? – Negalėjau patikėti savo ausimis. – Kodėl? Gal išprotėjai?

– Kad galėčiau rūpintis tavimi, Lile, jei kartais tau kas nors nutiktų.

– Vadinasi, atsekei čia paskui mane?

– Sumokėjau viešbutyje dirbančiam vyrui, kad pasakytų, kur esi. Tikiuosi, neįsižeidei? – Aleksas nuleido galvą. Jo balsas nuskambėjo švelniai kaip vandens čiurlenimas – vandens, kurio dykumoje man taip reikia.

Tada jis vienu gurkšniu išgėrė savo vandenį, pastatė puodelį švelniai dzingtelėdamas ir pažvelgė man į akis.

– Lile, aš tave myliu.

Nepaisydama karštų kaip dykuma jausmų, mėginau susitvardyti.

– Bet, Aleksai, mudu beveik nepažįstami.

– Ar tai tikrai taip svarbu? Arba myli, arba ne, tokiuose santykiuose nėra jokių „bet“.

– Ko gi tu nori? – nekantriai paklausiau iškaitusi ir sutrikusi.

– Leisk man tave mylėti ir tavimi rūpintis.

– Taip ir nepaklausei, ar aš irgi tave myliu.

– Ar myli?

Jo akyse buvo tiek švelnumo, kad pajutau linkstant kelius. Ar buvau jį įsimylėjusi? Vengiau užduoti sau šį klausimą. Bet atkaklios šio jaunuolio pastangos manimi rūpintis ir mane… mylėti tikrai jaudino. Be to, turėjau pripažinti, kad man patinka žiūrėti į jo švelnių bruožų veidą ir liekną kūną. Jo draugija, – vien norėdama patenkinti savo tuštybę, – būtų sužavėta bet kuri mergina. Tad kodėl jis pasirinko mane, gerokai už save vyresnę? Gal troško seseriškos – ar motiniškos – meilės?

Neatsakiau į jo klausimą, tik tariau:

– Aš jau turiu vaikiną.

Kelias sekundes jis atrodė priblokštas, o paskui paklausė:

– Ir… ketini tekėti už jo, už to savo vaikino?

Ir vėl neatsakiau.

Ilgokai abu tylėjom, o tada jis vėl paklausė – šį kartą paskubomis:

– Jis vedęs ir apsikrovęs vaikais, taip?

Ar šis jaunuolis turėjo „trečiąją akį“, o gal man ant kaktos švietė ryškus užrašas: „Dulkinama vedusio vyro“?

– Žadėjo, kad susituoksime, – sumurmėjau, jausdamasi visiškai išsekusi.

– Vedę vyrai visuomet kartoja tai savo meilužėms, kad šios liktų jų lovoje.

Ši nemaloni, bet taikli pastaba supurtė mane taip, kad mano balsas liuoktelėjo aukštyn lyg varlė.

– Aleksai, gal susirask vienmetę draugę ir palik mane ramybėje.

– Vienmetės merginos manęs nedomina. Jos kaip lėlytės, o aš – ne mergaitė.