Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vėjas buvo silpnas, bet smėlis vis tiek slinko, nors vos pastebimai, ir man, apimtai ekstazės, svaigo galva. Supratau, kad šioje vietoje ir šią akimirką mudu su Aleksu esame visiškai vieni, kad mums virš galvos – vien padangė, po kūnais – vien smėlis, o toli prie horizonto – kelios skausmingai susipynusios medžių šakos, tarsi tiltas jungiančios žemę su dangumi.

Kai Aleksas į mane įsiskverbė, keli egzotiški paukščiai suplakė sparnais ir nuskrido išdykėliškai klyktelėję, matyt, pritardami mano meilei ir išsklaidydami mano abejones, ar verta mylėti. Pastebėjau ir kitą nekantrų plazdėjimą, judėjimą pirmyn atgal, tarsi kažkas būtų labai stengęsis perduoti tą pačią žinią. Pajutau, kad verkia ne tik mano akys, bet ir visas kūnas. Ši patirtis, šis mylėjimasis dykumoje sustiprino mano meilę ne tik Aleksui, bet ir visai visatai bei jos kosminei energijai, su kuria dabar jaučiausi stipriai susieta.

Tarp dangaus ir žemės, dainuojančiame smėlyje šalia čiulbančių paukščių, neturėjome nieko, tik vienas kitą. Dėkojau Dievui, kad dovanojo man šią akimirką, – jaučiausi pamaloninta, galėdama priimti didžiausias paslaptis ir patirti nuo neatmenamų laikų glaudžiausią ryšį tarp vyro ir moters.

Pagaliau jaunasis mano meilužis išsiliejo ir iš jo lūpų išsiveržė šūksnis. Nuoširdžiai tikėjau, kad dangus mato jo meilę, šią nesavanaudišką aistrą, abipusius vyro ir moters jausmus. Tokius paprastus ir nekaltus dykumoje, bet painius ir apraizgytus intrigomis civilizuotame pasaulyje. Smėlis atsiliepė virpėdamas po mūsų kūnais, kopos – aidu atliepdamos tarsi amžiną mantrą jo kartojamą „Aaa… Aaa… Aaa…“

Aleksui vis dar mane užgulus ir sūpuojantis, užgniaužiau jausmingą šūksnį ir leidau išsiveržti gyvuliškam riksmui, o paskui – dar vienam, kitam. Moteriška įduba tarp kopų, matyt, pritarė mūsų meilei, nes smėlis šiugždėjo ir slinko, tarsi būtų šokęs kosminį šokį.

Pasimylėję pailsėjome gulėdami ant smėlio, apsikabinę, netardami nė žodžio, tylomis žvelgdami į mums virš galvų palengva nušvintančias paslaptis.

Prisiminiau kartą mačiusi nuotrauką nuogos moters, gulinčios pievoje, ant žiedų kilimo. Tada pamaniau, kad jokia lova – net su auksinėmis kolonomis ir pačiais brangiausiais, rankomis siuvinėtais patalais – negalėtų prilygti šiam gamtos gultui. Tik žalia žolė, rožiniai žiedlapiai ir žydras dangus galėjo atskleisti tokį beribį grožį, pirmapradį moteriškumą ir erotinį moters dvasingumą. O ką čia, dykumoje, galėtų mano viduje pažadinti dainuojantis auksinis smėlis, švelniai nuraudusi tekanti saulė ir padūmavęs dangus?

Gailėjausi, kad čia nėra profesionalaus fotografo, galinčio padaryti nuotraukų.

Bet mudviejų su Aleksu meilę paliudijo dangus ir žemė.

Atsisukau į savo mylimąjį ir paliečiau jam veidą.

– Aleksai…

– Ką, mano meile?

– Tau tai patinka?

– Žinoma! Tiesą sakant, bijau, kad nuo šiol tapsiu priklausomas.

– Kalbi rimtai?

– Taip!

Aidu atsiliepę „Taip! Taip! Taip!“ lyg bangos nuvilnijo čia pat ir tolumoje, šiame ir aname pasaulyje.

– Ššš, – sudraudžiau jį. – Aleksai, tau nederėtų žadinti kalnų ar slėnių. Jie taip pat turi teisę gerai išsimiegoti.

Jis atsigręžė ir pažvelgė į mane šelmiškai žybčiojančiomis akimis, – visai kaip paukščiai, tapę liudininkais mudviejų spektaklio, kuriame vaidinome vyro ir moters aistrą.

– O, manau, jie seniai nemiega ir visą laiką begėdiškai mūsų klausosi, slapta mus stebi. Ir… žinai, ką?

– Ką?

– Dabar mano priklausomybė…

Apsimečiau nesupratusi.

– Kokia priklausomybė?

– Aš vėl tavęs geidžiu, mano meile.

– Taip greitai?

– Ar ne tu man nuolat primeni, kad esu dvidešimt vienų? Būtent taip elgiasi dvidešimt vienų metų vyras…

Taip taręs, Aleksas puolė ant manęs, kaip negailestingas tigras puola ant savo bejėgio grobio.

Nuo tos dienos mudu su Aleksu gyvenome drauge kaip įsimylėjėliai. Viskas buvo labai paprasta. Ir kartu labai sudėtinga. Nors jaučiausi kalta ir apgailestavau, bet nematydama Kriso greitai jį visai pamiršau. O gal ne?

Dažnai nubusdavau vidury nakties šalia giliai įmigusio Alekso. Visa gaubiančioje tyloje, nakties gūdumoje man nieko daugiau nereikėjo ir niekas nerūpėjo, tik švelnus jo alsavimas, mano laikrodžio tiksėjimas ir tolumoje šiurenančios smėlio kopos.

Pastebėjau ir mielą Alekso įprotį: kai tik miegodamas apsiversdavo, jis ieškodavo manęs ir apsikabindavo taip švelniai, tarsi būčiau ką tik gimusi jo dukrytė. Arba ištiesdavo ranką ir sugniauždavo man plaštaką. Šis nekaltas gestas mane labai jaudino. Jaučiausi mylima ir reikalinga kaip motina, kurios kūdikis alkstančiomis lūpomis atkakliai ieško pritvinkusių ir dosnių jos krūtų. Teikiančių peno, tokių erotiškų ir taip spaudžiančių širdį. Ar jo motina prieš atiduodama irgi jį taip laikė, – ar mažutis jo kūnelis gulėjo jos glėbyje, o alkstančios lūpos čiulpė jos krūtį?

7

Žolininkas

Aleksas gyveno su manimi jau ilgiau kaip savaitę. Ir kuo daugiau dienų praėjo būnant kartu, tuo labiau kankinausi svarstydama, ar turėčiau jam atskleisti, kodėl viena keliauju Šilko keliu. Ar jis imtų geisti mano palikimo ir liautųsi mylėjęs už tai, kas esu? Man nekilo nė menkiausio įtarimo, kad jo protingoje galvoje būtų glūdėjęs godumas ar nekalta veido išraiška būtų jį slėpusi. Bet niekada nežinai. Nesvarbu, ar dvidešimt vienų, ar aštuoniasdešimt vienų, – vyrai visuomet trokšta to paties: pinigų, galios, visuomeninio statuso, riebaus skanaus maisto, gražių moterų ir iš proto varančio sekso.

Paskui vieną dieną Aleksas man priminė, kad netrukus jo aplankyti atvyks tėvai ir kad jis keliaus kartu su jais po Kiniją. O dar kartą mane nustebino pareiškęs, kad po šeimos atostogų mane su jais supažindins.

Nežinojau, kaip reaguoti. Šis vaikinukas rimtai mane nusižiūrėjo. Bet ką pasakys jo tėvai? Ar aš jiems patiksiu, ar jie pritars mūsų santykiams, o gal aš jiems tebūsiu vyresnė moteris, begėdiškai suvedžiojusi jų jauną sūnų?

Tą rytą, kai Aleksas turėjo vykti į Urumčį susitikti su tėvais, mudu papusryčiavome, padėjau jam susikrauti daiktus, paskui Aleksas apkabino mane ir pabučiavo taip aistringai, lyg matytų paskutinį kartą. Galų gale pasimylėjome tiesiog ant grindų.

Kai pagaliau baigėme ir atsistojome prie durų, jis atsisukęs į mane tarė:

– Lile, aš tavęs pasiilgsiu.

– Ir aš tavęs, Aleksai.

– Būk atsargi.

Jis sunkiai atsiduso.

– Ar kas nors negerai?

– Man dėl tavęs neramu. Beje, galiu…

– Nesirūpink, Aleksai, turiu Keku ir jos vyrą.

– Gerai. Nespėsi nė mirktelėti ir aš jau būsiu grįžęs.

Palydėjau Aleksą iki asilo traukiamo vežimaičio, kuris jo laukė ir turėjo nuvežti į gretimą kaimą, kad iš ten autobusu pasiektų Urumčį. Jis įšoko į vežimą, numetė savo kuprinę, tada pasilenkė, suėmė rankomis man veidą ir stipriai pabučiavo.

Paskui žiūrėjau ir mojavau, kol vėjo sutaršyti jo plaukai ir ant keturių išklerusių ratų besikratantis liesas kūnas išnyko tolumoje.

Išvykus jaunam mano mylimajam viskas pasikeitė. Kadaise graži ir poetiška dykuma užsidėjo grėsmingą kaukę. Paukščių čiulbesys virto alkanų, dvėsenos ieškančių šmėklų klyksmais; vėjo gūsiai – sielvartaujančios moters rauda; smėlio šiugždėjimas – klaikiomis laidotuvių giesmėmis.

Savo šeimininkę ir kaimynę Keku mačiau beveik kasdien, šiame mažame apgriuvusiame kaimelyje ji buvo vienintelė mano draugė. Kartais ji ateidavo į mano trobelę su savo ketverių metukų sūnumi Mitu. O kartais aš pasibelsdavau į jos namų duris ir Keku pakviesdavo mane į vidų. Įsitaisydavome ant kilimu ištiestų grindų prie drėbtos iš dumblo trobelės lango, plepėdavome ir grožėdavomės saulėlydžiu. Šalia Mitas tyliai žaisdavo plastikiniais žaislais, dykumos augalais, smėliu po kojomis ir nedideliais vabzdžiais arba įsitverdavo nušiurusio Keku sijono krašto, – nutįsusio, nes sūnus, siekdamas mamos dėmesio, nuolat jį tampydavo.