Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Geidi manęs, nes tau trūksta motinos?

– Lile, man tas pats, kiek tau metų, man tik rūpi, kas esi.

– Tu manęs beveik nepažįsti.

– Tai papasakok apie save daugiau.

– Gerai, – išrėžiau. – Aš nuotykių ieškotoja ir prasimušti mėginanti rašytoja, kurianti kelių vienos giminės kartų sagą, pagrįstą savo biografija. Abu mano tėvai mirę, todėl šiame pasaulyje esu viena kaip pirštas.

– Užjaučiu.

– Patenkintas? O dabar pasakyk, kas tau manyje taip patinka?

Tyčia atsakiau jam taip santūriai, mat norėjau nuslėpti krūtinėje plintantį karštį.

– Tu drąsi, graži, talentinga ir nepaprasta.

– Kodėl nepaprasta?

– Dar niekada nesu sutikęs moters, kuri viena keliautų po trečiojo pasaulio šalį, ką jau kalbėti apie Šilko kelią ir nuošalų kaimelį, ir primygtinai reikalautų duoti jai ramybę. Žaviuosi tavo narsa. Bet, kita vertus, taip elgtis – neįsivaizduojamai kvaila.

Nuo tokio Alekso šiurkštumo net susiraukiau.

– Ar ką tik pasakei „kvaila“?

– Taip! Ar niekada nepagalvojai, kad graži moteris, viena keliaujanti po trečiojo pasaulio šalį, pati ieško sau bėdos? Todėl ir esu čia, kad tavimi pasirūpinčiau.

Man nė nespėjus atsakyti, Aleksas vėl paklausė:

– Kodėl keliauji viena?

Užuot atsakiusi, pati paklausiau:

– Aleksai, kodėl manai galintis manimi pasirūpinti?

– Tiesiog pasikliauk manimi, sutarta?

Nesuvaldžiau savo balso, kad išliktų santūrus, tad jis nuskambėjo pažeidžiamai, tarsi sužeisto kačiuko.

– Aleksai, maldauju, aš nežinau…

Jis atsistojo ir atskubėjo prie manęs. Ir tada mūsų kūnai ir rankos susipynė, lūpos susiliejo. Bet nesimylėjome. Po ilgų, karštligiškų bučinių ir glamonių susitvardžiau ir paprašiau jo išeiti.

– Būk geras, Aleksai, dabar išeik ir daugiau nieko nesitikėk. Ir negrįžk pas mane. Dar daugiau sumaišties gyvenime man tikrai nereikia.

Jis atidžiai pažvelgė į mane, giliai atsiduso, pasuko prie durų ir išėjęs užvėrė jas, palikdamas mane trobelėje vieną.

Mane apėmė neviltis.

Kaip čia atsitiko, kad kiekvienas šios kelionės žingsnis tapo toks sudėtingas? O juk vos tik įžengiau į kelią, kuriuo kadaise traukė mano teta!

Alekso švelnumas ir rūpestis mane ir sujaudino, ir sudomino. Ir vis dėlto, kodėl jis pasirinko mane? Ar į tą pasirinkimą turėčiau žiūrėti įtariai? Bet jis atrodė pernelyg jaunas ir naivus, kad būtų susitepęs šio pasaulio dulkėmis ir nuodais. Be to, tikrai negali žinoti apie būsimus mano turtus. Šiaip ar taip, man reikėjo susikaupti, o ne leistis blaškomai patrauklaus veido arba bučinių, nuo kurių ima pintis liežuvis ir nugrimzti užmarštin.

Tą naktį sapnavau, kad mudu su Aleksu esame vyras su žmona ir gyvename dykumoje, toli nuo civilizuoto pasaulio. Medžiojame laukinius gyvūnus, kopiame į kalnus rinkti žolių, grožimės virš galvų ratu besisukančiais žvaigždynais ir aistringai mylimės šiltame smėlyje. Šalia dunksančios kopos aidu atkartoja mano dejones, mano įdegęs nuogas kūnas sūpuojasi slenkančio smėlio ir pirmyn atgal judančio Alekso kūno ritmu. Žvelgdama savo meilužiui pro petį matau akinamą saulę, kuri, rodos, sulydys į vieną du mūsų besirangančius kūnus.

O vieną gražią dieną, jau būdami labai seni, mudu mirštame mylėdamiesi mėnulio šviesoje. Po dešimties metų mudviejų kūnus – puikiai išsilaikiusius sausame klimate ir sustingusius pikantiška poza, vadinama „banketas užpakaliniame kieme“ – randa apylinkes tyrinėjantis vienuolis…

6

Liudininkė dykuma

Kitą dieną, norėdama pamiršti Aleksą, nusprendžiau paskambinti Krisui Adamsui. Keku vyras nuvežė mane į gretimą kaimelį, kur iš pašto buvo galima susisiekti su užsieniu.

Po penkto signalo mane sujungė. Kokia maloni staigmena!

– Krisai…

– Lile! Kodėl nepaskambinai anksčiau? Aš dėl tavęs jaudinuosi! – iš už trylikos tūkstančių kilometrų atsirito irzlus buvusio mano profesoriaus balsas. – Kur esi?

Atsiprašiusi, kad nesusisiekiau anksčiau, papasakojau dabar gyvenanti trobelėje, oazėje įsikūrusiame kaime, dykumos prieigose.

– Nusprendžiau truputį čia pagyventi, kad pajusčiau šių vietų dvasią.

– Vadinasi, tikrai ketini leistis Šilko keliu? O kaipgi aš?

– Krisai, nebūk mažas vaikas. Tu turi savo šeimą, o aš – dykumą. Be to, nespėsi nė mirktelėti, o aš jau grįšiu.

Jis vėl paklausė, ko šia kelione siekiu, bet, kaip ir pirma, tiesaus atsakymo išvengiau. Tad pokalbis sukosi ratu lyg savo uodegą gaudanti katė. Galų gale pasukau kalbą pasiteiraudama, kaip sekasi Dženei ir Prestonui, o paskui paaiškinau Krisui, kad paskambinti man jis niekaip negalės, nes neturiu telefono.

– O jei pateksi į bėdą arba susirgsi?

– Nesijaudink, Krisai, aš puikiai savimi pasirūpinsiu. Be to, neabejoju, kad prireikus man tikrai padės čia gyvenantys labai mieli uigūrai.

– Gerai, tuomet rūpinkis savimi ir dažniau man skambink. Myliu tave.

– Ir aš tave, – atsakiau, bet šie žodžiai net mano ausims nuskambėjo visai neįtikinamai.

Išėjusi iš pašto dar truputį pasivaikščiojau, – norėjau surikiuoti mintis ir nusiraminti, – paskui užsukau į parduotuvę šio to nusipirkti, o tada pasisamdžiau asilo traukiamą vežimaitį, kad parvežtų mane namo.

Vos įžengusi į trobelę, puoliau energingai šveisti kampus, kad nereikėtų galvoti nei apie Krisą, nei apie nesmagų telefono skambutį. Netrukus pasijutau nuvargusi, tad įsijungiau tradicinės Sindziango muzikos įrašą ir atsukau grotuvo garsą. Palengva linksmos, ritmiškos liaudies melodijos ėmė raminti man nervus ir grąžinti jėgas. Paėmiau knygą ir pamėginau skaityti, bet muzika veikė kaip tikri vaistai, tad, užuot skaičiusi, užsimerkiau ir leidau jos ritmams savo trobelėje ir galvoje būti ir šeimininkais, ir svečiais.

Nežinau, ar ilgai buvau pasinėrusi į muziką, veikiančią tarsi vynas, tik staiga iš šios svajingos būsenos mane išplėšė smarkus beldimas į duris. Gal Keku atėjo paplepėti, o gal kaimynas užsuko pasiskolinti prieskonių? Nuskubėjau prie durų.

– Keku…

Atidariusi duris išvydau veidą, kurį taip stengiausi išguiti iš atminties, bet ir kurio ilgėjausi.

– Lile, būk gera, įsileisk mane.

– Aleksai, kodėl tu vis dar čia?

– Atleisk, bet šiąnakt per šalta miegoti palapinėje, tad gal galėčiau trumpai apsistoti pas tave, kol rasiu, kur apsigyventi? – paprašė jis, drebančiomis rankomis tvirčiau supdamasis į striukę.

– Žinoma, gali.

Įleidau Aleksą ir uždariau duris.

– Nebijok, Lile, – Aleksas padėjo sunkią savo kuprinę ant grindų, – aš tau… netrukdysiu.

Jo berniokiškas rimtumas mane pralinksmino, bet likau rami, nors, tiesa, tik išoriškai.

– Aleksai, lauke labai šalta, o aš – ne pabaisa. Pasilik čia kiek tik nori.

Ir iš karto pasigailėjau savo žodžių supratusi, kuo visa tai gali baigtis. Man tikrai nederėtų išduoti Kriso ir dar taip greitai! Bet ar galėjau atstumti jaunuolį, kuris tikriausiai būtų mirtinai sušalęs šmėklų pilnose kapinėse, ir neįsileisti jo į namus?

Įdėmiai žvelgdama jam į veidą mėginau įsivaizduoti, kas netrukus galėjo jam nutikti, ir krūtinę suspaudė liūdesys.

Grybštelėjau savo antklodę ir švystelėjau Aleksui.

– Sėskis ir susisupk. Išvirsiu arbatos.

Pritildžiusi grotuvą, pripyliau puodelį vandens, pastačiau ant dujinės viryklės ir uždegiau.

Mano ausis vėl pasiekė Alekso balsas.

– Lile, man labai patinka tavo namai. Dykumoje dar niekada nesu matęs tokios jaukios ir gražios trobelės.