Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Buvo aišku, kad ir po tiek metų mano gebėjimas regėti in akimi tebebuvo labai stiprus.

Vaikystėje buvau nepaprastai jautri iš kitos erdvės sklindantiems virpesiams, todėl mane praminė „mergaite, matančia įvairius dalykus“. Dauguma suaugusiųjų į mano „regėjimus“ numodavo ranka ir laikė juos pernelyg audringa vienišo vaiko fantazija, bet kai kurie, daugiausia pagyvenę kinai, prašydavo „paskolinti akis“, kad atskleistų paslaptis, pasišnekėtų su mirusiais arba prieš pirkdami butą apsilankytų jame ir ištirtų, ar jis nėra apniktas „nešvarių“ antgamtinių būtybių.

Mano gebėjimas „regėti“ atsiskleidė dar vaikystėje, kai mama buvo apkaltinta pavogusi pluoštą grynųjų iš bažnyčios, kurioje dirbo valytoja. Niekas negalėjo įrodyti, ar tuos pinigus tikrai pasisavino ji, ar kas nors kitas. Tuomet man buvo ketveri, – kinai tiki, kad tokio amžiaus vaikas per visas šio pasaulio žabangas gali įžvelgti gryną tiesą. Taigi vienas parapijietis, siuanguang šu , Paslaptingos šviesos stebuklo mokytojas, pasiūlė pasinaudoti manimi ir atskleisti tiesą. Suprantama, niekas man nepaaiškino, koks reikalas. Tiesiog paprašė papasakoti, ką mačiau.

Taigi vieną dieną parapijos tarybos narių ir dvasininko akivaizdoje tas vyras metė šviesos spindulį ant sienos ir atliko stebuklingą ritualą, o tada pasiteiravo manęs, ar ką nors regėjau. Pasakiau jiems, kad į kambarį įėjo plikis languotais marškiniais, atidarė stalčių, kažką išėmė ir įsikišo į kišenę. Po viso to kaltinimai mano mamai buvo panaikinti.

Žinia apie mano gebėjimą netruko pasklisti. Bet negalėjau pakęsti, kai prieš akis sušmėžuodavo išsiviepęs suaugusiojo veidas ir iš burnos kaip kulka iššaudavo neišvengiamas, į visas puses lekiančių seilių aptaškytas klausimas: „Brangute, ar galiu trumpai pasiskolinti tavo akis?“

Kartą, norėdama supykinti įkyrų, bjaurų kaip nuodėmė vidutinio amžiaus vyrą, atšoviau: „Aišku! Dabar priešais matau tave, tavo kreditorius, mirusią žmoną ir visus tavo išvirtus šunis bei kates!“, ir trykštelėjau čiurkšlę tirštų seilių.

Deja, man, mažesnei nei metro dvidešimt centimetrų ūgio, nepavyko nuspjauti taip, kad seilės kristų vyrui ant veido, – jos niekingai ištiško jam ant bato. Tačiau nepavykusį spjūvį su kaupu atpirko įtikinamų mano keiksmų papliūpa. Vyras spruko taip mikliai, lyg jį megafonu būtų pasikvietęs pragaro karalius.

Matydama jį bėgant juokiausi, kol iš akių pasipylė ašaros ir užtemdė dešimties dolerių vertą regėjimą, – tiek jis siūlė sumokėti, kad galėtų pasinaudoti mano akimis.

Po šio įvykio niekam nepasakodavau, kad matau, kaip in dalykai pereina į jang sritį. Tiesą sakant, tyčia stengiausi savo in akį nuslopinti arba nekreipti į ją dėmesio.

Bet dabar, viena kaip pirštas atsidūrusi šioje tolimoje šalyje, pamaniau, kad po šitiek metų mano gebėjimas regėti kitą pasaulį slapta grįžta lyg kartą pavaryta meilužė…

Kitą rytą atsikėliau šeštą valandą, kad spėčiau į traukinį, dvylika valandų dundantį į Urumčį – Sindziango sostinę ir musulmonų miestą oazę, įsikūrusią labiausiai į vakarus nutolusioje Kinijos provincijoje.

Nusprendžiau apsistoti gana brangiame „Mielųjų svečių“ viešbutyje, kuriame pigiausias kambarys man kainavo šimtą penkiasdešimt renminbių už parą (už brangiausią būtų tekę pakloti penkis šimtus), mat tikėjausi, kad šio tarptautinio viešbučio darbuotojai suteiks man informacijos apie gyvenamas vietoves netoli Dangaus kalnų – antrosios mano stotelės keliaujant Šilko keliu.

Elegantiškoje, mėlynomis plytelėmis išklotoje islamiško stiliaus viešbučio pokylių salėje pavalgiau vėlyvus priešpiečius – neraugintos duonos ir arbatos su pienu, – ir grįžau į registratūrą. Atidžiai nužvelgusi tris registratūros darbuotojus – vyrą ir dvi moteris – pagaliau pasirinkau jauną vyrą plačiu veidu ir pasiteiravau, gal jis ką nors žino apie Dangaus kalnų prieigose įsikūrusius kaimelius.

Jis smalsiai mane nužvelgė ir tarė:

– Yra keli kaimeliai, bet kodėl norėtumėte gyventi ten, o ne mūsų viešbutyje?

– Man ten reikia sutvarkyti vieną reikalą.

– Kokį reikalą?

– Hm… Asmenišką. „Tai tikrai ne tavo reikalas!“

Dabar jis įtariai pažvelgė į mane.

– Panele, ar keliaujate viena?

– Taip. „Prakeikimas, tikrai nereikėjo jam šito sakyti!“

– Tuomet padaryti viską pačiai bus per sunku. Daugumą kaimų tose apylinkėse aš pažįstu. Galėčiau jus palydėti.

Atidžiai pasižiūrėjau jam į veidą ir susimąsčiau.

– Kiek man tai kainuos?

Jis pasikrapštė savo didelę, ežiuku kirptą galvą.

– Apie penkis šimtus renminbių, įskaitant automobilio nuomą ir kurą. Ką pasakysite?

– Kodėl taip brangiai?

– Nes kol rasime reikiamą kaimelį, galime sugaišti visą dieną.

Truputį pasiderėję, sutarėme dėl keturių šimtų.

Kadangi vyras dirbo šiame tarptautiniame viešbutyje, pamaniau, kad jis nerizikuos savo darbo vieta apiplėšdamas mane ar žudydamas. Bet atsarga gėdos nedaro, todėl paklausiau:

– Ar jūs vedęs? Turite vaikų?

– Taip, mano berniukui ką tik sukako metai.

Tada jis sugraibęs ištraukė iš kišenės nuotrauką ir kyštelėjo man.

Ant jaunos moters rankų į mane spoksojo putlus besišypsantis kūdikis.

– Labai gražus ir jūsų žmona labai žavi.

Ir šypsodamasi atidaviau tų dviejų lobių nuotrauką.

„Gerai, jis šeimos žmogus. Turėčiau būti patikimose rankose.“

– Žinoma, – atsakė vyras, kišdamas nuotrauką į kišenę.

– Ką gi, tai gal rytoj, kai baigsite darbą?

– Gerai, ateikite čia rytoj penktą.

Jau ketinau apsisukti ir išeiti, tik staiga prie pat ausies išgirdau pažįstamą balsą:

– Lile!

Atsigręžiau.

– Aleksai, ką čia veiki?

Rodės, truputį pralinksmėjęs, jis gūžtelėjo pečiais.

– Keliauju, kaip ir tu.

– Bet kaip…

– Lile, nėra ko taip stebėtis. Tai labai populiarus viešbutis turistų gausiame mieste, tad visada gali imti ir sutikti kitą keliautoją.

Matydamas, kad nežinau, ką atsakyti, jis plačiai nusišypsojo.

– Ar galėčiau tave pakviesti…

Bet aš jį šiurkščiai pertraukiau:

– Aleksai, ar nematai, kad aš dabar užsiėmusi?

Plačiaveidis ir jauna kinų pora, kurią aptarnavo kita viešbučio registratorė, atsisuko ir nepritariamai dėbtelėjo į mane.

Pasijutusi nepatogiai, sušvelninau toną.

– Kodėl rytoj rytą mums nesusitikus čia pusryčių? Ar pusę devintos tiks?

– Žinoma. Tuomet iki rytojaus, – atsakė Aleksas, pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu, o tada įsimaišė į turistų minią ir dingo.

Aš vėl kreipiausi į Plačiaveidį.

– Dabar planas pasikeitė. Ar galime iškeliauti iš čia rytoj anksti rytą, šeštą valandą? Man reikia išvykti prieš prabundant Aleksui.

Jis entuziastingai linktelėjo.

– Taip, žinoma!

– Rytoj nedirbate?

– Aš tuo pasirūpinsiu.

Suprantama, jis mielai praleis vieną darbo dieną, – net jei turėtų už tai sumokėti nedidelę baudą, – kad tik užsidirbtų krūvą pinigų – keturis šimtus renminbių.

Staiga jo veide nušvito išdykėliška šypsena.

– Tas užsienietis jūsų vaikinas?

Į tokį asmenišką klausimą neketinau atsakyti, todėl pati paklausiau:

– Kuo jūs vardu?

– Mažasis Fongas.

– Taigi, Mažasis Fongai, nepamirškite, kad turime anksti išvykti. Būkite čia rytoj, šeštą ryto. Ir neverskite manęs laukti.